|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Turizmas
|
|
|
Gidė Jurgita Pazniokaitė-Bubnienė džiaugiasi, kad išpopuliarėjo vietinis turizmas.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Renata VITKAUSKIENĖ
„Turizmas Lietuvoje šiemet kitoks. Džiaugiuosi keliaujančių lietuvaičių gausa. Pagaliau atrasime dar nepažintus savo šalies „perliukus“. Esu optimistė ir tikiu, kad turizmas atsigaus, gidai turės daug darbo. Žinau, kad karantino laikotarpis, kuriam nebuvome pasiruošę, išmokė mus labiau vertinti gimtąją šalį ir keliauti po ją“, – duodama interviu „Santakos“ laikraščiui sakė vilkaviškietė gidė Jurgita PAZNIOKAITĖ-BUBNIENĖ.
– Pavasarį svarstyta, kad vasarą mūsų šalies gyventojai, saugodamiesi koronaviruso, daugiau nei įprasta keliaus po Lietuvą. Ar prognozė pasitvirtino?
– Prognozės tikrai pasitvirtino. Dar gegužės mėnesį sušvelninus karantino sąlygas keliaudama į atokius gamtos kampelius sutikdavau daugiau pavienių turistų nei ankstesniais metais. Dažną dieną su vaikais nuvažiuodavome dviračiais prie Paežerių dvaro, į parką. Anksčiau darbo dieną, darbo valandomis, pavienių turistų tiek nepamatydavome, kiek šiemet man teko sutikti prie Vištyčio ežero, Podvarko miške ar Paežerių dvare.
Šiemet keliavimo įpročiai pasikeitė: daugiau keliauja šeimos ar nedidelė artimųjų grupelė, draugų kompanija. Žinoma, turistai ekskursijų užsisako rečiau negu ankstesniais metais. Vis dėlto džiaugiuosi, kad vietinis turizmas, tai yra keliavimas savo šalyje, pagaliau yra labai populiarus. Manau, kad turizmas nenukentės, apgyvendinimo ir maitinimo sektoriai netgi atsigriebs už praradimus, patirtus per karantiną.
Būna liūdna girdėti, kad lietuvių šeima kokius septynis kartus skrido į Turkiją, ten yra viską aplankiusi, o Lietuvoje nėra buvusi nei Trakuose, nei Gedimino pilyje ar Kernavėje. Dabar – puiki proga pažinti savo gimtinę. Dar pernai pradėjau rengti keliones po Lietuvą, važiuoti su vilkaviškiečiais į turistų dar neatrastas ir į visiems gerai žinomas lankytinas vietas. Šiemet galvojau, jog vasarą bus sunku kažką suorganizuoti, kad būtinybė laikytis atstumo, rekomendacijos senjorams (jų su manimi keliauja daug) vengti susibūrimų, žiniasklaidoje viešinami raginimai neprarasti budrumo atbaidys žmones nuo kelionių. Tačiau pasibaigus karantinui sulaukiau su manimi nuolat keliaujančių turistų skambučių: „Jurgita, organizuok ir važiuokime, mes norim keliauti.“ Buvau maloniai nustebusi, kad noras pažinti, atrasti Lietuvą mano turistams per karantiną ne užgeso, o dar labiau išaugo.
– Gal galite apibūdinti atvykstamojo turizmo dabartinę situaciją Lietuvoje, palyginti ją su buvusia praeitais metais?
– Su atvykstančiais turistais dirbu nedaug, bet pastebiu, kad šiemet, palyginus su ankstesniais metais, užsienio turistų yra kur kas mažiau. Galime sutikti keliautojų tik iš kaimynių šalių – Lenkijos, Latvijos. Net ir kemperių, važiuojančių per Lietuvą, šiemet matau labai mažai. Anksčiau keliuose jų sutikdavome kur kas daugiau.
– Su kokiomis mintimis Jūs ir turizmo sektoriuje dirbantys kolegos gyvenote karantino mėnesiais?
– Po žiemos turizmo sektorius laukia pavasario, nes tada prasideda pats darbymetis, keliaujama į šiltuosius kraštus atostogauti, gidai Lietuvoje pradeda dirbti (gegužė būna ypač darbinga, keliauja darbo kolektyvai, bendruomenės). Karantino pradžioje buvo daug svarstymų, kaip bus šį turizmo sezoną su darbais. Lydžiu daug mažiau ekskursijų, bet dėl to neliūdžiu, nes turiu laiko ruoštis naujiems maršrutams. Žinau, kad šis laikotarpis yra laikinas, turizmas tikrai atsigaus ir vėl keliausime po visą pasaulį.Vis dėlto matau kolegų, kurie dirbo tik su išvykstamuoju turizmu, nuogąstavimus. Jiems tenka ieškoti kito pragyvenimo šaltinio, nes poilsinės kelionės dabar sustabdytos. Užsakymų ieškoti kitur priversti tie gidai, kurie Klaipėdoje dirbo su kruizinių laivų turistais. Gidai, kurie užsienio šalyse dirbo kelionių organizatorių atstovais, turėjo persikvalifikuoti. Jie baigė gidų kursus ir pradeda dirbti Lietuvoje. Mūsų šalyje paskutiniu metu gidų labai trūko, dėl to man smagu girdėti, kad jų atsiranda vis daugiau. Džiaugiuosi, kad jauni žmonės ateina dirbti į sritį, kuri kupina atradimų.
Jau kuris laikas dirbu su Kultūros paso programa ir vedu specializuotas ekskursijas mokiniams Vilkaviškyje ir Marijampolėje. Pati auginu tris vaikus, tad gerai žinau šios amžiaus grupės poreikius. Dirbti su vaikų grupėmis man yra didelė dovana ir malonumas. Mokslo metų pabaigoje mokinių grupių turėdavau daug, šiemet, deja, jų nebuvo, ir man labai to trūko. Turiu vilties, kad rudenį bus palankios aplinkybės vaikams lankyti mokyklą ir keliauti su klase. Juk mokiniams ekskursija su klase yra didžiausia šventė.
– Į kuriuos objektus šiuo metu dažniausiai lydite ar nukreipiate turistus, norinčius pažinti Vilkaviškio rajoną?
– Žmonės skambina, kad gautų informacijos apie rajono lankytinas vietas, o paskui su mūsų kraštu susipažįsta savarankiškai. Visiems pirmiausia rekomenduoju Paežerių dvarą, Jono Basanavičiaus gimtinę ir Vištytį. Džiaugiuosi, kad turistai atranda Kybartus ir Virbalį, Gižus, kitas rajono bendruomenes.
Lydėdama grupes po Vilkaviškį pastebiu vieną didelę problemą – pernelyg silpnai šalyje viešinamos lankytinos mūsų rajono vietos. Turistai atvyksta galvodami, kad pas mus tokių vietų labai mažai. Tačiau kai su jais keliauji, svečiai žavisi, kiek čia visko yra ir kad galima atvažiuoti dviem dienoms vien tik į Vilkaviškio rajoną. „Bet mes nežinome, kad pas jus taip įdomu ir verta“, – tokį sakinį girdžiu dažnai. Matau, jog turistai į Aukštaitiją visada vyksta dviem dienoms, kad neskubėdami viską aplankytų ir pažintų. Tikiu, kad mes tokios situacijos sulauksime ir Vilkaviškio rajone.
Šiemet labai išryškėjo tendencija, kai turistai derina apsilankymą renginyje (pvz., Paežerių dvaro festivalyje, koncertuose prie senosios Bartninkų bažnyčios griuvėsių) su ekskursija po lankytinas vietas. Džiaugiuosi, kad mūsų rajone vyksta aukšto lygio kultūros renginiai, į juos žmonių atvažiuoja iš įvairių Lietuvos vietovių.
– Kokias naujesnes vietas rekomenduotumėte aplankyti tiems, kurie jau daug keliavę po Lietuvą ir daug ką matę?
– Dabar po Lietuvą smagu keliauti, nes daug lankytinų vietų yra atsinaujinusios, pritaikytos leisti laiką su vaikais. Rekomenduočiau lankyti saugomas teritorijas, tai yra regioninius (jų turime 30) ir 5 nacionalinius parkus, juose veikiančius lankytojų centrus. Šiuose įrengtos įdomios interaktyvios ekspozicijos, dirba kvalifikuoti specialistai (gamtininkai), kurie kaip gidai supažindina, kas saugoma konkretaus parko teritorijoje. Daugelis parkų turi apžvalgos bokštus. Priminsiu, kad šiemet vyksta konkursas: bet kuriame parke reikia gauti Saugomų teritorijų pasą, keliaujant po saugomas teritorijas rinkti antspaudus, o turistai, aplankę visus parkus ir surinkę tai patvirtinančius antspaudus, gali tikėtis vertingų prizų. Apie šitą konkursą galite paskaityti internete www.vstt.lrv.lt.
– Dalydamiesi kelionių įspūdžiais, apie religinį turizmą girdime ne itin dažnai. Ko trūksta, kad tokie maršrutai taptų patrauklesni šalies gyventojams ir svečiams?
– Vesdama ekskursijas Marijampolėje anksčiau klausdavau turistų, ar norėtų aplankyti Šv. arkangelo Mykolo baziliką. Dabar nebeklausiu ir visas grupes vedu. Skirtumas tas, kad konkrečiai grupei pagal jos poreikius pasakoju apie šitą objektą, – abejingas nelieka net jaunimas. Vilkaviškyje visada akcentuoju katedrą – pagrindinę Vilkaviškio vyskupijos bažnyčią. Dabar turistams rekomenduoju užsukti į naująją Alvito bažnyčią, nes jos architektūra įspūdinga, be to, ji stovi visai pakeliui vykstant į poetų Salomėjos Nėries ir Kazio Bradūno tėviškes. Religinis turizmas visada įdomus vyresnio amžiaus turistams. Vis dėlto aš ir jaunimą supažindinu su religinio turizmo svarba Lietuvai ir pasauliui.
Esu pastebėjusi, kad lietuviai pirmiausia nori aplankyti šventas vietas užsienyje ir pamiršta, kad Lietuvoje religinių objektų taip pat daug. Esu buvusi Jeruzalėje, Vatikane – religinis turizmas ten užima svarbią vietą. Religinio turizmo viena iš svarbių detalių yra šventoje vietoje juntama aura. Kai buvau šv. Jurgio Matulaičio atlaiduose Marijampolėje, taip pat Pivašiūnų atlaiduose, patyriau, kad šių renginių metu ta aura yra tiek pat stipri, kaip ir Vatikane ar Jeruzalėje. Linkėčiau lietuviams drąsiau lankyti religines vietas gimtinėje, o tik paskui skubėti pažinti kitų pasaulio vietų šventoves. Kol kas religinis turizmas yra nemadingas tarp daugumos lietuvaičių. Tik nedidelė dalis praktikuojančių tikinčiųjų keliauja siekdami pažinti religine prasme svarbius objektus.
– Daug keliaujate su savo vaikais. Ką svarbu parodyti šiuolaikiniam vaikui, paaugliui?
– Mano trys vaikai keliauti jau pamėgo kaip ir aš. Esu tokia mama, kuri nesistengia aplankyti visų žaidimų ar atrakcionų parkų. Stengiuosi su vaikais atrasti kuo daugiau Lietuvos gamtos grožio. Per karantiną buvo puiki galimybė kartu apžiūrėti tokius Vilkaviškio rajono gamtos „perliukus“, kaip Svirkalnį, devyniolikos kamienų liepą ar įspūdingąjį maumedį Kybartuose.
Sūnaus klasėje kasmet sykiu keliauja mokiniai ir jų tėvai. Pastebėjau, kad geriausia vaikai jaučiasi gamtoje: miškų pažintiniuose takuose, ant piliakalnių, maudydamiesi ežeruose. Tai yra puikus laikas su klase. Būsiu atvira: nesuprantu tėvų, kurie baudžia vaikus, neleisdami jų į keliones su klase. Kaip gidė ir mama sakau, kad taip negalima daryti, nes klasės kelionė yra vienas iš įsimintiniausių mokyklinių įvykių, kuris išliks visam gyvenimui.
Šiuolaikiniams vaikams, paaugliams neįdomu tie muziejai, kur negalima nieko liesti, reikia ramiai stovėti ir klausytis muziejininko, pasakojančio ilgai ir nuobodžiai. Su šita amžiaus grupe gidams ir muziejininkams reikia dirbti aktyviai, žaismingai, interaktyviai, sudominančiai, svarbu suteikti informacijos, atitinkančios šiuolaikinių vaikų poreikius. Vaikams įdomu tik tokios vietos, kur yra interaktyvių priemonių, galima liesti, patiems kurti. Vienas iš ypač patrauklių objektų – Valstybės pažinimo centras.
Pati esu parengusi naują kultūros paso programos orientacinį žaidimą Marijampolėje „Miesto detektyvas“. Komandos turi kuo greičiau surasti atsakymus mieste, įsiamžinti asmenukėje prie objekto. Paaugliams tai patiko.
„Turizmas Lietuvoje šiemet kitoks. Džiaugiuosi keliaujančių lietuvaičių gausa. Pagaliau atrasime dar nepažintus savo šalies „perliukus“. Esu optimistė ir tikiu, kad turizmas atsigaus, gidai turės daug darbo. Žinau, kad karantino laikotarpis, kuriam nebuvome pasiruošę, išmokė mus labiau vertinti gimtąją šalį ir keliauti po ją“, – duodama interviu „Santakos“ laikraščiui sakė vilkaviškietė gidė Jurgita PAZNIOKAITĖ-BUBNIENĖ. |
– Prognozės tikrai pasitvirtino. Dar gegužės mėnesį sušvelninus karantino sąlygas keliaudama į atokius gamtos kampelius sutikdavau daugiau pavienių turistų nei ankstesniais metais. Dažną dieną su vaikais nuvažiuodavome dviračiais prie Paežerių dvaro, į parką. Anksčiau darbo dieną, darbo valandomis, pavienių turistų tiek nepamatydavome, kiek šiemet man teko sutikti prie Vištyčio ežero, Podvarko miške ar Paežerių dvare.
Šiemet keliavimo įpročiai pasikeitė: daugiau keliauja šeimos ar nedidelė artimųjų grupelė, draugų kompanija. Žinoma, turistai ekskursijų užsisako rečiau negu ankstesniais metais. Vis dėlto džiaugiuosi, kad vietinis turizmas, tai yra keliavimas savo šalyje, pagaliau yra labai populiarus. Manau, kad turizmas nenukentės, apgyvendinimo ir maitinimo sektoriai netgi atsigriebs už praradimus, patirtus per karantiną.
Būna liūdna girdėti, kad lietuvių šeima kokius septynis kartus skrido į Turkiją, ten yra viską aplankiusi, o Lietuvoje nėra buvusi nei Trakuose, nei Gedimino pilyje ar Kernavėje. Dabar – puiki proga pažinti savo gimtinę. Dar pernai pradėjau rengti keliones po Lietuvą, važiuoti su vilkaviškiečiais į turistų dar neatrastas ir į visiems gerai žinomas lankytinas vietas. Šiemet galvojau, jog vasarą bus sunku kažką suorganizuoti, kad būtinybė laikytis atstumo, rekomendacijos senjorams (jų su manimi keliauja daug) vengti susibūrimų, žiniasklaidoje viešinami raginimai neprarasti budrumo atbaidys žmones nuo kelionių. Tačiau pasibaigus karantinui sulaukiau su manimi nuolat keliaujančių turistų skambučių: „Jurgita, organizuok ir važiuokime, mes norim keliauti.“ Buvau maloniai nustebusi, kad noras pažinti, atrasti Lietuvą mano turistams per karantiną ne užgeso, o dar labiau išaugo.
– Su atvykstančiais turistais dirbu nedaug, bet pastebiu, kad šiemet, palyginus su ankstesniais metais, užsienio turistų yra kur kas mažiau. Galime sutikti keliautojų tik iš kaimynių šalių – Lenkijos, Latvijos. Net ir kemperių, važiuojančių per Lietuvą, šiemet matau labai mažai. Anksčiau keliuose jų sutikdavome kur kas daugiau.
– Po žiemos turizmo sektorius laukia pavasario, nes tada prasideda pats darbymetis, keliaujama į šiltuosius kraštus atostogauti, gidai Lietuvoje pradeda dirbti (gegužė būna ypač darbinga, keliauja darbo kolektyvai, bendruomenės). Karantino pradžioje buvo daug svarstymų, kaip bus šį turizmo sezoną su darbais. Lydžiu daug mažiau ekskursijų, bet dėl to neliūdžiu, nes turiu laiko ruoštis naujiems maršrutams. Žinau, kad šis laikotarpis yra laikinas, turizmas tikrai atsigaus ir vėl keliausime po visą pasaulį.Vis dėlto matau kolegų, kurie dirbo tik su išvykstamuoju turizmu, nuogąstavimus. Jiems tenka ieškoti kito pragyvenimo šaltinio, nes poilsinės kelionės dabar sustabdytos. Užsakymų ieškoti kitur priversti tie gidai, kurie Klaipėdoje dirbo su kruizinių laivų turistais. Gidai, kurie užsienio šalyse dirbo kelionių organizatorių atstovais, turėjo persikvalifikuoti. Jie baigė gidų kursus ir pradeda dirbti Lietuvoje. Mūsų šalyje paskutiniu metu gidų labai trūko, dėl to man smagu girdėti, kad jų atsiranda vis daugiau. Džiaugiuosi, kad jauni žmonės ateina dirbti į sritį, kuri kupina atradimų.
Jau kuris laikas dirbu su Kultūros paso programa ir vedu specializuotas ekskursijas mokiniams Vilkaviškyje ir Marijampolėje. Pati auginu tris vaikus, tad gerai žinau šios amžiaus grupės poreikius. Dirbti su vaikų grupėmis man yra didelė dovana ir malonumas. Mokslo metų pabaigoje mokinių grupių turėdavau daug, šiemet, deja, jų nebuvo, ir man labai to trūko. Turiu vilties, kad rudenį bus palankios aplinkybės vaikams lankyti mokyklą ir keliauti su klase. Juk mokiniams ekskursija su klase yra didžiausia šventė.
– Žmonės skambina, kad gautų informacijos apie rajono lankytinas vietas, o paskui su mūsų kraštu susipažįsta savarankiškai. Visiems pirmiausia rekomenduoju Paežerių dvarą, Jono Basanavičiaus gimtinę ir Vištytį. Džiaugiuosi, kad turistai atranda Kybartus ir Virbalį, Gižus, kitas rajono bendruomenes.
Lydėdama grupes po Vilkaviškį pastebiu vieną didelę problemą – pernelyg silpnai šalyje viešinamos lankytinos mūsų rajono vietos. Turistai atvyksta galvodami, kad pas mus tokių vietų labai mažai. Tačiau kai su jais keliauji, svečiai žavisi, kiek čia visko yra ir kad galima atvažiuoti dviem dienoms vien tik į Vilkaviškio rajoną. „Bet mes nežinome, kad pas jus taip įdomu ir verta“, – tokį sakinį girdžiu dažnai. Matau, jog turistai į Aukštaitiją visada vyksta dviem dienoms, kad neskubėdami viską aplankytų ir pažintų. Tikiu, kad mes tokios situacijos sulauksime ir Vilkaviškio rajone.
Šiemet labai išryškėjo tendencija, kai turistai derina apsilankymą renginyje (pvz., Paežerių dvaro festivalyje, koncertuose prie senosios Bartninkų bažnyčios griuvėsių) su ekskursija po lankytinas vietas. Džiaugiuosi, kad mūsų rajone vyksta aukšto lygio kultūros renginiai, į juos žmonių atvažiuoja iš įvairių Lietuvos vietovių.
– Dabar po Lietuvą smagu keliauti, nes daug lankytinų vietų yra atsinaujinusios, pritaikytos leisti laiką su vaikais. Rekomenduočiau lankyti saugomas teritorijas, tai yra regioninius (jų turime 30) ir 5 nacionalinius parkus, juose veikiančius lankytojų centrus. Šiuose įrengtos įdomios interaktyvios ekspozicijos, dirba kvalifikuoti specialistai (gamtininkai), kurie kaip gidai supažindina, kas saugoma konkretaus parko teritorijoje. Daugelis parkų turi apžvalgos bokštus. Priminsiu, kad šiemet vyksta konkursas: bet kuriame parke reikia gauti Saugomų teritorijų pasą, keliaujant po saugomas teritorijas rinkti antspaudus, o turistai, aplankę visus parkus ir surinkę tai patvirtinančius antspaudus, gali tikėtis vertingų prizų. Apie šitą konkursą galite paskaityti internete www.vstt.lrv.lt.
– Vesdama ekskursijas Marijampolėje anksčiau klausdavau turistų, ar norėtų aplankyti Šv. arkangelo Mykolo baziliką. Dabar nebeklausiu ir visas grupes vedu. Skirtumas tas, kad konkrečiai grupei pagal jos poreikius pasakoju apie šitą objektą, – abejingas nelieka net jaunimas. Vilkaviškyje visada akcentuoju katedrą – pagrindinę Vilkaviškio vyskupijos bažnyčią. Dabar turistams rekomenduoju užsukti į naująją Alvito bažnyčią, nes jos architektūra įspūdinga, be to, ji stovi visai pakeliui vykstant į poetų Salomėjos Nėries ir Kazio Bradūno tėviškes. Religinis turizmas visada įdomus vyresnio amžiaus turistams. Vis dėlto aš ir jaunimą supažindinu su religinio turizmo svarba Lietuvai ir pasauliui.
Esu pastebėjusi, kad lietuviai pirmiausia nori aplankyti šventas vietas užsienyje ir pamiršta, kad Lietuvoje religinių objektų taip pat daug. Esu buvusi Jeruzalėje, Vatikane – religinis turizmas ten užima svarbią vietą. Religinio turizmo viena iš svarbių detalių yra šventoje vietoje juntama aura. Kai buvau šv. Jurgio Matulaičio atlaiduose Marijampolėje, taip pat Pivašiūnų atlaiduose, patyriau, kad šių renginių metu ta aura yra tiek pat stipri, kaip ir Vatikane ar Jeruzalėje. Linkėčiau lietuviams drąsiau lankyti religines vietas gimtinėje, o tik paskui skubėti pažinti kitų pasaulio vietų šventoves. Kol kas religinis turizmas yra nemadingas tarp daugumos lietuvaičių. Tik nedidelė dalis praktikuojančių tikinčiųjų keliauja siekdami pažinti religine prasme svarbius objektus.
– Mano trys vaikai keliauti jau pamėgo kaip ir aš. Esu tokia mama, kuri nesistengia aplankyti visų žaidimų ar atrakcionų parkų. Stengiuosi su vaikais atrasti kuo daugiau Lietuvos gamtos grožio. Per karantiną buvo puiki galimybė kartu apžiūrėti tokius Vilkaviškio rajono gamtos „perliukus“, kaip Svirkalnį, devyniolikos kamienų liepą ar įspūdingąjį maumedį Kybartuose.
Sūnaus klasėje kasmet sykiu keliauja mokiniai ir jų tėvai. Pastebėjau, kad geriausia vaikai jaučiasi gamtoje: miškų pažintiniuose takuose, ant piliakalnių, maudydamiesi ežeruose. Tai yra puikus laikas su klase. Būsiu atvira: nesuprantu tėvų, kurie baudžia vaikus, neleisdami jų į keliones su klase. Kaip gidė ir mama sakau, kad taip negalima daryti, nes klasės kelionė yra vienas iš įsimintiniausių mokyklinių įvykių, kuris išliks visam gyvenimui.
Šiuolaikiniams vaikams, paaugliams neįdomu tie muziejai, kur negalima nieko liesti, reikia ramiai stovėti ir klausytis muziejininko, pasakojančio ilgai ir nuobodžiai. Su šita amžiaus grupe gidams ir muziejininkams reikia dirbti aktyviai, žaismingai, interaktyviai, sudominančiai, svarbu suteikti informacijos, atitinkančios šiuolaikinių vaikų poreikius. Vaikams įdomu tik tokios vietos, kur yra interaktyvių priemonių, galima liesti, patiems kurti. Vienas iš ypač patrauklių objektų – Valstybės pažinimo centras.
Pati esu parengusi naują kultūros paso programos orientacinį žaidimą Marijampolėje „Miesto detektyvas“. Komandos turi kuo greičiau surasti atsakymus mieste, įsiamžinti asmenukėje prie objekto. Paaugliams tai patiko.
Publikuota: 2020-08-10 09:08:02
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|