|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Verslas
Vienas iš steigėjų Robertas Matijošaitis bendrovei „Rytas“ vadovauja nuo pat jos įkūrimo.Autoriaus nuotr. Andrius GRYGELAITIS
– Prisiminkite, nuo ko viskas prasidėjo. Ar buvo sunku imtis verslo nepriklausomybės pradžioje? – Tada viskas buvo kitaip. Sąlygos vystytis verslui buvo geros. Žmonėms visko reikėjo. Nebuvo sunku parduoti. Daug sunkiau buvo gauti kokių nors prekių. Prieš 30 metų verslo samprata ir politika priminė laukinius laikus. Aišku, to yra ir dabar, tačiau šiuo metu turime daugiau taisyklių bei reguliavimų. Mūsų įmonė visada gebėjo prisitaikyti prie tam tikrų laikotarpių. Pavyzdžiui, buvo etapas, kai gaminome makaronus. Mes vieni pirmųjų Lietuvoje juos ėmėme pakuoti į celofaninius maišelius. Keletą metų patys surinkinėjome akumuliatorius. Galiausiai supratome, kad norint tiek iš makaronų, tiek iš akumuliatorių gamybos turėti pelno, būtina plėstis, modernizuoti įrenginius. Tokių didelių investicijų tuo metu negalėjome sau leisti. – O kaip įmonė gyvena dabar? – Mūsų „arkliukas“ nuo seno yra pramoninės ir žemės ūkio technikos padangos. Galbūt ne visi įsivaizduoja, kokių padangų būna. Pavyzdžiui, brangiausia mūsų pasiūlyta, tačiau neparduota padanga kainavo apie 30 tūkst. eurų. Tokios padangos skirtos didžiakrūviams sunkvežimiams. Brangiausių padangų, kurias parduodame, kaina siekia 6–7 tūkst. eurų. Esame vieni iš lyderių šalyje prekiaudami suspausto oro kompresoriais. Lietuvoje parduodame daugiausiai vokiškų kompresorių „Kaeser“. Su šia įmone bendradarbiaujame nuo 1996-ųjų. Apskritai, dauguma mūsų partnerių – ilgaamžės, laiko patikrintos bendrovės. Be jau išvardytų sričių, prekiaujame akumuliatoriais, atsarginėmis žemės ūkio technikos detalėmis, pritaikytomis daugiausia rusiškai ir baltarusiškai technikai. Verčiamės ir kita prekyba. Kartais pabandome išplėsti savo siūlomų prekių ar paslaugų asortimentą, tačiau naujovės retai kada prigyja. – Kiek darbuotojų šiuo metu dirba bendrovėje „Rytas“? – Apie 60. Didžioji dalis jų – senbuviai, dirbantys pas mus daugiau nei 15 metų. Mūsų kolektyvas yra gana sėslus. Retai žmonės išeina savo noru. Kartu su manimi nuo pat įmonės įkūrimo pradžios dirba dar trys asmenys: Regina Miesčionaitienė, Gintautas Rastauskas bei Regina Kilikevičiūtė. Turime dešimt žmonių, kurie dirba 25 arba daugiau metų. Yra ir tokių darbuotojų, kurie jaunesni už pačią įmonę. – Kaip Jus, kaip vadovą, pakeitė trys prabėgę dešimtmečiai? – Iš pradžių pats daugiau dirbau. Dabar labiau stengiuosi patarti, pakonsultuoti. Man visada imponavo tie darbuotojai, kuriems nereikia nurodinėti, ką jiems daryti. Žmonės patys turi suprasti, kaip pasiekti geriausių rezultatų. Nemanau, kad esu griežtas vadovas. Kartais būnu atsargus. Maždaug 1994–1995 m. vyravo tendencijos, kai įmonės ar pavieniai asmenys siūlydavo investuoti savo pinigus. Tais laikais palūkanos buvo beprotiškos. Nežinau, kokia nuojauta pakuždėjo, bet nė karto nesusigundžiau tokiais pasiūlymais. Tie, kas juos priėmė, vėliau skaudžiai nukentėjo. Prieš priimdamas bet kokį sprendimą visada stengiuosi gerai viską pasverti. Tikrai ne visi sprendimai pasiteisina. Pavyzdžiui, 2016 m. atidarėme Kauno filialą, bet jau po poros metų jį uždarėme. Gyvename tokiame amžiuje, kai klesti internetinė prekyba, o ekspedicinės tarnybos per dieną gali pristatyti norimą daiktą į bet kurią Lietuvos vietą. Visai nėra svarbu, kurioje šalies vietoje įsikūrusi prekių bazė. – Vadinasi, apie persikėlimą iš Vilkaviškio į geografiškai patogesnę vietą nesvarstėte? – Iš tikrųjų nelabai. Savo veiklą pradėjome J. Basanavičiaus gatvėje, toje vietoje, kurioje dabar įsikūrusi Šeimos klinika. Žemdirbių gatvėje planavome įkurti medienos apdirbimo cechą. Net įrangą buvome susipirkę, tačiau jos taip ir nepanaudojome. Galiausiai vietoje cecho įsirengėme sandėlį. 1996 m. šalia pastatėme parduotuvę. Vėliau dėl patogumo nusprendėme į čia perkelti ir biurą. Tai įvyko 2006 m. – Jau gana seniai Vilniuje veikia bendrovės filialas. Jūs pats gyvenate sostinėje. Ar ilgos kelionės iš vieno Lietuvos krašto į kitą nevargina? – Į Vilkaviškį atvykstu pagal poreikius. Kai kuriems partneriams susitikti daug patogiau sostinėje, nes ten yra oro uostas. Kitiems, kuriems norime parodyti įmonę iš vidaus, susitikimus rengiame Vilkaviškyje. Važinėjimas iš vieno miesto į kitą nesudaro jokių problemų. Vilniaus filialą atidarėme 2004 m. Tuomet prekiavome sunkiasvorėmis padangomis bei teikėme jų montavimo paslaugas. Būdavo laikai, kai padangas iš sostinės gabendavome į Vilkaviškį, čia sumontuodavome ir vėl išveždavome atgal į sostinę. Buvo labai nepatogu, tad nusprendėme įsteigti filialą Vilniuje. – Kada bendrovei buvo patys geriausi ir įdomiausi laikai? – Tikimės, kad mūsų aukso amžius dar laukia ateityje. O įdomiausi laikai neabejotinai buvo nepriklausomybės pradžioje. Kuo tik tada neprekiavome?! Į Lietuvą veždavome kailines kepures, kondensuotą pieną, moteriškas pėdkelnes, aliejų, netgi alaus iš Amerikos buvome parsisiuntę. Tuomet nereikėjo jokių alkoholio prekybos licencijų. Dabar įmonės finansiniai metai priklauso nuo įvairių sutarčių. Įprastai eksportą vykdome į Baltijos šalis, daugiausiai į Latviją, taip pat į Baltarusiją. Kartais pavyksta užmegzti ryšius su Kazachstanu, Kirgizija ir kai kuriomis kitomis aplinkinėmis valstybėmis. Kaip tik šiuo metu laukiame didelės vertės sutarties su viena Vidurio Azijos valstybe pasirašymo. – Užsiminėte apie bendradarbiavimą su Baltarusija. Ar negąsdina nestabili politinė padėtis šioje šalyje? – Baltarusijoje didelių rizikų neturime. Kol kas pirkimai vyksta įprasta tvarka, mokėjimai nevėluoja. Kiek tenka bendrauti su kitomis Lietuvos įmonėmis, jie netgi ruošiasi plėsti veiklą Baltarusijoje. – Per trisdešimt metų bendrovei teko išgyventi ne vieną finansinę krizę. Šiuo metu susiduriate su dar vienu iššūkiu – COVID-19. Ar šį laikotarpį taip pat galima vadinti krize? – Mes esame įtraukti į potencialiai galinčių nuo koronaviruso nukentėti įmonių sąrašą, tačiau bent kol kas apyvarta nėra sumažėjusi. Galbūt gali pasirodyti keista, tačiau net tokiu nelengvu laikotarpiu tam tikros įmonės nebijo investuoti į, atrodytų, rizikingus objektus. Pavyzdžiui, Šiauliuose bei Kaune statomi didžiuliai angarai, kuriuose bus remontuojami lėktuvai. Į laikinosios sostinės objektą mes tiekiame kompresorius. Nors dabar didžioji dalis lėktuvų stovi ant žemės, tačiau kai kas įžvelgia, jog netrukus jie pakils ir juos vis tiek reikės remontuoti. Jei ir pajusime ekonomikos sulėtėjimą, tikime, kad didelių nuostolių pavyks išvengti. Daug sudėtingiau būtų, jei pats virusas įsisuktų į kolektyvą. Iki šiol sunkiausiai išgyvenome 1996–1998 m. vadinamąją Rusijos krizę. Tuomet įmonės apyvarta krito net tris kartus. Kaip tik krizės pradžioje lankiausi Rusijoje ir mačiau, kokias pasekmes turi kasdien 20–30 proc. krentanti rublio vertė. Iki tol nemažai prekių eksportuodavome į Rusiją, Baltarusiją ar Ukrainą. Būtent tada supratome, kad buvusiomis Sovietų Sąjungos rinkomis daugiau nebegalime pasikliauti. Tai privertė ieškoti naujų krypčių. Taip atradome padangų tiekėjus iš Vengrijos ir Čekijos, akumuliatorius ėmėme vežtis iš Lenkijos. 2008-ųjų krizė jau buvo kitokia. Iki jos bankai klientams pinigus dalijo į kairę ir į dešinę, o prasidėjus sunkmečiui žmonėms ėmė trūkti pinigų. Mūsų apyvarta tada taip pat šiek tiek krito, bet ne taip drastiškai, kaip per Rusijos krizę. – Ne vienus metus svariai prisidedate prie Vilkaviškio tenisininkų pergalių Lietuvos čempionatuose. Ar esate didelis šios sporto šakos gerbėjas? – Nepasakyčiau. Tiesiog patinka žmonės, kurie fanatiškai atsidavę savo darbui. Remiame ir daugiau projektų, kurie nėra taip viešinami. Stalo tenisas Vilkaviškyje turi daug bendrų bruožų su mūsų įmone: pastovumas, nusistovėjusios tradicijos, nuolatinis noras siekti aukštumų. – Kokie artimiausi įmonės planai? – Planus diktuoja gyvenimas. Pavyzdžiui, kažkada bandėme „įlįsti“ į šiukšliavežių bei šiukšlių konteinerių verslą. Deja, įsitvirtinti buvo sunku. Mūsų šalyje daugelis įmonių perka ne naują, o naudotą techniką bei įrangą. Lietuviams svarbi kaina, o ne kokybė. Didelių planų šiuo metu neturime. Mums svarbu ne vienadieniai, o ilgalaikiai projektai. Dėl to ir partnerius dažniausiai renkamės tuos, kurie yra patikrinti laiko. O nauji sumanymai dažniausiai gimsta netikėtai. Tarkime, kas prieš metus galėjo pagalvoti, kad veido kaukės bus tokios paklausios. Dar vasarį lankiausi Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir turėjau galimybę į Lietuvą parsigabenti pačių įvairiausių kaukių. Čia jas netrukus galėjome parduoti net keliasdešimt kartų brangiau. Deja, pritrūko nuojautos. Nenumaniau, kad jau po poros savaičių šalyje ims jų trūkti. – Ar kaip nors paminėsite įmonės trisdešimtmetį? – Tikimės, kad koronavirusas nesugriaus mūsų planų. Žadame visą kolektyvą suburti gruodžio 5 d. ir atšvęsti šią gražią progą. Publikuota: 2020-11-03 08:12:53 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|