|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Kūryba
Vilkaviškietis Lukas Rakauskas tapo poeto P. Širvio poezijos konkurso laureatu.Tito MIČIULIO nuotr.
Į Aukštaitiją vaikinas buvo pakviestas dalyvauti šio renginio laureatų pagerbimo šventėje. Jau devintą kartą Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija rengia respublikinį jaunųjų poezijos kūrėjų konkursą „Raktažolė“. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų projektas būdavo organizuojamas kas dvejus metus, bet 2014–2019 m. buvo laikinai nutrūkęs. Tačiau šiemet, minint poeto Pauliaus Širvio 100-ąsias gimimo metines, konkursas vėl atnaujintas. „Raktažolė“ kasmet vykdavo pavasarį, bet šiais metais karantinas situaciją pakoregavo: konkurso finalas buvo nukeltas į rugsėjo mėnesį. Tačiau tai įgavo gražią prasmę, kadangi poeto P. Širvio gimtadienis minimas rugsėjo 6 dieną. Šių metų konkurse dalyvavo apie 40 jaunųjų kūrėjų. Jo dalyviai turėjo atsiųsti po keletą savo eilėraščių. Moksleiviai rungėsi dviejose amžiaus kategorijose: 5–8 kl. ir 9–12 kl. Kiekvienoje kategorijoje išrenkami 3 laureatai. Jaunuosius poetus vertino žinomi šalies kūrėjai – prozininkė Ilona Ežerinytė, rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas Marius Burokas, poetė Jurgita Jasponytė. Devyniolikmečio vilkaviškiečio L. Rakausko eilės buvo įvertintos puikiai, vaikinas džiaugėsi patekęs tarp trijų vyresniosios grupės konkurso laureatų. Kaip ir kiti nugalėtojai, jis buvo pakviestas į sceną skaityti savo eiles. Pagrindinis „Raktažolės“ apdovanojimas iškeliavo į Žemaitiją: mažosios Pauliaus Širvio premijos laureatu tapo kretingiškis Linas Daugėla. „Santakos“ inf. Puodelis aviečių arbatos – šulinys, į kurį Tave, apkabinęs per liemenį, iš visų jėgų sviesiu žemyn. Ir Tu prigersi, kaip skausmingo rašalo prigeria poeto pergamentas. Ar nepanašiai padarei man tu tąkart birželio vidury? O dar ir dabar paskandint Tavęs aš negaliu, veikiau turbūt nepajėgiu. Ir vis dar keista, kaip pajėgei Tu mane. ** Kaip mažas vaikas kniaubiuos į pliušinį žaislą tarsi norėdamas atsiprašyt už nutrauktas ir vėliau prisiūtas galūnes, už trenksmus į sieną ir piktus kumščius. Ir tik dabar. Nes tik dabar aš supratau, ką reiškia būti kažkieno žaislu pliušiniu. *** O aš tik tenorėjau būt kažkam Tūla – – Vidinio pasaulio amžinu varikliu Vaistu, be kurio tirštėtų kraujas ir galiausiai kimštųsi kraujagyslės... Bet mano palaikus išbarstė, kai buvau dar gyvas. Ir niekas nesurinko... Ir, rodos, niekas niekad netgi neketino šito padaryti. **** Jei mano širdis kadais ir buvo milžinė, sudėtingas mechanizmas, Jei ji kadais ir buvo panaši į korį, dabar teliko išdraskyta vanagų kiaurymė. Bitės jos seniai jau nebelanko. Ir baigia upeliais ištekėt medus, taip ilgai metais kauptas, palikdamas tik nuodus ir vargšę pakaruoklę lėlę manyje. ***** O kai nebus kito nieko, tik siela, perskelta į dvi puses, besiplėšančias tarp būties ir išėjimo, į ką reiks pasiremti? Į mūrinę sieną aklinam pavėsy. Tik į ją. O į ką daugiau, jei milijonai svetimų širdžių plaks milijonams dar svetimesnių, tik tavęs, deja, tarp jų nebus. ****** O kartais seniau taip lauktasai pavasaris sugrįžta taip anksti. Tik širdis alsavimo jo nebjunta. Ir neišgelbsti jos nei vyšnios baltais pakaruokliais, nei saulėlydžio vėlyvas pjūvis per langinę. O klausiantys kodėl, sulauks atsakymo todėl... Nejau kada numirėlį pažadino deguonies kaukė? Publikuota: 2020-09-18 09:11:05 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika * Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|