„Santaka“ / Parodoje – kadrai iš J. Meko kasdienybės / Parodos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Parodos

Dalinkitės:  


Ne vieną ryškią asmenybę į Vilkaviškį atvedusi kultūrinės veiklos vadybininkė Aksana Laskevičienė į kultūros centro erdves jau ne pirmą kartą pakviečia ir fotomenininką Arūną Kulikauską.

Autorės nuotr.


Parodoje – kadrai iš J. Meko kasdienybės

Eglė MIČIULIENĖ


Vilkaviškio kultūros centre eksponuojama unikali fotomenininko Arūno Kulikausko paroda „Jonas ir jo filmų kadrai“.



Susibičiuliavo Niujorke

Parodos atidarymo renginyje fotografą ir jo darbus pristačiusi Vilkaviškio kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Aksana Laskevičienė prisiminė, kaip pirmąkart drąsino save, kai prieš šešerius metus ruošėsi paskambinti A. Kulikauskui. Tuomet kultūros centre pagal projektą buvo rengiamas profesionalių parodų ciklas „Trio artelė“, tad A. Laskevičienė norėjo pakviesti jame sudalyvauti garsų fotografą su žmona grafike Oksana Judakova. Pinigų nebuvo, o menininkų reikėjo prašyti ne tik atvežti savo darbų parodą, bet ir surengti susitikimus su vilkaviškiečiais. Tačiau, anot Aksanos, kaip dažniausiai nutinka kalbantis su didelėmis asmenybėmis, taip ir tąkart viskas vyko labai natūraliai: pokalbis su vos prieš porą metų iš Niujorko grįžusiu menininku buvo šiltas, konkretus ir paprastas. Pora kvietimą priėmė ir be ilgų diskusijų sutiko dalyvauti projekte.

Bendravimas su A. Kulikausku nenutrūko ir toliau, o šį spalį menininkas vilkaviškiečiams atvežė parodyti savo fotografijų parodą, skirtą Jono Meko atminimui.


Kaune gimęs A. Kulikauskas nemažą gyvenimo dalį, net 22 metus, praleido anapus Atlanto. Pasak paties fotografo, iš pradžių Niujorke pažinodamas „tik mėnulį“ ir ieškodamas artimų sielai žmonių, jis su glėbiu nuotraukų vieną dieną patraukė susipažinti su vienu garsiausių pasaulio avangardininkų, Lietuvos išeivijos menininku Jonu Meku. Jis A. Kulikauskui pasiūlė surengti fotografijų parodą – nuo tada prasidėjo dviejų menininkų bičiulystė. Fotografas, be kitų darbų, ėmė darbuotis ir J. Meko įkurtame avangardinių filmų muziejuje-archyve (angl. Anthology Film Archives). Dviejose jo salėse nuolat vykdavo išskirtinių filmų – pasaulio ir Amerikos kino avangardo – pristatymai, susitikimai su garsiais režisieriais, aktoriais, poetais, menininkais, rašytojais ir kitais įdomiais žmonėmis.

„Jonas buvo ir mano draugas, ir mokytojas, ir patarėjas įvairiais gyvenimo klausimais. Tai buvo geras, šiltas žmogus, taip pat – labai didelė asmenybė, eruditas, avangardinio kino legenda“, – pasakojo A. Kulikauskas.



Kepdavo bulvinius blynus

Prieš aštuonerius metus fotomenininkas su šeima grįžo gyventi į Lietuvą, tik jau ne į Kauną, o į sodybą Aukštaitijos vienkiemyje.


Pernai A. Kulikauskas perrinko savo skaidres, kuriose užfiksuoti įdomesni kadrai iš J. Meko gyvenimo, ir nutarė surengti parodą. Fotomenininkas sakė, kad avangardinio kino žinovas neprieštaraudavo būti fotografuojamas, bet niekada nepozavo – tiesiog leido fiksuoti jo kasdienybę.

Tokie momentai ir atsispindi nuotraukose. Vienoje J. Mekas susikibęs rankomis su savo drauge Yoko Ono, kitoje matyti garsiojo išeivio bičiulis Nobelio premijos laureatas poetas Alenas Ginsbergas, garsus korėjiečių menininkas Nam June Paikas, vienas žymiausių XX a. fotografų Robertas Frankas bei kiti.

Parodoje yra fotografijų iš J. Meko namų. „Štai didžiulis loftas, erdvė, kurioje stovėjo ilgas stalas su vaišėmis. Jonas visus vaišindavo sūriu, puikia itališka dešra, alyvuogėmis ir tikrai geru vynu... O ketvirtadieniais jis visuomet kepdavo bulvinius blynus savo sūnui Sebastijonui. Mes būdavome labai alkani, tai šiaip taip išlaukdavome iki septintos valandos, kai jo sūnus jau būdavo pavalgęs, ir tada jau belsdavomės į Jono duris – ir mums dar tekdavo tų blynų, kurie buvo nežmoniškai skanūs, kepti svieste pagal jo mamos receptą...“ – prisiminimais dalijosi A. Kulikauskas.



„Nei išvykstu, nei grįžtu“


Kodėl fotomenininkas grįžo į Lietuvą?

„Nes norėjau vaikus užauginti Lietuvoje. Norėjau, kad Lietuva jiems būtų ne suvenyrinė valstybė. Ir pats pasiilgau Lietuvos, pavargau kalbėti užsienietiškai, – šyptelėjo menininkas. – Kita vertus, nei aš išvažiavau, nei grįžau. Tiesiog gyvenu ant žemės, keliauju po pasaulį ir apsistoju ten, kur noriu, pabūnu tiek, kiek noriu. Visos sienos yra tik mūsų galvose. Kad ir kur nuvažiuočiau, aš visada būsiu lietuvis. Ne anglas ar prancūzas, o kaunietis iš Žaliakalnio, užaugęs tarp dviejų chuliganų grupuočių, kurie iš manęs, kai eidavau į meno mokyklą, atimdavo visus pietų pinigus. Esu smalsus, domiuosi gyvenimu, pasauliu, esu toks, koks esu.“

O mes galime pasidžiaugti, kad fotomenininkui grįžus į Lietuvą turime galimybę pamatyti jo darbus, kurie puošia MO muziejaus, valstybines ir privačias kolekcijas, demonstruojami pasaulio galerijose, spausdinami garsiuose leidiniuose.

Vilkaviškio kultūros centre A. Kulikausko fotografijų paroda „Jonas ir jo filmų kadrai“ veiks iki lapkričio 9 dienos.



Iš pokalbio su A. Kulikausku:

• Ko palinkėčiau jauniems žmonėms? Nebijoti daryti klaidų. Visa kita ateis savaime.

• Kai mokiau vaikus fotografuoti, nusiunčiau juos į konkrečią vietą, o jie grįžo tuščiomis ir sako – ten nieko nėra. Tai aš sakau – eikit ir nufotografuokit tą „nieką“. Kaip tik tada, kai tau sako, kad nieko nesigaus, ir reikia pradėti. Ir visose gyvenimo srityse taip. Kai kas sako, kad taip nedaroma, – reikia pabandyti. Žygiuokite tolyn, o kas ką sakys – mažiau klausykite.

• Tas laikas, kuris dabar yra, negrįš. Ta sekundė, kuri ką tik prabėgo, buvo Jūsų gyvenimo sekundė ir kitos nebus. Ir kito gyvenimo nebus.





Publikuota: 2020-10-20 08:22:49

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai