|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2020-10-05 16:56
|
|
|
Bendraudamas su vilkaviškiečiais Dainius Adomaitis nestokojo geros nuotaikos.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Neseniai Vilkaviškyje viešėjęs buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas bei treneris Dainius Adomaitis papasakojo apie savo karjeros pradžią, įvardijo darbo klube ir rinktinėje skirtumus, išskyrė ypatingą šeimos vaidmenį sportininkų gyvenime.
Pažadas žmonai
Vilkaviškio kultūros centro prieigose vykęs susitikimas su D. Adomaičiu sutraukė didžiulį būrį susidomėjusiųjų. Buvusį sportininką, o dabar trenerį į mūsų rajoną pasikvietė dešimtus metus vykstančio projekto „ANTIvirusas“ organizatoriai. Įprastai šiuo projektu siekiama įvairiais būdais įkvėpti, paskatinti bei motyvuoti jaunus žmones, tačiau šįkart galimybė pasiklausyti gerai žinomo sporto pasaulio atstovo suviliojo ir nemažai suaugusiųjų.
Renginį vedusi vilkaviškietė Justė Lažauninkaitė klausinėjo svečio apie jo karjerą, prašė įvardyti didžiausius pasiekimus, teiravosi, kas jį motyvuodavo sunkiausiomis akimirkomis. Viena renginio dalis buvo skirta žiūrovų klausimams. Geriausią klausimą uždavusi Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos kūno kultūros mokytoja Jūratė Krukauskaitė-Aušrotienė iš D. Adomaičio rankų gavo krepšinio kamuolį su autografu. Ji trenerio paklausė, kodėl šis niekada netreniravo moterų rinktinės. Strategas nusijuokė, kad savo žmonai yra pažadėjęs niekada nedirbti su moterimis. Pasibaigus žiūrovų klausimams svečias sutiko atsakyti ir į keletą „Santakos“ laikraščio klausimų. Vėliau, išdalijęs daugybę autografų jis apsilankė jaunųjų vilkaviškiečių krepšininkų „Perliukų“ treniruotėje.
Svajojo, bet netikėjo
D. Adomaitis gimė ir augo kaimyniniame Šakių rajone, Degutinės kaime. Būsimasis sportininkas buvo jauniausias penkių vaikų šeimoje. Dabartinėje Griškabūdžio gimnazijoje baigęs septynias klases jis persikėlė į Panevėžio sporto mokyklą.
„Dar vaikystėje nuolat žaisdavome krepšinį kieme. Visi norėjome būti geresni už varžovus, o tai skatino tobulėti. Kai dar gyvenau Šakių rajone, atrodė, kad krepšinio aikštelėje viską galiu, tačiau kai nuvykau į Panevėžį, pamačiau, kad tokių, kaip aš yra daug. Teko iš naujo išsikovoti vietą po saule. Kad ir ką darydavau, visada prisimindavau, kaip tėvai mokė būti atsakingu už savo veiksmus. Niekada nepamiršdavau, kad mano poelgiai gali turėti pasekmių ateityje“, – pasakojo treneris.
Nepaisant gerų sportinių rezultatų, mokslų D. Adomaitis taip pat stengėsi neapleisti. Jis buvo vienas iš klasės pirmūnų, o labiausiai jam sekėsi geografija bei istorija.
„Sportas atveria nemažai durų, tačiau mokslas suteikia dar daugiau galimybių“, – teigė svečias.
Jis pasakojo, kad būti krepšininku iš dalies paskatino legendiniai Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA mūšiai devintajame dešimtmetyje. D. Adomaičio teigimu, tuomet per krepšinio varžybas gyvenimas tarsi sustodavo, o kaime nebūdavo įmanoma sutikti nė gyvos dvasios. Visi jo bendraamžiai žavėjosi „Žalgirio“ žaidėjais ir svajojo vieną dieną būti tokiais pat, kaip jie.
„Svajojau, bet niekada rimtai negalvojau ir nelabai tikėjau, kad vieną dieną pats žaisiu „Žalgiryje“. Viskas įvyko palaipsniui, o šiandien jau atrodo, kad taip ir turėjo būti“, – šypsojosi buvęs sportininkas.
Būtina greitai pamiršti
Per profesionalo karjerą D. Adomaitis žaidė įvairiuose Lietuvos, Lenkijos, Italijos, Prancūzijos bei Latvijos klubuose. Ne vienus metus jis atstovavo ir Lietuvos rinktinei, su kuria 2000-aisiais iškovojo Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalius. Apskritai didžiausiu savo karjeros pasiekimu jis laiko 1999 m. su „Žalgiriu“ laimėtą Eurolygos varžybų čempionų titulą.
„Per karjerą teko iškovoti daug skambių pergalių ir patirti nemažai skaudžių pralaimėjimų. Niekada netikėjau sėkmės ar nesėkmės faktoriumi. Visada sakiau, kad ko nors pasiekti galima tik sunkiu darbu. Seniai supratau, kad sporte visi pasiekimai – laikini. Tiek po pralaimėjimų, tiek po pergalių būtina turėti trumpą atmintį. Negalima savęs graužti už nesėkmingai susiklosčiusius epizodus, tačiau juos būtina išanalizuoti ir stengtis nekartoti klaidų. Taip pat negalima užmigti ant laurų, nes jau kitą dieną varžovai bus vėl pasiryžę tave įveikti“, – patarimus dalijo svečias.
Jis taip pat pabrėžė, kad sportininko gyvenime itin didelį vaidmenį vaidina šeimos nariai. Be jų palaikymo ir supratimo aukštų rezultatų tikriausiai nebūtų įmanoma pasiekti. D. Adomaitis taip pat išskyrė sirgalių svarbą. Anot jo, aistruoliai yra būtent tai, dėl ko krepšininkai sunkiai dirba per treniruotes ir stengiasi kuo geriau pasirodyti rungtynių metu.
Didžiausi skirtumai
Baigęs krepšininko karjerą D. Adomaitis žengė trenerio keliu. Jis pasakojo paskutinius 3–4 savo, kaip žaidėjo, metus tam kryptingai ruošęsis. Strategas 2016–2019 metais vadovavo Lietuvos rinktinei, o iš jos pasitraukė po ne itin sėkmingai susiklosčiusio Pasaulio čempionato Kinijoje. Po šiame čempionate vykusios Lietuvos ir Prancūzijos rinktinių dvikovos, kurią prancūzai laimėjo ne be akivaizdžių teisėjų klaidų rungtynių pabaigoje, D. Adomaitis, duodamas interviu žiniasklaidai, neslėpė savo susierzinimo ir išsakė viską, ką galvoja apie varžybas organizuojančią Tarptautinę krepšinio federaciją FIBA. Šis interviu tuomet apskriejo kone visą pasaulį, o pats treneris sulaukė daugybės skirtingų reakcijų. Šiandien jis juokauja, kad tąkart galėjo pasisakyti ir dar griežčiau.
„Darbas rinktinėje – didžiulė garbė ir atsakomybė. Čia nereikia nieko motyvuoti. Į rinktinę žaidėjai atvyksta jau žinodami, ko nori, ir yra pasiryžę atiduoti visą širdį. Klube yra kiek kitaip. Lietuvoje ypač sunku žaisti užsieniečiams. Kitur krepšiniui neskiriama tiek dėmesio, kiek pas mus, todėl neretai legionieriai į Lietuvą atvyksta nesitikėdami tokio didelio spaudimo. Jį atlaiko tikrai ne visi“, – sakė treneris.
Dažnas svečias
Bendraudamas su vilkaviškiečiais D. Adomaitis papasakojo ir apie kai kuriuos užkulisinius dalykus. Jis atskleidė, kad geriausias per karjerą sutiktas draugas krepšinio aikštėje ir už jos ribų buvo Saulius Štombergas. Su juo sportininkais kartu rungtyniavo Kauno „Žalgiryje“ bei Lietuvos nacionalinėje rinktinėje.
Vienu geriausių savo draugų ne iš krepšinio pasaulio svečias įvardijo dainininką Marijoną Mikutavičių.
„Marijonas savo dainą „Trys milijonai“ iš pradžių buvo įrašęs vos į dvi kompaktines plokšteles, o vieną iš jų davė man. Plokštelę kartu su savimi pasiėmiau į Sidnėjaus olimpiadą ir kartu su komandos draugais jos dažnai klausydavome. Vėliau ši daina tapo visos šalies hitu. Neabejoju, kad tai geriausias visų laikų lietuviškas sporto himnas“, – teigė D. Adomaitis.
Nors gimė ir augo kaimyniniame Šakių rajone, treneris teigė niekuomet su krepšinio komandomis nerungtyniavęs prieš Vilkaviškio ekipas. Vis dėlto mūsų rajone jis ir dabar dažnai svečiuojasi, nes čia gyvena jo giminaičių bei draugų.
Šiuo metu sutarties su jokiu klubu neturintis strategas tikino dar bent mėnesį norintis pailsėti, o vėliau jau po truputį ims dairytis į darbo rinką.
Neseniai Vilkaviškyje viešėjęs buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas bei treneris Dainius Adomaitis papasakojo apie savo karjeros pradžią, įvardijo darbo klube ir rinktinėje skirtumus, išskyrė ypatingą šeimos vaidmenį sportininkų gyvenime. |
Vilkaviškio kultūros centro prieigose vykęs susitikimas su D. Adomaičiu sutraukė didžiulį būrį susidomėjusiųjų. Buvusį sportininką, o dabar trenerį į mūsų rajoną pasikvietė dešimtus metus vykstančio projekto „ANTIvirusas“ organizatoriai. Įprastai šiuo projektu siekiama įvairiais būdais įkvėpti, paskatinti bei motyvuoti jaunus žmones, tačiau šįkart galimybė pasiklausyti gerai žinomo sporto pasaulio atstovo suviliojo ir nemažai suaugusiųjų.
Renginį vedusi vilkaviškietė Justė Lažauninkaitė klausinėjo svečio apie jo karjerą, prašė įvardyti didžiausius pasiekimus, teiravosi, kas jį motyvuodavo sunkiausiomis akimirkomis. Viena renginio dalis buvo skirta žiūrovų klausimams. Geriausią klausimą uždavusi Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos kūno kultūros mokytoja Jūratė Krukauskaitė-Aušrotienė iš D. Adomaičio rankų gavo krepšinio kamuolį su autografu. Ji trenerio paklausė, kodėl šis niekada netreniravo moterų rinktinės. Strategas nusijuokė, kad savo žmonai yra pažadėjęs niekada nedirbti su moterimis. Pasibaigus žiūrovų klausimams svečias sutiko atsakyti ir į keletą „Santakos“ laikraščio klausimų. Vėliau, išdalijęs daugybę autografų jis apsilankė jaunųjų vilkaviškiečių krepšininkų „Perliukų“ treniruotėje.
D. Adomaitis gimė ir augo kaimyniniame Šakių rajone, Degutinės kaime. Būsimasis sportininkas buvo jauniausias penkių vaikų šeimoje. Dabartinėje Griškabūdžio gimnazijoje baigęs septynias klases jis persikėlė į Panevėžio sporto mokyklą.
„Dar vaikystėje nuolat žaisdavome krepšinį kieme. Visi norėjome būti geresni už varžovus, o tai skatino tobulėti. Kai dar gyvenau Šakių rajone, atrodė, kad krepšinio aikštelėje viską galiu, tačiau kai nuvykau į Panevėžį, pamačiau, kad tokių, kaip aš yra daug. Teko iš naujo išsikovoti vietą po saule. Kad ir ką darydavau, visada prisimindavau, kaip tėvai mokė būti atsakingu už savo veiksmus. Niekada nepamiršdavau, kad mano poelgiai gali turėti pasekmių ateityje“, – pasakojo treneris.
Nepaisant gerų sportinių rezultatų, mokslų D. Adomaitis taip pat stengėsi neapleisti. Jis buvo vienas iš klasės pirmūnų, o labiausiai jam sekėsi geografija bei istorija.
„Sportas atveria nemažai durų, tačiau mokslas suteikia dar daugiau galimybių“, – teigė svečias.
Jis pasakojo, kad būti krepšininku iš dalies paskatino legendiniai Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA mūšiai devintajame dešimtmetyje. D. Adomaičio teigimu, tuomet per krepšinio varžybas gyvenimas tarsi sustodavo, o kaime nebūdavo įmanoma sutikti nė gyvos dvasios. Visi jo bendraamžiai žavėjosi „Žalgirio“ žaidėjais ir svajojo vieną dieną būti tokiais pat, kaip jie.
„Svajojau, bet niekada rimtai negalvojau ir nelabai tikėjau, kad vieną dieną pats žaisiu „Žalgiryje“. Viskas įvyko palaipsniui, o šiandien jau atrodo, kad taip ir turėjo būti“, – šypsojosi buvęs sportininkas.
Per profesionalo karjerą D. Adomaitis žaidė įvairiuose Lietuvos, Lenkijos, Italijos, Prancūzijos bei Latvijos klubuose. Ne vienus metus jis atstovavo ir Lietuvos rinktinei, su kuria 2000-aisiais iškovojo Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalius. Apskritai didžiausiu savo karjeros pasiekimu jis laiko 1999 m. su „Žalgiriu“ laimėtą Eurolygos varžybų čempionų titulą.
„Per karjerą teko iškovoti daug skambių pergalių ir patirti nemažai skaudžių pralaimėjimų. Niekada netikėjau sėkmės ar nesėkmės faktoriumi. Visada sakiau, kad ko nors pasiekti galima tik sunkiu darbu. Seniai supratau, kad sporte visi pasiekimai – laikini. Tiek po pralaimėjimų, tiek po pergalių būtina turėti trumpą atmintį. Negalima savęs graužti už nesėkmingai susiklosčiusius epizodus, tačiau juos būtina išanalizuoti ir stengtis nekartoti klaidų. Taip pat negalima užmigti ant laurų, nes jau kitą dieną varžovai bus vėl pasiryžę tave įveikti“, – patarimus dalijo svečias.
Jis taip pat pabrėžė, kad sportininko gyvenime itin didelį vaidmenį vaidina šeimos nariai. Be jų palaikymo ir supratimo aukštų rezultatų tikriausiai nebūtų įmanoma pasiekti. D. Adomaitis taip pat išskyrė sirgalių svarbą. Anot jo, aistruoliai yra būtent tai, dėl ko krepšininkai sunkiai dirba per treniruotes ir stengiasi kuo geriau pasirodyti rungtynių metu.
Baigęs krepšininko karjerą D. Adomaitis žengė trenerio keliu. Jis pasakojo paskutinius 3–4 savo, kaip žaidėjo, metus tam kryptingai ruošęsis. Strategas 2016–2019 metais vadovavo Lietuvos rinktinei, o iš jos pasitraukė po ne itin sėkmingai susiklosčiusio Pasaulio čempionato Kinijoje. Po šiame čempionate vykusios Lietuvos ir Prancūzijos rinktinių dvikovos, kurią prancūzai laimėjo ne be akivaizdžių teisėjų klaidų rungtynių pabaigoje, D. Adomaitis, duodamas interviu žiniasklaidai, neslėpė savo susierzinimo ir išsakė viską, ką galvoja apie varžybas organizuojančią Tarptautinę krepšinio federaciją FIBA. Šis interviu tuomet apskriejo kone visą pasaulį, o pats treneris sulaukė daugybės skirtingų reakcijų. Šiandien jis juokauja, kad tąkart galėjo pasisakyti ir dar griežčiau.
„Darbas rinktinėje – didžiulė garbė ir atsakomybė. Čia nereikia nieko motyvuoti. Į rinktinę žaidėjai atvyksta jau žinodami, ko nori, ir yra pasiryžę atiduoti visą širdį. Klube yra kiek kitaip. Lietuvoje ypač sunku žaisti užsieniečiams. Kitur krepšiniui neskiriama tiek dėmesio, kiek pas mus, todėl neretai legionieriai į Lietuvą atvyksta nesitikėdami tokio didelio spaudimo. Jį atlaiko tikrai ne visi“, – sakė treneris.
Bendraudamas su vilkaviškiečiais D. Adomaitis papasakojo ir apie kai kuriuos užkulisinius dalykus. Jis atskleidė, kad geriausias per karjerą sutiktas draugas krepšinio aikštėje ir už jos ribų buvo Saulius Štombergas. Su juo sportininkais kartu rungtyniavo Kauno „Žalgiryje“ bei Lietuvos nacionalinėje rinktinėje.
Vienu geriausių savo draugų ne iš krepšinio pasaulio svečias įvardijo dainininką Marijoną Mikutavičių.
„Marijonas savo dainą „Trys milijonai“ iš pradžių buvo įrašęs vos į dvi kompaktines plokšteles, o vieną iš jų davė man. Plokštelę kartu su savimi pasiėmiau į Sidnėjaus olimpiadą ir kartu su komandos draugais jos dažnai klausydavome. Vėliau ši daina tapo visos šalies hitu. Neabejoju, kad tai geriausias visų laikų lietuviškas sporto himnas“, – teigė D. Adomaitis.
Nors gimė ir augo kaimyniniame Šakių rajone, treneris teigė niekuomet su krepšinio komandomis nerungtyniavęs prieš Vilkaviškio ekipas. Vis dėlto mūsų rajone jis ir dabar dažnai svečiuojasi, nes čia gyvena jo giminaičių bei draugų.
Šiuo metu sutarties su jokiu klubu neturintis strategas tikino dar bent mėnesį norintis pailsėti, o vėliau jau po truputį ims dairytis į darbo rinką.
Galerija: susitikimas
Publikuota: 2020-10-05 16:56:35
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|