„Santaka“ / Kunigas Vaidotas: „Dešimt metų parapijoje – kaip viena diena“ / Iš širdies

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje dovanoja slyvas. Pasiskinti reikia patiems. Tel. 8 652 28 667.
Galioja iki: 2021-10-01 13:01:01

Spaudžia sultis. Pasterizuoja, pilsto į 3–5 l pakuotes su integruotu kraneliu. Kreiptis adresu: Kybeikių k., Vilkaviškio r. Tel. 8 687 75 441.
Galioja iki: 2021-10-04 08:25:57



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Iš širdies

Dalinkitės:  


Kybartų parapijoje kunigas Vaidotas Labašauskas nuveikė daug prasmingų darbų ir pelnė didžiulę tikinčiųjų pagarbą.

Autorės nuotr.


Kunigas Vaidotas: „Dešimt metų parapijoje – kaip viena diena“

Toma BIRŠTONĖ


Šį sekmadienį Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo aukojamos neeilinės šv. Mišios. Dešimt metų šioje parapijoje tarnavęs klebonas Vaidotas LABAŠAUSKAS atsisveikino su tikinčiaisiais ir išvyko į Prienus. Prieš atsisveikinant paprašėme dvasininko pasidalyti tarnystės Kybartuose įspūdžiais.



– Kybartų bažnyčioje lankosi daug tikinčiųjų. Vieni tuokiasi, kiti krikštija vaikus. Žmonės sugrįžta pas Jus. Visi pabrėžia Jūsų optimizmą, jaunatviškumą, tėvišką šilumą. Ar lengva tokiam išlikti?

– Nors nesu labai charizmatiškas ar iškalbus, vis dėlto lengvai randu kalbą su žmonėmis, tai gal todėl jie pas mane sugrįžta. Sekmadienio vakarinėse šv. Mišiose imu į rankas gitarą ir netradiciškai šlovinu Jėzų.

Santuokos sakramentą priimantiems jaunavedžiams ar vaikus krikštijantiems tėvams leidžiu jaustis šventiškai. Jie gali pasikviesti atlikėjų, kurie pagiedos ar pagros.

Žmonėms patinka naujovės, galbūt dėl to jie kreipiasi ir grįžta. Gerbiu visus atėjusius ir nesu linkęs moralizuoti.


Kai kas galvoja, kad jei į kunigą kreipiasi nemažai žmonių dėl Santuokos ir Krikšto sakramentų, tai jis „lengviau praleidžia“. Taip nėra. Būsimi jaunavedžiai privalo būti priėmę sakramentus, išklausę sužadėtinių kursus. Tokie reikalavimai visose parapijose, ne tik šioje.

– Ar buvo lengva apsispręsti tapti kunigu?

– Šeima, kurioje užaugau, – niekuo neišsiskirianti iš kitų. Buvome praktikuojantys katalikai, tačiau niekada nebuvau labai klusnus ir religingas jaunuolis. Grįžęs iš kariuomenės turėjau merginą ir planavau tuoktis, bet mūsų religiniai įsitikinimai nesutapo ir pasukome skirtingais keliais. Mano draugę patraukė tam tikras krikščioniškas judėjimas, ji ėmė piktintis katalikybe. O mane katalikų tikėjimas traukė vis labiau. Pradėjau ieškoti Dievo, skaityti Šventąjį Raštą ir pajutau pašaukimą.

Pokalbis su Vilkaviškio dekanu prelatu Vytautu Gustaičiu taip pat turėjo nemažai įtakos. Po poros metų įstojau į Kauno kunigų seminariją.

– Kaip praėjo klieriko metai seminarijoje? Šios palyginti uždaros mokslo įstaigos tvarkos daugelis pasauliečių net neįsivaizduoja.


– Tuo metu seminarijoje reikėjo laikytis labai griežtos dienotvarkės. Manęs tai negąsdino, priešingai – labai patiko. Gal dėl to, kad buvau neseniai grįžęs iš kariuomenės. Seminarijoje buvo nustatytos studijų ir tylos valandos, skirtos apmąstymams. Į namus išleisdavo per didžiąsias metų šventes ir vasaros atostogų. Į miestą išeidavome tik du kartus per savaitę – ketvirtadienį kelioms valandoms ir sekmadienį, po šv. Mišių. Kiekvieną sekmadienį maždaug du šimtai seminaristų eidavome į šv. Mišias Kauno arkikatedroje.

Kunigų seminarija suteikė tik pradinius pamatus, o toliau formuotis, bręsti tenka visą likusį gyvenimą. Dabar seminaristai gyvena laisviau.

– Netikėtai buvote paskirtas mažos Keturvalakių parapijos klebonu. Ar nebuvo sunku prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo?

– Baigęs Kauno kunigų seminariją joje dirbau dvejus metus. Buvau atsakingas už Vilkaviškio vyskupijos seminaristus, vėliau dėsčiau Marijampolės kunigų seminarijoje. Buvau baigęs tik bakalauro studijas, norėdamas užsiimti akademine veikla turėjau pagilinti žinias ir išvykau į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten mokiausi penkerius metus. Deja, per tą laikotarpį dėl pašaukimų stygiaus buvo uždaryta Marijampolės kunigų seminarija.


Kai grįžau iš JAV, patyriau nemažą kultūrinį šoką. Buvau pripratęs prie didžiulių eismo spūsčių, nuolat besišypsančių bei mandagių žmonių, o čia situacija buvo kiek kitokia. Žmonės, ypač vyresnio amžiaus, labai nustebdavo pamatę, kad paprastas kaimo kunigėlis eina gatve ir su visais sveikinasi. Jiems tai buvo neįprasta.

Aš greitai prisijungiau prie aktyvaus Keturvalakių kaimo bendruomenės gyvenimo: tapau kaimo veteranų krepšinio komandos nariu, subūriau chorą, tapau bendruomenės tarybos nariu. Keturvalakių parapijoje praleidau ketverius metus, vėliau mane perkėlė į Kybartus.

– Kiek metų tarnavote Kybartų parapijoje ir kokius darbus pavyko padaryti?

– Atrodo, jog atvykau visai neseniai, bet praėjo dešimtmetis. Per šį laikotarpį pavyko įgyvendinti daug sumanymų. Kybartų parapijos bažnyčia labai išgražėjo. Pirmiausia buvo pakeista jos įgarsinimo įranga, po to – stogas, perdažytas fasadas. Taip pat pakeista šildymo sistema, paklotas grindinys, pakabinti sietynai, pastatyta nauja krikštykla, sakykla, altorius, keliuose bažnyčios languose sudėti vitražai.

Tačiau tai ne vien mano nuopelnas. Geros valios rėmėjai, verslininkai ir ūkininkai prisidėjo prie maldos namų atnaujinimo. Parapijiečiai aukojo, o aš investavau į bažnyčią.

Žiemą didelę pinigų sumą reikėdavo sumokėti už šildymą. Galiu pasakyti, kad netrukus ant bažnyčios stogo bus statoma saulės energijos jėgainė, ji padės nemažai sutaupyti.

– Tarnavote pataisos namų kapelionu. Kaip sekėsi bendrauti su nuteistaisiais?

– Kiekvieną pirmadienį vykdavau į Marijampolės pataisos namus bei jų skyrių Kybartuose. Buvau pelnęs nuteistųjų pasitikėjimą. Mes daug kalbėdavomės apie gyvenimą, jo teikiamas galimybes, koplytėlėje aukodavau šv. Mišias. Į laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis reikia žiūrėti kaip į paprastus žmones, o ne kaip į nuteistuosius. Kartais visuomenė iš jų reikalauja pernelyg daug.

– Kaip priėmėte žinią, jog esate perkeliamas į Prienų ir Naujosios Ūtos parapijas, skiriamas Prienų dekanato dekanu?

– Pokyčiai yra skausminga, bet jie būtini. Perkėlimas duoda naujos atspirties, nors išeiti iš savo komforto zonos niekam nėra patogu. Priimti tokias žinias nėra lengva, tačiau mes, kunigai, žinome, jog vienoje parapijoje netarnausime visą gyvenimą. Esu labai susigyvenęs su šia bendruomene, todėl ir jai priimti šią žinią buvo sunku.


Vis dėlto perkėlimas turi dvi medalio puses. Kaip minėjau, skausminga išsiskirti su bendruomene, tačiau visi darbai, susiję su Kybartų bažnyčia, nudirbti. Tai tarsi naujas spyris man, kad vėl reikia imtis darbų ir nesnausti. Žinoma, kunigai ateina dirbti ne su pastatais, o su žmonėmis.

– Pasklidus žiniai, kad esate perkeliamas, kybartiečiai viešojoje erdvėje apgailestavo ir norėjo kreiptis į vyskupą su prašymu Jus palikti šioje parapijoje. Kaip reagavote į tai?

– Neneigsiu, man tai paglostė savimeilę. Šiuo metu aš sulaukiu ypač daug dėmesio. Žmonės turbūt jaudinasi dėl manęs. Tikriausiai jie mano, kad perkėlimas į kitą parapiją – tarsi skriauda, bet taip tikrai nėra. Sunku skirtis, kai susibičiuliauji ir tampi vienas kito dalimi.

Žinoma, aš niekur nedingstu, visus kviečiu apsilankyti Prienuose. Retkarčiais planuoju užsukti į Kybartus. Be to, Dievo aš niekur neišsivežu.

Priimti naują kunigą parapijiečiams iš pradžių bus sunku. Jam irgi bus nelengva. Tikintieji jį galbūt lygins su manimi, bet mes ateiname ne žvaigždėmis būti, o tarnauti žmonėms. Ateina darbštus, uolus, geras kunigas. Tikiuosi, kad žmonės jį greitai pamils.




Publikuota: 2020-08-11 08:31:25

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi pagerbti aštuoni vilkaviškiečiai
* Paminėta Holokausto 80 metų sukaktis
* Metų ūkio savininkai stengiasi numatyti kelis žingsnius į priekį
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar šį rudenį skiepysitės nuo gripo?
Taip, kaip ir kasmet.
Šiemet ne – užteks skiepo nuo koronaviruso.
Nuo gripo nesiskiepiju.
Dar neapsisprendžiau.



Kalbos patarimai

Kaip vertinamas žodis „brukas“?
Brukas – senoji svetimybė, dabar vartotina grindinys: Pirmasis sustojimas turistus pradžiugino gražiu ir gerai išsilaikiusiu grindiniu. Senosios svetimybės įmanomos meninio ar publicistinio stiliaus tekstuose kaip motyvuota stilistinė priemonė.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas