|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Problema
Privačioje valdoje gyvūnų šėrimo taisykles nustato jos šeimininkas.Lijanos DULSKYTĖS nuotr. Eglė KVIESULAITIENĖ
Liepos 31 d. „Santakoje“ (Nr. 58), straipsnyje „Kačių ir paukščių šėrimas patinka ne visiems daugiabučių gyventojams“, rašėme apie įsiplieskusius konfliktus tarp vilkaviškiečių, gyvenančių Kęstučio ir Gedimino gatvių daugiabučiuose. Tada vienas šio kvartalo gyventojas kreipėsi į redakciją piktindamasis, kad jo name gyvena senjorių, kurios šeria valkataujančias kates, po balkonais netgi įrengusios guolius benamiams gyvūnėliams. „Santakos“ skaitytojas piktinosi, kad toks žmonių elgesys tik didina benamių gyvūnų armiją, mat skatina kates veistis. Vilkaviškietis priekaištavo, kad jo namo kiemas virtęs kone šiukšlynu, kuriame mėtosi apipuvę dešrigaliai, išdėstyti dubenėliai su sausu pašaru. Vyras baiminosi, kad valkataujantys gyvūnai neužneštų kokios ligos. Ginčą tarp gyvūnų mylėtojų ir jų priešų tuo metu sprendęs rajono Savivaldybės administracijos vyr. specialistas ekologas Darius Bunikis paaiškino, kad galioja 2013 m. priimtos Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklės, kuriose nurodoma, kad benamės katės gali būti šeriamos tik Savivaldybės administracijos nustatytose vietose, kuriose gali būti įrengiamos specialios šėryklos. Asmuo, šeriantis bešeimininkes kates, turi nuolat prižiūrėti ir tvarkyti bešeimininkių kačių šėrimo vietą (surinkti pašaro likučius, šiukšles, indus ir kt.). Ekologas tuo metu aiškino, kad tokių vietų kol kas mūsų rajone nustatyta nėra, nes niekas tokio noro neišreiškė. Tokiai informacijai pasirodžius laikraštyje, sukruto ir gyvūnų mylėtojai, šeriantys atklystančias kates, ir jų priešininkai. D. Bunikis sakė, kad į Savivaldybę jau kreipėsi keletas asmenų, panorusių „įteisinti“ benamių gyvūnų šėrimą. Tačiau kol kas visi tik pasiteiravo, kokius formalumus teks atlikti, ir prašymų dar nepateikė. Viena iš kates maitinančių moterų (beje, tikrai ne senjorė) kreipėsi ir į „Santakos“ redakciją. Ji verkdama pasakojo patyrusi „antikatininkų“ terorą. Privačioje bendrovėje dirbanti vilkaviškietė sakė negalinti likti abejinga, kai alkani gyvūnėliai slankioja apie jos įstaigą. Todėl vidiniame kiemelyje, po laiptais, ji su kolegėmis visuomet padeda indelių su kačių maistu bei vandeniu. Paėsti ir palakti pakaitomis ateina gal trys katės. Jos dažnai šildosi prieš saulutę ant įstaigos laiptų. – Jokių dešrigalių katėms mes nemėtome ir aplinkos tikrai neteršiame, – sakė Loreta prisistačiusi moteris. – Po laiptais esančią erdvę tvarkingai prižiūrime ir tikrai niekam tai netrukdo. Tačiau vieną dieną Loreta sakė patyrusi šoką, kai į jos darbovietę įsiveržusi moteris trenkė į veidą „Santakos“ laikraštį, kuriame buvo straipsnis apie bešeimininkių kačių šėrimą, ir liepė jį pasiskaityti bei daryti išvadas. Virš straipsnio „antikatininkė“ buvo užrašiusi įstaigos, kurioje Loreta dirba, adresą. – Labai sutrikau dėl tokio nepažįstamos moters elgesio. Nesuprantu žmonių, visai neturinčių širdies, nemylinčių gyvūnų. Nesistebiu, kad šalyje tarpsta gyvūnus kankinančios veisyklos. Nesuprantu, kam trukdo mūsų šeriamos katės? Juk pastatas, kuriame dirbame, yra komercinės paskirties, ne koks daugiabutis, kur gyvena skirtingų nusistatymų žmonės. Mūsų įstaigos darbuotojai visi myli kates ir niekas neprieštarauja, kad jas šertume, – stebėjosi vilkaviškietė Loreta. Dar kartą perskaičiusi straipsnį „Santakoje“ moteris kreipėsi į rajono Savivaldybės ekologą ir išsiaiškino, ką daryti, kad gautų leidimą prie įstaigos šerti kates. Situaciją apie besitęsiančius gyvūnų mylėtojų ir jų priešų karus išklausęs rajono Savivaldybės administracijos vyr. specialistas ekologas D. Bunikis sakė, kad dažnas įstatymą supranta ne taip, kaip jis parašytas, o taip, kaip patogu pačiam. Gyvūnų laikymo Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklės taikomos tik objektams, esantiems valstybinėje žemėje. Jei gyvūnas atklydo į privačią teritoriją, jos savininkas turi teisę pašerti ar pagirdyti, o jei gyvūnas bešeimininkis – ir apgyvendinti savo valdoje. Tiesa, norint priglausti gyvūną reikia įsitikinti, kad jis iš tiesų neturi šeimininkų. Daugelis žmonių net nežino, kad tose pačiose gyvūnų laikymo tvarką mūsų rajone numatančiose taisyklėse rašoma: „asmuo, priglaudęs bepriežiūrį ar bešeimininkį gyvūną, ne vėliau kaip per 3 dienas turi pranešti policijai ir (ar) seniūnijai pagal gyvenamąją vietą“. Taigi „priglaudus“ šeimininkus turintį gyvūną galima sulaukti nemalonumų. – Leisti ar neleisti darbuotojams šerti kates, sprendžia privačios teritorijos savininkas ir jokių Savivaldybės leidimų nereikia. O pašaliniai asmenys neturėtų reikšti pretenzijų dėl to, kas vyksta privačioje valdoje, jei tai nekelia problemų aplinkiniams, – sakė ekologas D. Bunikis. – Tik reikėtų išsiaiškinti, ar pastatas, kuriame dirba į redakciją paskambinusi Loreta, yra privatus ir ar aplink sufomuotas jam priklausantis žemės sklypas. Jei tokius dokumentus bendrovė turi, gyvūnų laikymo taisyklės šiuo atveju nepažeidžiamos. Publikuota: 2020-09-25 09:15:05 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|