|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Iniciatyvos
|
|
|
Vilkaviškietė Giedrė Janušauskienė pagalbos reikalingų gyventojų namuose apsilanko pirmoji.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Šiemet Vilkaviškio „Lions“ klubas pradėjo įgyvendinti 2, 5 metų trukmės projektą „Savanoriauk. Atjausk. Padėk“. Jo tikslas – burti savanorius ir suteikti pagalbą namuose socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms.
Visi – dirbantys ir užimti
Vilkaviškietė Giedrė Janušauskienė dar vasario mėnesį „Santakos“ laikraštyje perskaitė skelbimą apie tai, kad ieškomas savanorystės skatinimo veiklų koordinatorius.
Giedrei tai buvo visiškai nauja, neišbandyta veikla, tačiau ji pasirodė labai įdomi ir prasminga. Paskutinę dieną moteris pasiūlė savo kandidatūrą, buvo pakviesta dirbti ir iškart ėmėsi veiklos.
„Žinote, kas mane labiausiai nustebino? Kad vos žmones pakvietus savanoriauti iškart atsirado per 20 to norinčių vilkaviškiečių. Ne moksleivių, o brandžių, gyvenimiškos patirties turinčių žmonių, kurie suprato, kad darbas bus ne tik neatlygintinas, bet ir nelengvas“, – pasakojo G. Janušauskienė.
Moterį sužavėjo geranoriškas būsimųjų savanorių požiūris į šią veiklą. Taip pat nustebino faktas, kad visi tie žmonės – dirbantys, užimti, turintys papildomos veiklos.
Taip sutapo, kad vilkaviškiečiams pradėjus įgyvendinti savanorystės projektą Lietuvą užklupo koronavirusas, buvo įvestas karantinas. Giedrei teko dar kartą kalbinti savanorius, klausti, ar sudėtinga situacija nepakeis jų planų. Tačiau tik pora žmonių dėl skirtingų priežasčių savo sumanymo atsisakė.
„Smagu buvo suprasti, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie nuoširdžiai, altruistiškai nori padėti kitiems. Juk kartais girdime, kad net už pinigus ne visada gali rasi darbuotoją, o savanorystė – neatlygintina, tai darbas iš idėjos“, – šypsojosi pašnekovė.
Į namus eina pirma
Savanorystės veikla susidomėjusių vilkaviškiečių šiuo metu yra dvi dešimtys. Jie sutiko papasakoti apie savo apsisprendimo savanoriauti motyvus, pasidalyti įdomia bendravimo patirtimi – apie tai „Santakoje“ parašysime vėliau. O šįkart kalbėjomės su jų koordinatore G. Janušauskiene apie jos veiklą ir savanorystės esmę.
Giedrė yra tas žmogus, kuris ne tik paskirsto darbus savanoriams, bet ir į gyventojo duris pasibeldžia pirmas. Ji prisistato kaip projekto koordinatorė, išsiaiškina, kokios pagalbos žmogui reikia, užpildo dokumentus.
„Turime žinoti, ką lankysime. Tai – ir atsakomybės reikalas: juk jei kas nors nemalonaus nutiktų, reikia žinoti, kuris savanoris pas kurį gyventoją tuo metu buvo. Tačiau galiu pasakyti, jog nebuvo situacijos, kad žmonės mūsų nepriimtų ar kad skųstųsi mūsų veikla“, – sakė G. Janušauskienė.
Moteris sakė, jog labai retai, bet pasitaiko atvejų, kai į namus žmonės nenori nieko įsileisti. Ir tai suprantama, ypač dabar, kai kyla viruso grėsmė.
„Todėl prieš atvykdami visuomet susideriname su gyventojais. Vos prieš savaitę viena iš savanorių skambino savo lankomai moteriai, klausė, ar dabar, plintant virusui, norės įsileisti ją į namus. O moteris atsakė, kad be mūsų per žiemą neišgyvens, kad jau priprato bendrauti ir labai laukia susitikimo...“ – pasakojo savanorių kuratorė.
Labiausiai trūksta bendravimo
Į namus atėję savanoriai dirba pačius įvairiausius darbus – nuo būsto tvarkymo, maisto gaminimo iki derliaus nuėmimo ar žolės pjovimo.
Tačiau, anot Giedrės Janušauskienės, labiausiai žmonėms reikia ne fizinės, o emocinės pagalbos. Jie nori tiesiog pasikalbėti. Neretas iš jų turi vaikų, bet šie gyvena užsienyje ar kitame mieste, yra smarkiai užsiėmę ir neturi galimybių, o gal ir noro dažnai lankyti senus tėvus.
„Tarp mūsų yra labai daug vienišų žmonių. Kai kurie netgi turi artimųjų, bet kartais yra atviresni savanoriams nei savo pačių vaikams. Jie pasakoja mums savo skausmo istorijas, bet paklausti, kodėl apie tai nekalba su saviškiais, sako nenorintys jų skaudinti, užkrauti problemų ir pan. Klausydamas šių žmonių supranti, kad gyvenime yra svarbiausia mylėti savo artimuosius. Darbas, karjera iš tiesų yra labai maži dalykai. Kai liga paguldys į patalą, tu nebebūsi reikalingas įstaigai, darbdaviams – tada atsigręši į savo artimus žmones ir suprasi, kad jiems skyrei per mažai dėmesio“, – svarstė G. Janušauskienė.
Kita gyvenimo pusė
Solidžioje įmonėje dirbanti Giedrė, anksčiau dar ir ėjusi vadovo pareigas, savo darbo aplinkoje visuomet buvo pripratusi matyti veiklius, stiprius, verslius žmones.
„Tad savanorystė man buvo visiškai nauja, bet labai gera patirtis. Tu pamatai kitokius žmones – silpnus, vienišus, labai reikalingus pagalbos. O kažkada ne vienas iš jų buvo stiprus, svarbias pareigas ėjęs ir mūsų mieste žinomas žmogus“, – pasakojo moteris.
Į savanorišką veiklą G. Janušauskienė įtraukė ir savo šeimos narius. Jos vyras, sūnūs nėra užregistruoti savanoriais, bet mielai padeda ten, kur reikia stipresnės vyriškos rankos, pavyzdžiui, prie lauko darbų.
Moteris labai džiaugėsi, kad kartais pagalbon įsitraukia net visai pašaliniai žmonės.
„Kartą vyras pjovė žolę ir baigėsi valas. Pro šalį dviračiu važiavo pažįstamas vilkaviškietis. Pirmiausiai jis nustebo, pamatęs mus dirbančius svetimame sklype. Išgirdęs, kad padedame vienai moteriškei, bet kilo štai tokia problema, žmogus tuoj pat nulėkė iki namų ir atvežė mums savo valo. Ta močiutė, kuriai padėjome, net už galvos susiėmė, kokie, anot jos, geri yra žmonės ir kaip čia visi vieni kitus pažįsta“, – juokėsi G. Janušauskienė.
Darbo priemonių savanoriai turi, jų yra įsigiję už projekto lėšas: nupirktos ne tik įvairios valymo priemonės, įrankiai, siurbliai, bet ir žoliapjovė, krūmapjovė bei kt.
Kvietė kreiptis
Koordinatorė pasakojo, kad šio projekto dalyviai į savo veiklą žiūri labai nuoširdžiai ir sąžiningai.
„Mes nieko nenorime daryti tik „dėl pliusiuko“. Norime, kad savanoriauti ateitų tie žmonės, kurie tikrai pasiryžę kažkam padėti. Beje, pagal projektą vienam mūsų lankomam žmogui vidutiniškai reikėtų skirti 6 valandas. Bet ką reiškia tiek laiko? Jo mažai! Štai viena savanorė neseniai pasakojo, kad ir pasibaigus projektui savo globojamos moters neapleis, užsuks jos aplankyti, padėti, pasikalbėti apie jos širdį slegiančius dalykus“, – pasakojo Giedrė.
Koordinatorė ragino į ją kreiptis visus rajono gyventojus, kurie nori ir gali skirti savo laiko savanorystei, taip pat ir tuos, kuriems šių žmonių pagalba yra reikalinga. O galbūt šalia yra vienišas senjoras, senolė, kuriems tikrai praverstų kažkieno pagalba? Sutvarkyti namus, pasikalbėti, o gal net pamokyti dirbti internetu? Praneškite apie tai.
Tie, kurie nori padėti ar patys yra reikalingi pagalbos, skambinkite Giedrei Janušauskienei tel. 8 686 14 062.
Šiemet Vilkaviškio „Lions“ klubas pradėjo įgyvendinti 2, 5 metų trukmės projektą „Savanoriauk. Atjausk. Padėk“. Jo tikslas – burti savanorius ir suteikti pagalbą namuose socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms. |
Vilkaviškietė Giedrė Janušauskienė dar vasario mėnesį „Santakos“ laikraštyje perskaitė skelbimą apie tai, kad ieškomas savanorystės skatinimo veiklų koordinatorius.
Giedrei tai buvo visiškai nauja, neišbandyta veikla, tačiau ji pasirodė labai įdomi ir prasminga. Paskutinę dieną moteris pasiūlė savo kandidatūrą, buvo pakviesta dirbti ir iškart ėmėsi veiklos.
„Žinote, kas mane labiausiai nustebino? Kad vos žmones pakvietus savanoriauti iškart atsirado per 20 to norinčių vilkaviškiečių. Ne moksleivių, o brandžių, gyvenimiškos patirties turinčių žmonių, kurie suprato, kad darbas bus ne tik neatlygintinas, bet ir nelengvas“, – pasakojo G. Janušauskienė.
Moterį sužavėjo geranoriškas būsimųjų savanorių požiūris į šią veiklą. Taip pat nustebino faktas, kad visi tie žmonės – dirbantys, užimti, turintys papildomos veiklos.
Taip sutapo, kad vilkaviškiečiams pradėjus įgyvendinti savanorystės projektą Lietuvą užklupo koronavirusas, buvo įvestas karantinas. Giedrei teko dar kartą kalbinti savanorius, klausti, ar sudėtinga situacija nepakeis jų planų. Tačiau tik pora žmonių dėl skirtingų priežasčių savo sumanymo atsisakė.
„Smagu buvo suprasti, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie nuoširdžiai, altruistiškai nori padėti kitiems. Juk kartais girdime, kad net už pinigus ne visada gali rasi darbuotoją, o savanorystė – neatlygintina, tai darbas iš idėjos“, – šypsojosi pašnekovė.
Savanorystės veikla susidomėjusių vilkaviškiečių šiuo metu yra dvi dešimtys. Jie sutiko papasakoti apie savo apsisprendimo savanoriauti motyvus, pasidalyti įdomia bendravimo patirtimi – apie tai „Santakoje“ parašysime vėliau. O šįkart kalbėjomės su jų koordinatore G. Janušauskiene apie jos veiklą ir savanorystės esmę.
Giedrė yra tas žmogus, kuris ne tik paskirsto darbus savanoriams, bet ir į gyventojo duris pasibeldžia pirmas. Ji prisistato kaip projekto koordinatorė, išsiaiškina, kokios pagalbos žmogui reikia, užpildo dokumentus.
„Turime žinoti, ką lankysime. Tai – ir atsakomybės reikalas: juk jei kas nors nemalonaus nutiktų, reikia žinoti, kuris savanoris pas kurį gyventoją tuo metu buvo. Tačiau galiu pasakyti, jog nebuvo situacijos, kad žmonės mūsų nepriimtų ar kad skųstųsi mūsų veikla“, – sakė G. Janušauskienė.
Moteris sakė, jog labai retai, bet pasitaiko atvejų, kai į namus žmonės nenori nieko įsileisti. Ir tai suprantama, ypač dabar, kai kyla viruso grėsmė.
„Todėl prieš atvykdami visuomet susideriname su gyventojais. Vos prieš savaitę viena iš savanorių skambino savo lankomai moteriai, klausė, ar dabar, plintant virusui, norės įsileisti ją į namus. O moteris atsakė, kad be mūsų per žiemą neišgyvens, kad jau priprato bendrauti ir labai laukia susitikimo...“ – pasakojo savanorių kuratorė.
Į namus atėję savanoriai dirba pačius įvairiausius darbus – nuo būsto tvarkymo, maisto gaminimo iki derliaus nuėmimo ar žolės pjovimo.
Tačiau, anot Giedrės Janušauskienės, labiausiai žmonėms reikia ne fizinės, o emocinės pagalbos. Jie nori tiesiog pasikalbėti. Neretas iš jų turi vaikų, bet šie gyvena užsienyje ar kitame mieste, yra smarkiai užsiėmę ir neturi galimybių, o gal ir noro dažnai lankyti senus tėvus.
„Tarp mūsų yra labai daug vienišų žmonių. Kai kurie netgi turi artimųjų, bet kartais yra atviresni savanoriams nei savo pačių vaikams. Jie pasakoja mums savo skausmo istorijas, bet paklausti, kodėl apie tai nekalba su saviškiais, sako nenorintys jų skaudinti, užkrauti problemų ir pan. Klausydamas šių žmonių supranti, kad gyvenime yra svarbiausia mylėti savo artimuosius. Darbas, karjera iš tiesų yra labai maži dalykai. Kai liga paguldys į patalą, tu nebebūsi reikalingas įstaigai, darbdaviams – tada atsigręši į savo artimus žmones ir suprasi, kad jiems skyrei per mažai dėmesio“, – svarstė G. Janušauskienė.
Solidžioje įmonėje dirbanti Giedrė, anksčiau dar ir ėjusi vadovo pareigas, savo darbo aplinkoje visuomet buvo pripratusi matyti veiklius, stiprius, verslius žmones.
„Tad savanorystė man buvo visiškai nauja, bet labai gera patirtis. Tu pamatai kitokius žmones – silpnus, vienišus, labai reikalingus pagalbos. O kažkada ne vienas iš jų buvo stiprus, svarbias pareigas ėjęs ir mūsų mieste žinomas žmogus“, – pasakojo moteris.
Į savanorišką veiklą G. Janušauskienė įtraukė ir savo šeimos narius. Jos vyras, sūnūs nėra užregistruoti savanoriais, bet mielai padeda ten, kur reikia stipresnės vyriškos rankos, pavyzdžiui, prie lauko darbų.
Moteris labai džiaugėsi, kad kartais pagalbon įsitraukia net visai pašaliniai žmonės.
„Kartą vyras pjovė žolę ir baigėsi valas. Pro šalį dviračiu važiavo pažįstamas vilkaviškietis. Pirmiausiai jis nustebo, pamatęs mus dirbančius svetimame sklype. Išgirdęs, kad padedame vienai moteriškei, bet kilo štai tokia problema, žmogus tuoj pat nulėkė iki namų ir atvežė mums savo valo. Ta močiutė, kuriai padėjome, net už galvos susiėmė, kokie, anot jos, geri yra žmonės ir kaip čia visi vieni kitus pažįsta“, – juokėsi G. Janušauskienė.
Darbo priemonių savanoriai turi, jų yra įsigiję už projekto lėšas: nupirktos ne tik įvairios valymo priemonės, įrankiai, siurbliai, bet ir žoliapjovė, krūmapjovė bei kt.
Koordinatorė pasakojo, kad šio projekto dalyviai į savo veiklą žiūri labai nuoširdžiai ir sąžiningai.
„Mes nieko nenorime daryti tik „dėl pliusiuko“. Norime, kad savanoriauti ateitų tie žmonės, kurie tikrai pasiryžę kažkam padėti. Beje, pagal projektą vienam mūsų lankomam žmogui vidutiniškai reikėtų skirti 6 valandas. Bet ką reiškia tiek laiko? Jo mažai! Štai viena savanorė neseniai pasakojo, kad ir pasibaigus projektui savo globojamos moters neapleis, užsuks jos aplankyti, padėti, pasikalbėti apie jos širdį slegiančius dalykus“, – pasakojo Giedrė.
Koordinatorė ragino į ją kreiptis visus rajono gyventojus, kurie nori ir gali skirti savo laiko savanorystei, taip pat ir tuos, kuriems šių žmonių pagalba yra reikalinga. O galbūt šalia yra vienišas senjoras, senolė, kuriems tikrai praverstų kažkieno pagalba? Sutvarkyti namus, pasikalbėti, o gal net pamokyti dirbti internetu? Praneškite apie tai.
Tie, kurie nori padėti ar patys yra reikalingi pagalbos, skambinkite Giedrei Janušauskienei tel. 8 686 14 062.
Publikuota: 2020-11-11 08:12:31
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|