Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2020-10-08 16:22

---

Didžioji dalis Remigijaus Alavočiaus prikulto derliaus vis dar guli sandėliuose.

Autoriaus nuotr.

Keturvalakių seniūnijoje, Bačkiškių kaime, ūkininkaujantys Remigijus ir Jovita Alavočiai šiemet tapo tradicinio konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojais Vilkaviškio rajone. Šie metai šeimai išties sėkmingi – aruoduose sukauptas rekordinis derlius, o jau netrukus jie ketina persikraustyti į naujus namus.

Kanapės nepasiteisino

R. Alavočius savarankiškai ūkininkauja nuo 2008-ųjų. Visgi ūkyje jis sukasi nuo mažų dienų, mat ir šiandien žemdirbyste verčiasi Remigijaus tėvai. Nors ūkiai atskiri, tačiau dalį darbų jie atlieka kartu, ir ta pačia technika neretai tenka dalytis.

Jaunieji Alavočiai valdo 230 ha plotą, kuriame augina javus bei rapsus. Šeima taip pat turi daugiau nei tris dešimtis mėsinių galvijų. Ūkininkai nevengia eksperimentuoti ir su mažiau populiariomis kultūromis. Jie jau porą metų augina pluoštines kanapes, skirtas arbatų ruošimui. Tiesa, panašu, kad šis eksperimentas nebuvo itin sėkmingas.

„Prieš keletą metų žmona per televizijos laidą „Svajonių ūkis“ sužinojo apie galimybę auginti kanapes arbatai. Po truputį ėmėme tuo domėtis. Pernai kartu su svainiu pasėjome maždaug 1 ha šios kultūros, o šiemet aš jau vienas ryžausi jas auginti. Kanapės užaugo labai gerai, tačiau stringa jų realizacija. Bendradarbiaujame su nedidele įmone „Kanapės žiedas“, kuri turi tam tikrų sunkumų. Automatiškai dėl to kenčia ir augintojai. Nors kanapių žiedų arbata yra sveika ir netgi vartojama vėžio profilaktikai, tačiau Lietuvoje jų nelabai kam reikia. Lieka vos ne vienintelis kelias – eksportuoti užaugintą produkciją į užsienį“, – svarstė R. Alavočius.

Jis abejoja, ar ateityje dar augins šią kultūrą. Vyras netgi pats susimeistravo specialią džiovyklą, kurios deramai išnaudoti taip ir nespėjo.



Galvoja apie perdirbimą

Ūkininkaujantys Keturvalakių seniūnijoje jaunieji Alavočiai kol kas gyvena nuomojamame bute Vilkaviškyje. Visgi dar iki didžiųjų metų švenčių jie tikisi įsikelti į baigiamus rengti namus Bačkiškių kaime. Maždaug prieš dešimtmetį šeima šioje vietoje įsigijo seną sodybą ir po truputį pradėjo aplinkos tvarkymo bei namo statybos darbus.

„Buvusios trobos vietoje išsikasėme tvenkinį, nugriovėme kelis kitus apleistus ūkinius pastatus. Iš senos sodybos beliko vienintelis šulinys. Bet ir jį teko išvalyti, padaryti apdailą. Dar teks nemažai įdėti pastangų, norint viską sutvarkyti, tačiau mažais žingsneliais judame į priekį“, – kalbėjo būsimasis naujakurys.

Netoli baigiamo statyti namo esančioje pievoje ganosi daugiau nei trys dešimtys galovėjų ir hailendų veislių mėsinių galvijų. Juos auginti jaunieji ūkininkai pradėjo prieš keletą metų, kai dėl nepalankių gamtos sąlygų itin nukentėjo augalininkystės sektorius.

„Berods 2016-aisiais žieminiai pasėliai iššalo, juos teko atsėti vasarinėmis kultūromis. Negana to, per javapjūtę kone kasdien lijo, tad derliaus kiekiai ir kokybė buvo labai prasti. Būtent tada nusprendėme, kad reikia įvairinti ūkį ir bandyti apsidrausti nuo galimų didelių nuostolių. Mėsiniai galvijai tam puikiai tiko. Su jais nėra tiek vargo, kiek su pieninėmis karvėmis. Stengiuosi jų priežiūrą paversti kuo lengvesne. Galvijai gyvena specialiame aptvare, iki kurio nuvestas vandentiekis ir elektra“, – pasakojo pašnekovas.

Remigijaus Alavočiaus prižiūrimi galvijai nėra lepūs ir išrankūs. Jie net žiemą gyvena lauke, mat nesunkiai gali ištverti iki 25 laipsnių šalčio temperatūrą. Galvijams užtenka turėti virš galvos pastogę, o vandenį jie geria iš neužšąlančios girdyklos.

Žemdirbys pasakojo galvojantis apie savarankišką užaugintų galvijų mėsos perdirbimą. Jis ketina įsirengti skerdyklą ir pats apdoroti skerdieną. Anot jo, gyvulių supirkėjai ūkininkams moka pernelyg mažai, kad apsimokėtų juos auginti tik pardavimui. Išvengus tarpinės grandies, galvijų auginimas gali tapti pelningu verslu.



Buvo geras sezonas

Šie metai R. ir J. Alavočiams itin sėkmingi. Remigijus pasakojo, kad pasaulį sukaustęs koronavirusas jo ūkiui neturėjo jokios įtakos, o neseniai nuimtas javų bei rapsų derlius viršijo visus lūkesčius. Jis tikino, kad tokio gero sezono nelabai pamena.

„Keletą pastarųjų metų vis kentėdavome nuo gamtos stichijų, o šiemet pavyko jų išvengti. Ir anksčiau būdavo gerų metų, bet vis dėlto prasčiau užderėdavo arba rapsai, arba javai. Šiais metais viskas puikiai sunoko“, – džiaugėsi ūkininkas.

Jį tenkino ir šiemetinės grūdų supirkimo kainos. Anot Remigijaus, įprastai per javapjūtę kainos būna mažesnės nei jai pasibaigus, tačiau šiais metais jį gelbėjo sudarytos išankstinės sutartys. Kasmet dalį būsimo derliaus sutartimis susaistantis R. Alavočius teigė, kad sėkmė lydi ne visada, tačiau šiemet ji šypsojosi ir šioje vietoje.

„Rapsus jau visus išvežiau į supirkimo punktus, o štai maždaug 60 proc. kviečių vis dar guli sandėliuose. Dabar grūdų supirkimo kainos šiek tiek pakilusios, tad jau bus galima galvoti ir apie jų realizaciją“, – teigė pašnekovas.



Darbas patinka

Kurdamas ūkį R. Alavočius ne kartą naudojosi Europos Sąjungos parama. Vyras už ją įsigijo traktorių, sėjamąją, trąšų barstytuvą, kultivatorių, plūgą, žolės presą, vyniotuvą bei krautuvą. Jis tikino neįsivaizduojantis ūkio sėkmės be gautos paramos.

Remigijaus teigimu, dabar labiausiai ūkyje trūksta džiovyklos. Ją ūkininkas ketina pasistatyti per artimiausius keletą metų.

Kartu su žmona tris mažamečius vaikus auginantis R. Alavočius teigė, jog norėtų, kad atžalos žengtų jo pramintomis pėdomis. Tiesa, jis bus laimingas ir tuo atveju, jei jie nuspręs rinktis kitas profesijas.

„Man dirbti ūkyje labai patinka. Būna dienų, kai atrodo, jog niekas nesiseka, tačiau tai – trumpos akimirkos. Jos greitai praeina“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis tikino po sunkių darbų ūkyje sugebantis rasti laiko ir savo pomėgiams. Didžiausias iš jų – medžioklė. Paklaustas, ar nustebo, kad šiemet būtent jo valdomam ūkiui rajone buvo skirtas „Metų ūkio“ titulas, vyras neslėpė džiaugsmo ir teigė, jog visada malonu būti pastebėtam.

Galerija: „Metų ūkis“

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---