„Santaka“ / Tėčio darbus pratęsęs ūkininkas pasirinko bearimę žemdirbystę

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2020-07-16 17:04

Dalinkitės:  


Šiais metais Linas (kairėje) ir Gintautas Klimavičiai prie namų pirmą kartą pasėjo keletą hektarų belukščių avižų.

Autoriaus nuotr.


Tėčio darbus pratęsęs ūkininkas pasirinko bearimę žemdirbystę

Andrius GRYGELAITIS


Sodėnų kaime gyvenantis Linas Klimavičius pamažu iš tėčio Gintauto į savo rankas perima ūkio vadžias. Vyras buvo vienas pirmųjų rajono ūkininkų, kurie pradėjo bearimę žemdirbystę.



Gyveno užsienyje

Šiandien Linas apie žemės ūkį išmano ne mažiau nei ilgiau šia veikla besiverčiantys ūkininkai, tačiau, kaip pats prisipažino, dar ne taip seniai žemdirbystė jo visiškai netraukė. L. Klimavičiaus tėtis Gintautas ūkininkauja jau ne vieną dešimtmetį, tačiau sūnų į ūkį prisiviliojo tik prieš šešerius metus. Iki tol Linas beveik dešimtmetį gyveno Airijoje, o apie grįžimą į Lietuvą net negalvojo. Būdamas užsienyje jaunas vyras susipažino ir su savo žmona bei dviejų vaikų – Igniaus ir Ainiaus – mama Rasa. Tiesa, jųdviejų pažintis įvyko ne Airijoje, o Anglijoje, kur iš Pajevonio kilusi Rasa gyveno prieš persikraustydama į Airiją.

„Į užsienį išvykau norėdamas pradėti savarankišką gyvenimą. Patirtis, kurią ten gavau, buvo neįkainojama. Airijoje visiškai nesijautėme svetimšaliai, vietiniai mus labai maloniai priėmė. Ten dirbau prie kelių statybų. Iki šiol su nostalgija prisimenu tuos laikus“, – prisipažino L. Klimavičius.

Jo žmona Rasa netgi teigė, jog mielai vėl grįžtų gyventi į šią valstybę. Ji tikino labiausiai pasiilgstanti šilto bei atviro bendravimo, kurio Lietuvoje dar kartais trūksta.


Grįžę į gimtinę jaunieji Klimavičiai iš pradžių patyrė kultūrinį šoką. Užsienyje pripratę prie nuolat besišypsančių veidų ir paslaugių žmonių, čia jie susidūrė su kiek kitokia realybe.

„Reikia pripažinti, kad dabar jau ir lietuviai daug atviresni ir labiau europietiški, nei 2014-aisiais, kai mes grįžome čia gyventi. Žmonės vis daugiau keliauja, mato kitų pavyzdžių, todėl ir patys nepastebimai keičiasi“, – teigė L. Klimavičius.



Tausoja aplinką

Sūnaus grįžimu į gimtinę ypač džiaugėsi tėtis Gintautas. Jis teigė greitai supratęs, kad ūkis – patikimose rankose.

Parvykęs į Lietuvą Linas iš karto pasinėrė į žemės ūkio darbus. Jis juokavo, kad apsiprasti daug laiko neprireikė, nes vairuoti traktorių niekada nebuvo pamiršęs. Šiuo metu Klimavičių ūkyje beveik nelikę žemės ūkio padargų – senoji technika išparduota arba stovi nenaudojama. Nuo 2017 m. Lino iniciatyva buvo pradėta bearimė žemdirbystė. Klimavičiai – vieni pirmųjų rajono ūkininkų, žemę dirbančių tokiu būdu.

Bearimė žemdirbystė – tai žemės ūkio principas, kai naudojami tam tikri dirvožemio apdirbimo įrankiai ir specifinė technika, kuri į paviršių neišverčia podirvio. Paprastai tariant, tai ūkininkavimo būdas, kai dirbant žemę nenaudojamas arba labai minimaliai naudojamas plūgas.


„Per tuos keletą metų buvo ir šlapių, ir itin sausų sezonų, tačiau derlius nė kiek nesiskyrė nuo tų ūkininkų, kurie žemę dirba įprastu būdu. Abejoju, ar mes kada nors grįšime prie įprastos žemdirbystės. Dabar darbo ūkyje daug mažiau, tad sutaupytą laiką galima skirti kitiems tikslams. Neardami žemės sutaupome kuro ir gamtą labiau tausojame. Artimiausiu metu net išmokas žadama mokėti taip ūkininkaujantiems žemdirbiams. Manau, kad bearimė žemdirbystė – Lietuvos ūkininkų ateitis“, – neabejojo pašnekovas.



Javapjūtei pasiruošta

G. Klimavičius pasakojo, kad ūkininkauti jis pradėjo 25 ha žemės plote. Anot jo, tuo metu žemės pakako, tačiau trūko technikos. Jis iki šiol yra dėkingas savo uošviams, kurie tada sugebėdavo susitarti su žemės ūkio bendrovės darbuotojais, jog šie „valdiška“ technika padėtų apdirbti žemę.

Šiuo metu Klimavičiai valdo maždaug 220 ha plotą. Jame ūkininkai augina rapsus, kviečius, žieminius miežius, žirnius, belukštes avižas, posėliui sėja ridikus.

Tiek Linas, tiek Gintautas teigė mėgstantys išbandyti naujoves, tad šiemet pirmą kartą nusprendė pasisėti keletą hektarų belukščių avižų. Auginti šią kultūrą juos sugundė Gižų seniūnijoje gyvenantis Lino draugas Andrius Dirmeikis. Kaip ir jis, Klimavičiai galvoja būsimą avižų derlių eksportuoti į užsienį.


Sodėnų kaimo gyventojai prognozavo neblogą būsimą derlių. Tiesa, tam daug įtakos turės oro sąlygos. Šiemet javapjūtės pradžia prognozuojama maždaug už poros savaičių. Per neseniai rajoną siaubusias liūtis Klimavičių pasėliai beveik nenukentėjo.

„Pavasarį visi norėjo, kad lytų, tačiau pastaruoju metu drėgmės jau yra šiek tiek per daug. Būtų gerai, kad grįžtų saulėti orai. Žinau, kad audrų išguldytuose laukuose derlius jau pradeda pelyti. Tie ūkininkai patirs didžiulių nuostolių“, – prognozavo L. Klimavičius.

Jis teigė, kad būsimai javapjūtei visiškai pasiruošta – technika išbandyta, aruodai paruošti. Įprastai didžiąją dalį grūdų Klimavičiai vos tik nukūlę veža į supirkimo punktą. Namuose jie pasilieka tik sėklai skirtą derlių.

Pašnekovai pripažino, kad pastaraisiais metais ūkio pajamos išlieka panašios, o išlaidos nuolat didėja. G. Klimavičius pasakojo, jog anksčiau norint užauginti gerą derlių į maždaug 70 ha plotą tekdavo investuoti apie 25 tūkst. litų. Vėliau ši suma po truputį augo ir dabar toks plotas kasmet pareikalauja bent 30–40 tūkst. eurų investicijų.

„Visada norėtųsi uždirbti daugiau ir išleisti mažiau, tačiau ūkininkai neturėtų pernelyg skųstis mažomis produkcijos supirkimo kainomis. Tie, kas nori uždirbti daugiau, turėtų įkurti duonos kepyklą ir patys panaudoti savo užaugintus grūdus. Jei esi tik žaliavos tiekėjas, tai už tavo produkciją ir mokama tik kaip už žaliavą“, – mintimis dalijosi ūkininkas L. Klimavičius.



Įžvelgia stambiųjų žemdirbių kaltę

Klimavičiai teigė, jog konkurencija tarp ūkininkų – didelė, tačiau tai jų pernelyg negąsdina. Vyrai sakė plėstis neketinantys, jiems visiškai pakanka tų dirbamų plotų, kuriuos šiuo metu valdo.

„Gal ir galėtume su turima technika dirbti dar daugiau žemių, tačiau reikia skirti laiko ir poilsiui, kitoms mėgstamoms veikloms. Mes su Linu puikiai susitvarkome turimuose plotuose. Manau, jog būtent didieji ūkininkai iš dalies ir pražudė kaimus. Jie buvo viena iš priežasčių, kodėl dabar čia nelikę mokyklų ar darželių. Savo laiku stambieji ūkininkai ėmė paramas, didino įsipareigojimus ir taip buvo priversti lipti vieni kitiems per galvas, siekdami dar labiau išplėsti savo valdas. Dabar yra tokių, kurie valdo po tūkstantį hektarų. O juk šį plotą galėtų dirbti bent dešimt šeimų“, – kalbėjo G. Klimavičius.

Patys Klimavičiai kaip išgalėdami stengiasi prisidėti prie kaimo gerovės. Gintauto žmona Laimutė yra Sodėnų seniūnaitijos seniūnaitė, tad jai tenka spręsti nemažai vietinių gyventojų problemų. Tuo tarpu G. ir L. Klimavičiai žiemomis nuo kelių valo sniegą, o vasaromis pjauna apžėlusias pakeles.



Metalo dirbiniai

Labiausiai nuo ūkio darbų G. Klimavičius pailsi uogaudamas ir grybaudamas bei laiką leisdamas su anūkais. Jis pripažino, kad darbas žemės ūkyje jam taip pat yra tarsi poilsis. O jaunieji Klimavičiai mėgsta keliones bei trumpus šeimos pasivaikščiojimus.


Linas su žmona Rasa, be darbo ūkyje, turi ir kitos veiklos. Jiedu kartu su draugu Aliumi Maknavičiumi bei jo antrąja puse kiek daugiau nei prieš metus įkūrė MB „Geležinio vilko darbai“ ir verčiasi įvairių dirbinių iš metalo gamyba. Jie savo klientams siūlo įvairias tvoras, vartus, šašlykines, baldus, namų puošybos elementus ir kt.

„Daugiausiai šia veikla užsiiminėjame žiemą, kai darbai ūkyje būna baigti. Ūkyje dirbti smagiau, bet čia – stabilesnės pajamos. Kol kas glaudžiamės pas draugą garaže, tačiau jau nelabai ten telpame. Greičiausiai teks pagalvoti apie plėtrą“, – svarstė L. Klimavičius.





Galerija: Ūkininkai




Publikuota: 2020-07-16 17:04:36

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai