|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Žemaičių Kalvarijos kalnai – tai 20-ies stočių (arba vietų) Kryžiaus kelias.
Autoriaus nuotr.
Keliaudamas po Žemaitiją vėl radau iš Suvalkijos kilusių asmenybių pėdsakų. Tame krašte skleidžiant ir įtvirtinant krikščionybės ženklus ypač ryškus buvo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus, gimusio 1596 m. Vištyčio dvare, indėlis.
Steigė vienuolynus, statė bažnyčias
Kelionę po Žemaičių Kalvariją pradėjau nuo bažnyčios, kur manęs laukė Bronius Kleinauskas, geografijos mokytojas ir gidas po šį miestelį Plungės rajono savivaldybėje. Jis gali valandų valandas pasakoti apie garsiųjų kalvarijų kilmę, vyskupus ir kitas miestelio istorijas. Sustojame prie vyskupo J. Tiškevičiaus įspūdingo portreto.
Vištyčio dvaro nebelikę net pėdsako, o iš jo kilusį garsios Tiškevičių giminės atstovą, vyskupą Jurgį žino visa Žemaitija. Žemaičių Kalvarijos atlaidai ir tikinčiųjų kelionės po kalvose pastatytas koplytėles jau yra tapę UNESCO nematerialaus kultūros paveldo dalimi.
Ką žinome apie šios katalikams šventos vietos įkūrėją, kilusį iš mūsų krašto? Kaip rašo Vincentas Juzumas savo veikale „Žemaičių vyskupijos aprašymas“, J. Tiškevičių iš pradžių mokė motina, vėliau jis lavinosi pas jėzuitus Krokuvoje.
Savo dėdės, jėzuitų provincialo Vilniuje dėka J. Tiškevičius greitai kilo dvasininkų hierarchijos laiptais. Karalius Vladislovas Vaza jį paskyrė Žemaičių vyskupu, o popiežius Urbonas VIII 1633 m. patvirtino. Vyskupas pradėjo energingai valdyti Žemaičių vyskupiją, ją apvažiavo, išnaikino pagoniškus prietarus ir diegė naujas nuostatas, pradėjo šviesti žmones, sušaukė keturis sinodus. J. Tiškevičius steigė vienuolynus, statė bažnyčias. Tuo metu Suvalkijos dalis nuo Jurbarko iki Virbalio priklausė Žemaitijos vyskupijos Virbalio (Užnemunės) dekanatui. Virbalyje buvo įkurdintas dominikonų vienuolynas ir dominikonų gimnazija.
Atmatavo savo pėdomis
Iš B. Kleinausko išgirdau įstabią istoriją apie Žemaičių Kalvarijos atlaidų pradžią. Apsilankęs Šventojoje Žemėje ir savo pėdomis išmatavęs Kristaus kančios kelio atstumus, vyskupas J. Tiškevičius žemaičių kalvose, prie Gardų miestelio, įrengė koplytėles, o jas šventinant kelią nuo vienos iki kitos pabarstė iš Jeruzalės atvežta žeme. Taip prasidėjo Žemaičių Kalvarijos kalnų lankymo giedant istorija. Dar vyskupo J. Tiškevičiaus laikais sukurtos į apmąstymus kviečiančios maldos, ypač palydimos orkestro garsų, kelia maldininko širdį dangaus link.
Kalvarijos kalnai – tai 20-ties stočių Kryžiaus kelias. Kalnai ne tik einami lankant koplyčias, bet ir giedami per šermenis ar mirusiųjų minėjimus, o bažnyčioje – Didžiąją savaitę.
Šiandien saugo globėjai
Popiežius Benediktas XVI yra akcentavęs: , , Liaudies pamaldumas yra didis bažnyčios lobis, padedantis labai nuoširdžiai išreikšti savo tikėjimą. Senieji gestai ir ženklai, perduodami iš kartos į kartą, išmokstami iš tėvų ir senelių, yra turtas, kurį būtina saugoti.“
Žemaičių Kalvarijos bendruomenės nariai saugo ir prižiūri koplytėles. Antai pirmosios koplyčios, skirtos Paskutinei vakarienei, globėja yra Petro ir Alantos Masiulių šeima, trečiąja rūpinasi Kęstutis ir Loreta Gecai. Visos 20 koplyčių turi globėjus. Taip jos saugotos ir sovietmečiu. Koplyčias stebėdavo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Šie, išvydę ką nors negera ar įtartinus asmenis, skubėdavo pranešti suaugusiesiems.
Rūpinosi Vilniaus katedra
1650 m. vyskupą J. Tiškevičių perkėlė į Vilnių. Ten jis pirmiausia rūpinosi tvarkyti ir puošti katedrą. Jo vyskupavimo metai sutapo su Rusijos agresija prieš Lietuvą. Kazokams, kurie plėšė ir degino katalikų bažnyčias, artėjant prie Vilniaus vyskupo paliepimu katedros požemiuose buvo pradėtos slėpti bažnytinės ir istorinės vertybės. Anot šaltinių, J. Tiškevičiaus nurodymu buvo paslėpti kunigaikščio Vytauto palaikai, o juos užmūriję mūrininkai prisaikdinti nutilti amžiams. Kai kilo Vilniaus užgrobimo grėsmė, vyskupas surinko brangiausią bažnytinį turtą ir kartu su dviem kanauninkais per Tauragę pasiekė Karaliaučių.
Sunkiai susirgęs J. Tiškevičius 1656 m. sausio 17 d. mirė. Po 100 metų jo giminaitis Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius palaikus pervežė į Žemaičių Kalvariją ir su didelėmis iškilmėmis palaidojo dominikonų medinės bažnyčios rūsyje. Vis dėlto šiandien tiksli vyskupo J. Tiškevičius amžinojo poilsio vieta likusi paslaptyje. Vilniaus katedroje yra šio vyskupo marmurinis antkapis su bronziniu biustu. Ten surašyti visi jo titulai bei pareigos, taip pat nuopelnai Žemaičių ir Vilniaus vyskupijoms.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas, muziejininkas
Keliaudamas po Žemaitiją vėl radau iš Suvalkijos kilusių asmenybių pėdsakų. Tame krašte skleidžiant ir įtvirtinant krikščionybės ženklus ypač ryškus buvo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus, gimusio 1596 m. Vištyčio dvare, indėlis. |
Kelionę po Žemaičių Kalvariją pradėjau nuo bažnyčios, kur manęs laukė Bronius Kleinauskas, geografijos mokytojas ir gidas po šį miestelį Plungės rajono savivaldybėje. Jis gali valandų valandas pasakoti apie garsiųjų kalvarijų kilmę, vyskupus ir kitas miestelio istorijas. Sustojame prie vyskupo J. Tiškevičiaus įspūdingo portreto.
Vištyčio dvaro nebelikę net pėdsako, o iš jo kilusį garsios Tiškevičių giminės atstovą, vyskupą Jurgį žino visa Žemaitija. Žemaičių Kalvarijos atlaidai ir tikinčiųjų kelionės po kalvose pastatytas koplytėles jau yra tapę UNESCO nematerialaus kultūros paveldo dalimi.
Ką žinome apie šios katalikams šventos vietos įkūrėją, kilusį iš mūsų krašto? Kaip rašo Vincentas Juzumas savo veikale „Žemaičių vyskupijos aprašymas“, J. Tiškevičių iš pradžių mokė motina, vėliau jis lavinosi pas jėzuitus Krokuvoje.
Savo dėdės, jėzuitų provincialo Vilniuje dėka J. Tiškevičius greitai kilo dvasininkų hierarchijos laiptais. Karalius Vladislovas Vaza jį paskyrė Žemaičių vyskupu, o popiežius Urbonas VIII 1633 m. patvirtino. Vyskupas pradėjo energingai valdyti Žemaičių vyskupiją, ją apvažiavo, išnaikino pagoniškus prietarus ir diegė naujas nuostatas, pradėjo šviesti žmones, sušaukė keturis sinodus. J. Tiškevičius steigė vienuolynus, statė bažnyčias. Tuo metu Suvalkijos dalis nuo Jurbarko iki Virbalio priklausė Žemaitijos vyskupijos Virbalio (Užnemunės) dekanatui. Virbalyje buvo įkurdintas dominikonų vienuolynas ir dominikonų gimnazija.
Iš B. Kleinausko išgirdau įstabią istoriją apie Žemaičių Kalvarijos atlaidų pradžią. Apsilankęs Šventojoje Žemėje ir savo pėdomis išmatavęs Kristaus kančios kelio atstumus, vyskupas J. Tiškevičius žemaičių kalvose, prie Gardų miestelio, įrengė koplytėles, o jas šventinant kelią nuo vienos iki kitos pabarstė iš Jeruzalės atvežta žeme. Taip prasidėjo Žemaičių Kalvarijos kalnų lankymo giedant istorija. Dar vyskupo J. Tiškevičiaus laikais sukurtos į apmąstymus kviečiančios maldos, ypač palydimos orkestro garsų, kelia maldininko širdį dangaus link.
Kalvarijos kalnai – tai 20-ties stočių Kryžiaus kelias. Kalnai ne tik einami lankant koplyčias, bet ir giedami per šermenis ar mirusiųjų minėjimus, o bažnyčioje – Didžiąją savaitę.
Popiežius Benediktas XVI yra akcentavęs: , , Liaudies pamaldumas yra didis bažnyčios lobis, padedantis labai nuoširdžiai išreikšti savo tikėjimą. Senieji gestai ir ženklai, perduodami iš kartos į kartą, išmokstami iš tėvų ir senelių, yra turtas, kurį būtina saugoti.“
Žemaičių Kalvarijos bendruomenės nariai saugo ir prižiūri koplytėles. Antai pirmosios koplyčios, skirtos Paskutinei vakarienei, globėja yra Petro ir Alantos Masiulių šeima, trečiąja rūpinasi Kęstutis ir Loreta Gecai. Visos 20 koplyčių turi globėjus. Taip jos saugotos ir sovietmečiu. Koplyčias stebėdavo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Šie, išvydę ką nors negera ar įtartinus asmenis, skubėdavo pranešti suaugusiesiems.
1650 m. vyskupą J. Tiškevičių perkėlė į Vilnių. Ten jis pirmiausia rūpinosi tvarkyti ir puošti katedrą. Jo vyskupavimo metai sutapo su Rusijos agresija prieš Lietuvą. Kazokams, kurie plėšė ir degino katalikų bažnyčias, artėjant prie Vilniaus vyskupo paliepimu katedros požemiuose buvo pradėtos slėpti bažnytinės ir istorinės vertybės. Anot šaltinių, J. Tiškevičiaus nurodymu buvo paslėpti kunigaikščio Vytauto palaikai, o juos užmūriję mūrininkai prisaikdinti nutilti amžiams. Kai kilo Vilniaus užgrobimo grėsmė, vyskupas surinko brangiausią bažnytinį turtą ir kartu su dviem kanauninkais per Tauragę pasiekė Karaliaučių.
Sunkiai susirgęs J. Tiškevičius 1656 m. sausio 17 d. mirė. Po 100 metų jo giminaitis Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius palaikus pervežė į Žemaičių Kalvariją ir su didelėmis iškilmėmis palaidojo dominikonų medinės bažnyčios rūsyje. Vis dėlto šiandien tiksli vyskupo J. Tiškevičius amžinojo poilsio vieta likusi paslaptyje. Vilniaus katedroje yra šio vyskupo marmurinis antkapis su bronziniu biustu. Ten surašyti visi jo titulai bei pareigos, taip pat nuopelnai Žemaičių ir Vilniaus vyskupijoms.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas, muziejininkas
Publikuota: 2020-09-22 09:34:58
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|