„Santaka“ / Sidabrinį jubiliejų švenčiantis kunigas linki drąsos gyventi tikėjimo dvasia / Religija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas jaunas darbuotojas nuolatiniam darbui (prižiūrėti ir tvarkyti sodybos aplinką bei joje gyventi). Tel. 8 633 22 410.
Galioja iki: 2020-08-13 08:15:48



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Religija

Dalinkitės:  


Dešimtmetį Vilkaviškio katedroje tarnaujantis kunigas Rimas Skinkaitis sidabrinio kunigystės jubiliejaus proga pagerbtas gražiais žodžiais ir gėlėmis.

Autorės nuotr.


Sidabrinį jubiliejų švenčiantis kunigas linki drąsos gyventi tikėjimo dvasia

Birutė NENĖNIENĖ

Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje tarnaujantis garbės kanauninkas, profesorius, teologijos daktaras, VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas kunigas Rimas Skinkaitis paminėjo savo kunigystės sidabrinį jubiliejų. Šventimų sukakties dieną, liepos 9-ąją, šv. Mišiose kunigas dėkojo Dievui už pašaukimo dovaną, homilijoje kalbėjo apie kunigystės prasmę. Kunigystės jubiliejaus proga kunigas R. Skinkaitis pasidalijo mintimis ir su „Santakos“ skaitytojais.



– Praėjusių metų rudenį paminėjote savo amžiaus 50 metų jubiliejų, šį vidurvasarį – kunigystės šventimų 25-metį. Kiek Jums šios sukaktys svarbios?

– Sukaktys leidžia suprasti, kaip greitai bėga gyvenimas, ir lieka vis mažiau laiko būti po šia saule. Tiek praeitų metų patirtys, tiek supratimas, kad lieka vis mažiau laiko būti šiame pasaulyje, skatina atsakingiau planuoti darbus ir veiklas, prasmingiau leisti laiką.

– Kodėl pasirinkote kunigo kelią, kas paskatino?

– Kad ir kaip neįprastai benuskambėtų, nebuvo kunigo, kuris būtų pažadinęs mano pašaukimą. Gelgaudiškio kunigas Gintautas Skučas buvo tvarkingo ir uolaus klebono pavyzdys. Bet nei jis, nei joks kitas dvasininkas neturėjo lemiamos reikšmės renkantis kelią. Kiek save atsimenu, visada svajojau būti kunigu. Negaliu logiškai paaiškinti, kodėl to norėjau, bet bažnyčia visada mane traukė. Šio noro vedamas įstojau į Kauno kunigų seminariją.

– Po pirmo seminarijos kurso išvykote studijuoti į Italiją. Tai buvo Jūsų noras ar paklusnumas?

– Studijos Romoje – tai nuotykis ir nuostabi Dievo dovana. Studijuoti į Italiją išvykau 1991 m. rugpjūčio 19 d. Stodamas į Kauno kunigų seminariją net sapnuoti nesapnavau, kad teks studijuoti užsienyje ir pasukti kunigystę akademinio gyvenimo kryptimi. Atėjau į seminariją norėdamas būti kunigu, vėliau – klebonu. Tačiau pirmų mokslo metų pabaigoje mane ir dar keletą klierikų pasikvietė tuometinis seminarijos rektorius kun. Sigitas Tamkevičius ir pasakė, kad vadovybė mus numatė studijoms Romoje. Buvo šokas. Vėliau vyskupas Juozas Žemaitis paaiškino, kad norima atkurti Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminariją, tad reikia gerai paruoštų dėstytojų. Tada ir supratau, kad mano „kleboniškąją“ kunigystę gali pakeisti akademinė. Mėginau sakyti vyskupui, kad nemoku italų kalbos, kad užsienyje bus labai sunku. O jis ramino, kad esu jaunas ir kalbą išmoksiu. Nors nebuvo didelio noro vykti, bet paklusau. Dabar esu be galo už tai dėkingas. Taip baigiau bakalauro studijas Romoje, popiežiškajame Grigaliaus universitete, o po kunigystės šventimų 1995 m. rudenį pradėjau licenciato (magistro) studijas. Romoje studijavau lygiai 10 metų – po pirmų bakalauro studijų metų iki doktoranto diplomo. Buvo nuostabus laikas. Patirčių, atradimų, ypač įdomių studijų. Roma davė labai daug. Ten pamačiau, kuo gyvena visuotinė Bažnyčia, koks yra vakarietiškas gyvenimo būdas, pastoracinio gyvenimo ypatumai.

– Kaip prisimenate šventimų dieną – 1995 m. liepos 9-ąją?

– Šventimai vyko mano gimtojoje Gelgaudiškio parapijoje. Nors tuo metu mokiausi Romoje ir buvo galimybė, kad mus šventintų popiežius Jonas Paulius II, buvo maloni staigmena, kai vyskupas J. Žemaitis paklausė, ar nenorėčiau priimti šventimus gimtinės parapijoje. Iki dabar prisimenu tą nuostabų jausmą, kai gulėjau prieš altorių, o pilnutėlė Gelgaudiškio bažnyčia meldėsi už mane.

– Po studijų Romoje sugrįžote tiesiai į naujai susikūrusią Vilkaviškio kunigų seminariją. Kaip prisimenate šią pradžią?

– Tai vėl buvo nauja patirtis. Grįžau ir pradėjau dėstyti Katalikų teologijos fakultete prie Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilkaviškio kunigų seminarijoje, taip pat buvau paskirtas vienu iš seminarijos vadovų. Buvo sunku, nes reikėjo paruošti medžiagą dėstymo kursams, bet dėstyti patiko ir labai džiaugiuosi tais metais. Kai klierikų skaičius Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje sumažėjo, buvo nuspręsta juos perkelti į Kauną. Tada buvau paskirtas į Kauno kunigų seminariją dėstytojauti ir eiti vicerektoriaus pareigas.

– Prieš dešimt metų pradėjote tarnystę Vilkaviškio katedroje. Kaip vertinate pirmąją „savo parapiją“?

– Džiaugiuosi šia parapija. Ji tapo sava. Gal dėl to, kad esu zanavykas ir vilkaviškiečių mentalitetas man gana artimas. Sutikau daug gerų ir mielų žmonių. Apskritai provincijoje žmonės ramesni, draugiškesni ir artimesni nei didmiesčiuose. Todėl ir jų santykiai šiltesni. Liūdina tai, kad parapija mažėja. Vyresni žmonės iškeliauja į Amžinybę, o jaunimas emigruoja į didmiesčius ar užsienį. Liūdna, kad nedaug jaunų žmonių gyvena tikėjimo dvasia.

Parapijos gyvenime pastebiu gražių iniciatyvų: veikia maldos ir šv. Rašto skaitymo būreliai, įsikūrė „Gloriosa Trinita“ grupelė, kt. Bet juose dalyvauja nedaug žmonių.

Liūdna, kad nemažai šiuolaikinių žmonių, ne tik mūsų krašte, nevertina tikėjimo ir dvasinių vertybių. Tarp tikinčiųjų vis dar daug paprotinio tikėjimo: į Bažnyčią žiūrima kaip į dvasinių paslaugų teikimo įstaigą, o ne tikėjimo bendruomenę, kuri sutelktai siekia glaudesnio ir gilesnio santykio su Dievu.

– Dirbate dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete. Papasakokite apie savo akademinę veiklą.

– Universitetas yra mano pagrindinė darbo vieta. Akademinė veikla yra gana plati. Be to, kad tenka dėstyti bakalauro, magistro ir doktorantūros programose, dar esu magistrantų ir trijų doktorantų darbo vadovas, doktorantūros studijų komiteto pirmininkas. Kad dėstytojas galėtų dėstyti, jis turi būti atestuotas. O tam reikia skaityti pranešimus respublikinėse ir tarptautinėse mokslo konferencijose, publikuoti mokslinius straipsnius Lietuvos ir tarptautinėse duomenų bazėse esančiuose mokslo leidiniuose, rašyti knygas, vesti viešas paskaitas ir seminarus visuomenei. Esu parašęs per 20 mokslinių straipsnių, vieną mokymo priemonę, knygą. Taigi veiklos šioje srityje tikrai yra.

– Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Ypatingų pomėgių neturiu. Laisvalaikiu stengiuosi aplankyti pažįstamus ir artimus žmones. Mėgstu operą. Patinka keliauti. Pasaulyje yra tiek nuostabių dalykų, kuriuos norisi pamatyti ir jais pasigėrėti. Juk kelionės irgi yra tam tikra poilsio forma. Beveik kasdien paskaitau ką nors itališkai – knygą ar straipsnį, kad nepamirščiau kalbos.

– Ką Jums reiškia tėviškė? Ar surandate galimybių apsilankyti gimtojoje Gelgaudiškio parapijoje, aukoti ten šv. Mišias?

– Tėviškė visada buvo ir bus svarbi. Ten – lopšys, šaknys, gyvenimo ir tapatybės ištakos. Todėl savas kraštas ir parapija visada rūpėjo ir rūpės. Kai tik galiu, visada grįžtu ir aukoju šv. Mišias gimtojoje parapijoje, o vietinis klebonas Arvydas Liepa mane visada labai draugiškai sutinka.

– Koronaviruso pandemija sustabdė visuomenės veiklas visame pasaulyje. Kokios šio laikotarpio pasekmės tikinčiųjų bendruomenei?

– Pandemijos pasekmė – žmonės nutolo vieni nuo kitų. Atsirado daugiau nerimo ir baimės. Karantino metu bendruomenės gyvenimas apmirė. O tai tikrai nėra gerai.

Tačiau noriu visiems palinkėti drąsos gyventi tikėjimo dvasia. Tikėjimas – tai meilė, kuri šildo ir brandina. Tai sparnai, kurie mus kelia aukštyn.

Norisi palinkėti daugiau dėmesio vienas kitam ir pagarbos. Daugiau vilties ir mažiau baimės. Gilesnės bendrystės su Dievu ir vienų su kitais.




Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Medikai pirmenybę teiks tiesioginėms konsultacijoms
* Išaugo žmonių noras pažinti Lietuvą
* „Pasaka“ kuria pažinimą ir kūrybą skatinančią edukacinę aplinką
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar namas, kuriame gyvenate, renovuotas?
Taip, pastatas atnaujintas.
Ne, nerenovuotas.
Renovacija vyksta.
Laukiame eilėje.
Mano namo renovuoti nereikia.



Kalbos patarimai

Ar taisyklingas sakinys „Kas nusimato programoje“?
Netaisyklingas. Veiksmažodžio numatyti sangrąžinė forma nevartotina neveikiamosios rūšies reikšme (jei veiksmas negali vykti savaime), pvz.: Kas nusimato ( numatoma, numatyta ) programoje? Nusimato oro atšilimas ( Numatoma, kad oras atšils).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2020 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas