|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2020-07-23 16:27
|
|
|
Arūno Vitkausko ūkyje nokstančios šilauogės yra sertifikuotos kaip pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintas produktas.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Kaip tik šiomis dienomis ūkininkas Arūnas Vitkauskas laukuose pradėjo skinti šilauogių derlių. Prieš penkerius metus į uogininkystę pasinėręs vyras per šį laiką Mažųjų Šelvių kaime sukūrė visame rajone puikiai atpažįstamą ūkį.
Dalijosi ne visi
A. Vitkauskas ūkininkauja jau ne vieną dešimtmetį, tačiau uogininkystę jis atrado tik prieš penkerius metus. Anksčiau darbą ūkyje vyras derino su ugniagesio gelbėtojo profesija. Kai šis etapas baigėsi, Arūnas ilgai svarstė, kuo užsiimti toliau. Apsispręsti padėjo per televiziją pamatyta „Svajonių ūkio“ laida. Joje buvo pasakojama apie šilauogių auginimą. Veiklus vyras po truputį ėmė domėtis šių uogų auginimo galimybėmis, lankė seminarus, konsultavosi su kitais šilauogininkais. Tiesa, dauguma šilauoges auginančių žmonių nenoriai dalijosi sukauptomis žiniomis.
„Visoje Lietuvoje radau vos du augintojus, kurie papasakojo viską atvirai, nieko neslėpdami. Daugiausiai vertingų patarimų sulaukiau iš vieno pirmųjų Lietuvoje šilauogių ūkio vadovo ir bendraturčio Petro Basalyko. Prabėgus ne vieniems metams jį laikau ir draugu, ir mokytoju“, – teigė A. Vitkauskas.
Savo kailiu patyręs, kaip sunku gauti rūpimos informacijos, Arūnas pasižadėjo, kad nuo kitų, norinčių auginti šias uogas, nieko neslėps ir patars visais aktualiais klausimais.
Atrado save
Pirmaisiais metais Teiberių kaimo gyventojas netoli namų, tik jau Mažųjų Šelvių kaime, maždaug 75 arų sklype pasisodino 1768 šilauogių krūmus. Po metų jis šį plotą padvigubino. A. Vitkauskas pripažino, jog sodindamas šilauoges padarė daugybę klaidų, kurias vėliau teko ištaisyti.
„Iš pradžių ne taip paruošiau griovius, vėliau ne taip supyliau durpes, net laistymo sistemą įrengiau neteisingai. Visa tai supratau tada, kai ėmiau lankytis šilauogių augintojams skirtose konferencijose Lenkijoje“, – teigė pašnekovas. Patirties jis pasisemia ir Lietuvos uogų augintojų asociacijos, kuriai priklauso, susirinkimuose.
Šiandien A. Vitkausko ūkį neabejotinai būtų galima pavadinti vienu moderniausių rajone. Jame padarytas vandens gręžinys, įrengta laistymo sistema, netrūksta jokios šilauogių priežiūrai reikalingos technikos. Siekdamas dar gausesnio derliaus, Arūnas kiekvieno sezono pradžioje į savo valdas atsiveža netgi kamanių. Jos apdulkina augalų žiedus. Moksliškai įrodyta, kad tai net trečdaliu gali padidinti derlių, gerėja uogų kokybė.
Šiais metais dalis A. Vitkausko šilauogyno turėjo būti uždengta nuo paukščių ir krušos saugančiu tinklu. Vis dėlto planą teko nukelti į kitus metus, nes dėl koronaviruso pandemijos tiekėjai, iš anksto susirasti Lenkijoje, negalėjo laiku įvykdyti užsakymo. Tokio tinklo uogininkams labiausiai reikia tam, kad išvengtų paukščių padaromų nuostolių. Sparnuočiai kasmet nukapoja nemažą derliaus dalį, o juos baidyti skirtos kitos priemonės nėra itin efektyvios.
Teiberiškis pasakojo, kad ūkyje puikiai tvarkosi vienas: geni uogakrūmius, nusipjauna žolę, atlieka kitus būtinus darbus. Tik per uogų skynimo sezoną į talką suguža visa šeima. Įprastai intensyvus darbas ūkyje trunka 2–2,5 mėn.
„Man labai patinka čia dirbti: mėgaujuosi ramybe, čiulbančiais paukščiais, tyru oru. Atrodo, kad visą gyvenimą kažkur skubėjau, tačiau tik sukūręs šilauogių ūkį atradau save“, – kalbėjo pašnekovas.
Išvežioja visiems
A. Vitkauskas nedidelę dalį šilauogių augina šiltnamyje. Jame skinti uogas vyras pradėjo maždaug prieš trejetą savaičių. Ankstyvasis derlius buvo pakankamai geras. Panašaus vyras tikisi ir iš lauke augančių uogakrūmių. Anot jo, viskas priklausys nuo būsimų orų.
Per penkerius metus teiberiškiui teko patirti įvairių gamtos išbandymų: sausrą, liūtis, šalnas. Praėjusiais metais dėl pavasarį spustelėjusio šaltuko vyras neteko maždaug trečdalio derliaus. Šiemet šalnos taip pat kėsinosi į žydinčius šilauogių krūmus, tačiau nuostolių pavyko išvengti.
Įprastai didžiąją dalį savo produkcijos A. Vitkauskas realizuoja Vilkaviškio rajone. Jo užaugintomis uogomis prekiaujama turguose, kitose prekybos vietose, šilauogės vežamos į klientų namus. Ir visai nesvarbu, kad žmonės užsisako vos vieną ar kelis kilogramus uogų, teiberiškis visada yra pasiryžęs jas pristatyti į pirkėjui patogią vietą.
Per kelerius metus A. Vitkausko ūkio prekinis ženklas tapo puikiai žinomas visame rajone. Klientai noriai perka jau nuskintas uogas ir patys atvažiuoja į Mažuosius Šelvius jų pasiraškyti. Ūkininko teigimu, kasmet vis daugiau rajono bei aplinkinių vietovių gyventojų atvyksta į jo šilauogių plantaciją ir ten ne tik skinasi uogų, bet ir smagiai leidžia laiką. Vyras šiais metais savo uogyne pastatė pavėsinę, kurioje atvykusieji galėtų užkąsti bei išgerti kavos ar arbatos, mažiesiems įrengė supynes.
„Noriu, kad uogų skynimasis klientams būtų ne tik darbas, bet ir savotiška laisvalaikio praleidimo forma. Iš pradžių žmonės į tai žiūrėjo nedrąsiai, tačiau praėjusiais metais atvykstančiųjų buvo jau gana daug. Prie visko reikia priprasti. Pamenu, kai pirmaisiais metais pardavinėjome šilauoges, daugelis į mus žiūrėjo kaip į kokius ateivius. Dalis žmonių apskritai nebuvo matę ir ragavę šių uogų. Dabar jau visi puikiai žino, kas yra šilauogės“, – šypsojosi pašnekovas.
Ūkininkas žmonėms visada pirmiausia pasiūlo paskanauti jo užaugintų uogų ir pamoko, kaip teisingai degustuoti. Arūnas sakė, kad net nuo to paties krūmo nuskintos uogos gali būti kiek skirtingo skonio – viena rūgštesnė, kita saldesnė, todėl šilauoges geriau valgyti saujelėmis, o ne po vieną. Tik tada atsiskleidžia tikroji skonių darna.
Didžioji dalis Arūno užaugintų uogų parduodama mediniuose, rankomis pintuose indeliuose. Vyras stengiasi mažinti plastikinės taros kiekį. Anot jo, mediniai indeliai ne tik ekologiški, bet ir mielesni akiai. Juose sudėtas uogas žmonės, eidami į asmenines šventes, neretai perka vietoje gėlių puokštės.
Įvairus asortimentas
Uogininko teigimu, šilauogės nėra lepūs augalai. Tinkamai prižiūrimi jie gali derėti mažiausiai 30 metų, o po to atnaujinti tie patys krūmai uogas veda dar kelis dešimtmečius. Didžiausią derlių šilauogės subrandina 5–30 savo gyvavimo metais. Įprastai nuo vieno krūmo per sezoną galima priskinti 3–10 kg uogų.
Ūkyje šalia šilauogių puikiai dera ir smidrai, braškės, žemuogės, juodieji serbentai bei aronijos. Ūkininkas neatmeta galimybės, kad ateityje asortimentas gali dar labiau išsiplėsti. Svarstoma ir apie šilauogių plotų didinimą.
Kai kurios uogos į Arūno ūkį atkeliavo kiek kurioziniu būdu. Vyras pasakojo statęs šiltnamį šilauogėms, tačiau tik užbaigęs suprato, kad toks šiems augalams nebus tinkamas. Teko keisti šiltnamio paskirtį. Pirmaisiais metais jame teiberiškis pasodino pomidorų, o jau kitą sezoną, paklausęs vieno pažįstamo uogininko patarimo, į šiltnamį parsigabeno braškių daigų.
A. Vitkausko ūkyje galima surasti ir daugeliui vis dar paslaptingą augalą – smidrą. Juos auginti ūkininkas pradėjo prieš ketverius metus.
„Kaip ir šilauogėms, reikėjo laiko, kad klientai priprastų prie smidrų. Įprastai jų ūglius pradedame pjauti gegužės antroje pusėje, o baigiame prieš pat Jonines. Smidrai puikiai tinka salotoms, sriuboms, juos galima kepti su šonine, paruošti kaip garnyrą. Laisvalaikiu aš pats mėgstu sukiotis virtuvėje, tad nevengiu eksperimentuoti su savo auginamomis uogomis ar daržovėmis. Pavyzdžiui, pernai viriau šilauogių ir braškių uogienes, įmaišydamas į jas šiek tiek aitriosios paprikos, – pasakojo pašnekovas. – Kas ragavo, visi gyrė.“ Išbandytais receptais ūkininkas dalijasi feisbuko paskyroje „A. Vitkausko ūkis“.
Kaip tik šiomis dienomis ūkininkas Arūnas Vitkauskas laukuose pradėjo skinti šilauogių derlių. Prieš penkerius metus į uogininkystę pasinėręs vyras per šį laiką Mažųjų Šelvių kaime sukūrė visame rajone puikiai atpažįstamą ūkį. |
A. Vitkauskas ūkininkauja jau ne vieną dešimtmetį, tačiau uogininkystę jis atrado tik prieš penkerius metus. Anksčiau darbą ūkyje vyras derino su ugniagesio gelbėtojo profesija. Kai šis etapas baigėsi, Arūnas ilgai svarstė, kuo užsiimti toliau. Apsispręsti padėjo per televiziją pamatyta „Svajonių ūkio“ laida. Joje buvo pasakojama apie šilauogių auginimą. Veiklus vyras po truputį ėmė domėtis šių uogų auginimo galimybėmis, lankė seminarus, konsultavosi su kitais šilauogininkais. Tiesa, dauguma šilauoges auginančių žmonių nenoriai dalijosi sukauptomis žiniomis.
„Visoje Lietuvoje radau vos du augintojus, kurie papasakojo viską atvirai, nieko neslėpdami. Daugiausiai vertingų patarimų sulaukiau iš vieno pirmųjų Lietuvoje šilauogių ūkio vadovo ir bendraturčio Petro Basalyko. Prabėgus ne vieniems metams jį laikau ir draugu, ir mokytoju“, – teigė A. Vitkauskas.
Savo kailiu patyręs, kaip sunku gauti rūpimos informacijos, Arūnas pasižadėjo, kad nuo kitų, norinčių auginti šias uogas, nieko neslėps ir patars visais aktualiais klausimais.
Pirmaisiais metais Teiberių kaimo gyventojas netoli namų, tik jau Mažųjų Šelvių kaime, maždaug 75 arų sklype pasisodino 1768 šilauogių krūmus. Po metų jis šį plotą padvigubino. A. Vitkauskas pripažino, jog sodindamas šilauoges padarė daugybę klaidų, kurias vėliau teko ištaisyti.
„Iš pradžių ne taip paruošiau griovius, vėliau ne taip supyliau durpes, net laistymo sistemą įrengiau neteisingai. Visa tai supratau tada, kai ėmiau lankytis šilauogių augintojams skirtose konferencijose Lenkijoje“, – teigė pašnekovas. Patirties jis pasisemia ir Lietuvos uogų augintojų asociacijos, kuriai priklauso, susirinkimuose.
Šiandien A. Vitkausko ūkį neabejotinai būtų galima pavadinti vienu moderniausių rajone. Jame padarytas vandens gręžinys, įrengta laistymo sistema, netrūksta jokios šilauogių priežiūrai reikalingos technikos. Siekdamas dar gausesnio derliaus, Arūnas kiekvieno sezono pradžioje į savo valdas atsiveža netgi kamanių. Jos apdulkina augalų žiedus. Moksliškai įrodyta, kad tai net trečdaliu gali padidinti derlių, gerėja uogų kokybė.
Šiais metais dalis A. Vitkausko šilauogyno turėjo būti uždengta nuo paukščių ir krušos saugančiu tinklu. Vis dėlto planą teko nukelti į kitus metus, nes dėl koronaviruso pandemijos tiekėjai, iš anksto susirasti Lenkijoje, negalėjo laiku įvykdyti užsakymo. Tokio tinklo uogininkams labiausiai reikia tam, kad išvengtų paukščių padaromų nuostolių. Sparnuočiai kasmet nukapoja nemažą derliaus dalį, o juos baidyti skirtos kitos priemonės nėra itin efektyvios.
Teiberiškis pasakojo, kad ūkyje puikiai tvarkosi vienas: geni uogakrūmius, nusipjauna žolę, atlieka kitus būtinus darbus. Tik per uogų skynimo sezoną į talką suguža visa šeima. Įprastai intensyvus darbas ūkyje trunka 2–2,5 mėn.
„Man labai patinka čia dirbti: mėgaujuosi ramybe, čiulbančiais paukščiais, tyru oru. Atrodo, kad visą gyvenimą kažkur skubėjau, tačiau tik sukūręs šilauogių ūkį atradau save“, – kalbėjo pašnekovas.
A. Vitkauskas nedidelę dalį šilauogių augina šiltnamyje. Jame skinti uogas vyras pradėjo maždaug prieš trejetą savaičių. Ankstyvasis derlius buvo pakankamai geras. Panašaus vyras tikisi ir iš lauke augančių uogakrūmių. Anot jo, viskas priklausys nuo būsimų orų.
Per penkerius metus teiberiškiui teko patirti įvairių gamtos išbandymų: sausrą, liūtis, šalnas. Praėjusiais metais dėl pavasarį spustelėjusio šaltuko vyras neteko maždaug trečdalio derliaus. Šiemet šalnos taip pat kėsinosi į žydinčius šilauogių krūmus, tačiau nuostolių pavyko išvengti.
Įprastai didžiąją dalį savo produkcijos A. Vitkauskas realizuoja Vilkaviškio rajone. Jo užaugintomis uogomis prekiaujama turguose, kitose prekybos vietose, šilauogės vežamos į klientų namus. Ir visai nesvarbu, kad žmonės užsisako vos vieną ar kelis kilogramus uogų, teiberiškis visada yra pasiryžęs jas pristatyti į pirkėjui patogią vietą.
Per kelerius metus A. Vitkausko ūkio prekinis ženklas tapo puikiai žinomas visame rajone. Klientai noriai perka jau nuskintas uogas ir patys atvažiuoja į Mažuosius Šelvius jų pasiraškyti. Ūkininko teigimu, kasmet vis daugiau rajono bei aplinkinių vietovių gyventojų atvyksta į jo šilauogių plantaciją ir ten ne tik skinasi uogų, bet ir smagiai leidžia laiką. Vyras šiais metais savo uogyne pastatė pavėsinę, kurioje atvykusieji galėtų užkąsti bei išgerti kavos ar arbatos, mažiesiems įrengė supynes.
„Noriu, kad uogų skynimasis klientams būtų ne tik darbas, bet ir savotiška laisvalaikio praleidimo forma. Iš pradžių žmonės į tai žiūrėjo nedrąsiai, tačiau praėjusiais metais atvykstančiųjų buvo jau gana daug. Prie visko reikia priprasti. Pamenu, kai pirmaisiais metais pardavinėjome šilauoges, daugelis į mus žiūrėjo kaip į kokius ateivius. Dalis žmonių apskritai nebuvo matę ir ragavę šių uogų. Dabar jau visi puikiai žino, kas yra šilauogės“, – šypsojosi pašnekovas.
Ūkininkas žmonėms visada pirmiausia pasiūlo paskanauti jo užaugintų uogų ir pamoko, kaip teisingai degustuoti. Arūnas sakė, kad net nuo to paties krūmo nuskintos uogos gali būti kiek skirtingo skonio – viena rūgštesnė, kita saldesnė, todėl šilauoges geriau valgyti saujelėmis, o ne po vieną. Tik tada atsiskleidžia tikroji skonių darna.
Didžioji dalis Arūno užaugintų uogų parduodama mediniuose, rankomis pintuose indeliuose. Vyras stengiasi mažinti plastikinės taros kiekį. Anot jo, mediniai indeliai ne tik ekologiški, bet ir mielesni akiai. Juose sudėtas uogas žmonės, eidami į asmenines šventes, neretai perka vietoje gėlių puokštės.
Uogininko teigimu, šilauogės nėra lepūs augalai. Tinkamai prižiūrimi jie gali derėti mažiausiai 30 metų, o po to atnaujinti tie patys krūmai uogas veda dar kelis dešimtmečius. Didžiausią derlių šilauogės subrandina 5–30 savo gyvavimo metais. Įprastai nuo vieno krūmo per sezoną galima priskinti 3–10 kg uogų.
Ūkyje šalia šilauogių puikiai dera ir smidrai, braškės, žemuogės, juodieji serbentai bei aronijos. Ūkininkas neatmeta galimybės, kad ateityje asortimentas gali dar labiau išsiplėsti. Svarstoma ir apie šilauogių plotų didinimą.
Kai kurios uogos į Arūno ūkį atkeliavo kiek kurioziniu būdu. Vyras pasakojo statęs šiltnamį šilauogėms, tačiau tik užbaigęs suprato, kad toks šiems augalams nebus tinkamas. Teko keisti šiltnamio paskirtį. Pirmaisiais metais jame teiberiškis pasodino pomidorų, o jau kitą sezoną, paklausęs vieno pažįstamo uogininko patarimo, į šiltnamį parsigabeno braškių daigų.
A. Vitkausko ūkyje galima surasti ir daugeliui vis dar paslaptingą augalą – smidrą. Juos auginti ūkininkas pradėjo prieš ketverius metus.
„Kaip ir šilauogėms, reikėjo laiko, kad klientai priprastų prie smidrų. Įprastai jų ūglius pradedame pjauti gegužės antroje pusėje, o baigiame prieš pat Jonines. Smidrai puikiai tinka salotoms, sriuboms, juos galima kepti su šonine, paruošti kaip garnyrą. Laisvalaikiu aš pats mėgstu sukiotis virtuvėje, tad nevengiu eksperimentuoti su savo auginamomis uogomis ar daržovėmis. Pavyzdžiui, pernai viriau šilauogių ir braškių uogienes, įmaišydamas į jas šiek tiek aitriosios paprikos, – pasakojo pašnekovas. – Kas ragavo, visi gyrė.“ Išbandytais receptais ūkininkas dalijasi feisbuko paskyroje „A. Vitkausko ūkis“.
Galerija: Šilauogynas
Publikuota: 2020-07-23 16:27:07
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|