|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2020-10-26 17:13
Žvilgsnis nuo Sudargo piliakalnių.
Kryžiuočių kronikose galima aptikti kilmingo lietuvio Sudargo vardą. Manoma, kad vietovardis ir kilo nuo šio kario asmenvardžio. Apylinkėse stovėjo galinga pilis, kuri saugojo Lietuvą nuo kryžiuočių puldinėjimų. Išliko viduramžių laikus menantys liudininkai – tai ištisas Sudargo piliakalnių kompleksas. Sūduvos apgyvendinimo metu karališkas kaimas priklausė Jurbarko valdžiai. Oficialiai buvo vadinamas Jansburgu. Paskutinis lenkų ir lietuvių karalius S. A. Poniatovskis 1792 m. įtvirtino miesto privilegijas. Devynioliktojo amžiaus pradžioje dokumentuose apie Sudargą buvo rašoma taip: „Jansborgas yra valsčiaus miestelis. Mažas, nuskurdęs, prie Prūsijos sienos ir Nemuno. Turi 250 gyventojų.“ Šiek tiek vėliau vietovė tapo kontrabandininkų susibūrimo vieta. Pro čia iš Prūsijos į Rusiją buvo gabenama daugybė litrų spirito. Per Sudargą iš Lietuvos į Ameriką bėgdavo jauni vyrai, mat lietuviai masiškai vengė caro kariuomenės. Medinė koplyčia bažnytkaimyje žinoma jau nuo septynioliktojo amžiaus vidurio. Vėliau iškilo ir varpinė. Šv. Jono Krikštytojo šventovės pamato akmenyje buvo matomi 1808 m. menantys skaičiai. 1912-aisiais bažnyčia kartu su visu archyvu sudegė. Buvo atstatyta, tačiau 1944 m. vokiečiai ją sunaikino. Devynioliktojo amžiaus antroje pusėje į Sudargo parapiją buvo atkeltas kunigas M. Sidaravičius (Sederevičius), dėl savo kuklumo pramintas vargdienių ir knygnešių tėvu. Gyveno nepritekliuje, nes visus pinigus išdalydavo vietiniams ubagams. Per jo rankas ėjo lietuviškų knygų kontrabanda iš Prūsijos į Vilkaviškį, Marijampolę ir Žemaitiją. Dvasininkas palaidotas Sudargo kapinėse. Miestelio apylinkės žavėjo atvykstančius turistus: šiaurėje esančios kalvos buvo vadinamos lietuviškomis Alpėmis. Toliau driekėsi sidabrinė Nemuno juosta, lygiosios lankos ir keliolikos kilometrų pločio amžinai žaliuojantys Žemaitijos miškai. Sudargui lietuvių viensėdžių stogai suteikė gyvumo. Žalumynuose skęsdavo rūpestingi zanavykų sodžiai. Vasaromis čia apsilankydavo nemažai garlaiviais plaukiojančių turistų. 1842 m. Sudarge įsikūrė evangelikų liuteronų parapija, iškilo medinė bažnyčia, o vėliau – ir mūrinė. 1937 m. saulėtą rugpjūčio rytą į Sudargą plaukė pulkai žmonių. Šią dieną vietinė liuteronų parapija įšventino naują kunigą – lietuvį Martyną Preikšaitį. Atvyko svečių iš Kauno, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Kudirkos Naumiesčio. Atvyko ir Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, dr. Vydūnas. Pirmoje Lietuvos Respublikoje Sudargas buvo priskirtas Kidulių valsčiui. Bažnytkaimyje gyveno apie keturis šimtus žmonių. Egzistavo pradžios mokykla, kooperatyvas, kelios parduotuvės, policijos nuovada. 1939 m. iškilo gražūs Šaulių sąjungos namai. Veikė žydų ir evangelikų liuteronų bendruomenės. Miestelyje egzistavo daugybė organizacijų: šaulių būrys, jaunalietuvių ir pavasarininkų kuopos. Tačiau buvo ir vadinamųjų suvokietėjusių lietuvių, kurie vengė bet kokio lietuviškumo. Sudargiečiai mėgo skaityti laikraščius. Kiekvienas ūkininkas prenumeruodavo po keletą skirtingų leidinių. Vaikus leisdavo į žemės ūkio mokyklėles, vietiniai žemdirbiai buvo laikomi pavyzdingais naujųjų laikų ūkininkais. Sudargo apylinkės buvo laikomos gražiausia vieta visoje Zanavykijoje. Tomas SUŠINSKAS Muziejininkas
Galerija: Sudargas
Publikuota: 2020-10-26 17:13:07 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Nepiktybiškas nusižengimas gali kainuoti teises * Rajone – gatvių pavadinimų pokyčiai * Vilkaviškio stalo tenisininkai nenori užleisti iškovotų aukštų pozicijų Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|