Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

---

Antanui Obelevičiui-Tautginui norėtųsi, jog jauni žmonės dažniau susimąstytų apie tautinę savimonę, gerbtų tradicijas ir pažintų tautos praeitį.

Autorės nuotr.

„Santaka“ sulaukė garbaus svečio – redakcijoje apsilankė Marijampolės šaulių kuopos narys, buvęs laisvės kovų dalyvis Antanas Obelevičius-Tautginas. Jis pasidalijo savo gyvenimo istorija.

Stojo į laisvės armiją

Garbingo amžiaus – devyniasdešimt ketverių – sulaukęs A. Obelevičius prasčiau girdi, nes prieš daugelį metų netoliese jo sprogusi granata pažeidė ausies būgnelį, tačiau senjoro iškalba ir atmintis – puikios. Iš Rumšiškių kilęs ilgaamžis krauju ir ašaromis aplaistytus pokario įvykius atsimena taip ryškiai, tarsi jie buvo ne prieš kone aštuonis dešimtmečius, o tik vakar.

1943 m. A. Obelevičius su draugais Kaune pamatė skelbimą, kviečiantį jaunuolius stoti į Lietuvos laisvės armiją (LLA) ir kovoti už savarankišką valstybę. Ši slapta lietuvių karinė ir politinė organizacija siekė atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluota kova.

A. Obelevičius su bičiuliais ieškojo įvairių būdų patekti į LLA ir priešintis sovietinei okupacijai. Tuo metu pogrindyje kūrėsi įvairios organizacijos, kurioms vadovavo patriotiškai nusiteikę karininkai ir inteligentai, telkėsi ginkluoti partizanų būriai.

Išvengė priverstinės tarnybos

Artėjantis Rytų frontas laisvės kovotojų gretose kėlė daug sumaišties ir baimės. Jaunuoliai privalėjo ginkluotis ir ruoštis kovai.

1944–1945 m. vykusi Lietuvos gyventojų prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją visuomenei buvo pateikiama kaip savanoriškas ir teisėtas valdžios sprendimas, tačiau A. Obelevičius su draugais tūnojo pogrindyje ir neturėjo minčių prisidėti prie šios karinės jėgos. Kad išvengtų priverstinės mobilizacijos, A. Obelevičius turėjo suklastoti asmens dokumentus. Naujuosiuose buvo įrašyta netiksli gimimo data – vaikinas buvo pajaunintas keleriais metais.

„Savo akimis mačiau, kaip rusai Pravieniškėse sunaikino ištisas šeimas. Atmintyje išlikę baisūs vaizdai – sušaudyti gyventojai, krauju paplūdusios nėščios moterys. Buvome Lietuvos patriotai, norėjome atkurti valstybės nepriklausomybę, todėl negalvojome stoti į Raudonąją armiją“, – pasakojo A. Obelevičius.

Tuo metu Lietuvos miškuose pradėjo burtis pirmieji partizanai. Dar nežinodami, kiek užsitęs jų kova, vyrai gausiai telkėsi į ginkluotus būrius ir kūrė apygardas. Pirmoji buvo suformuota Didžiosios kuopos apygarda, o vėliau likusios septynios.

Bandė supriešinti

Manoma, jog 1944–1945 m. miškuose susitelkė net iki 50 tūkstančių partizanų. Tačiau jų gyvenimas nebuvo lengvas: kovotojai miegodavo šaltose slėptuvėse, sunkiai sekėsi gauti maisto, todėl daugeliui pašlijo sveikata. Supratę, jog tokios gyvenimo sąlygos nėra tinkamos, kai kurie partizanų dalinių vadai leido savo kovotojams legalizuotis, t. y. grįžti į normalų gyvenimą.

Grįžimas ne visiems baigdavosi gerai. Sovietai buvusius partizanus tardydavo, reikalaudavo išduoti buvusius kovos draugus, ginklų sandėlius, slėptuves. Atsirasdavo tokių, kurie palūždavo, o tai pareikalaudavo naujų aukų. Pasak A. Obelevičiaus, valdžia kaip įmanydama stengėsi supriešinti partizanus ir visuomenę. „Sovietai išžudydavo ištisus kaimus, o visą kaltę suversdavo partizanams, todėl kai kurie žmonės juos vertino prieštaringai“, – pasakojo A. Obelevičius.



Suėmė ir nubaudė

A. Obelevičiui ir dar keturiems jo draugams buvo paskirta dirbti žvalgyboje – stebėti ir rinkti įvairią informaciją, susijusią su tuomete valdžia, jos priimamais sprendimais. Nors dirbti šį darbą buvo pavojinga, bet, pasak pašnekovo, labai įdomu.

„Buvome jauni, tuometė situacija buvo rimta, tačiau žvalgybininko darbas mums atrodė tarsi vaikų žaidimas. Jeigu sužinodavome naujienų, iš karto bėgdavome informaciją perduoti ryšininkams, o šie pranešdavo pogrindyje tūnantiems kovotojams“, – pasakojo buvęs partizanas Tautginas.

Ryškiausi prisiminimai vyrui liko iš tos dienos, kai atvykęs į Kauną buvo netikėtai užpultas ir suimtas, tardomas. Dar ir dabar atmintyje skamba okupantų šūkiai, o galvoje likę randai primena to meto įvykius. Už partizaninę veiklą A. Obelevičius buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metų tremties bausme.

Suimami buvo ne tik partizanai, bet ir inteligentai, mokytojai, kiti visuomenės atstovai. Vieni buvo ištremti į atšiauriausias vietoves, kiti kalėjo lageriuose ar specialiuose kalėjimuose. Tačiau net ir atplėšti nuo namų, šeimų, tėvynės jie neleido laiko veltui. Lageriuose tremtiniai lietuviai buvo labai vieningi, rengdavo vakarėlius, literatų susirinkimus, kuriuose jaunieji poezijos mėgėjai skaitydavo savo kūrybą. Tokiam literatų būreliui priklausė ir A. Obelevičius.

Įsitraukęs į literatūrinę veiklą A. Obelevičius laisvalaikiu pradėjo mintis užrašinėti popieriuje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis išleido tris atsiminimų knygas apie partizanus, gyvenimą lageryje.

Šiuo metu A. Obelevičius rašymu nebeužsiima. Apsivilkęs kario savanorio uniforma jis dalyvauja patriotiniuose susibūrimuose. Juose visada pasakoja apie ginkluotosios rezistencijos metus, kai teko dalyvauti pasipriešinimo organizacijoje, bendrauti su partizanais. Praeitą spalį, kai Vilkaviškio šauliai minėjo įkūrimo šimtmetį, A. Obelevičius-Tautginas į jubiliejų atvyko su dovana – atvežė dvi savo knygas. Buvusiam laisvės kovų dalyviui svarbu, kad keičiantis kartoms istorinė atmintis išliktų.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---