„Santaka“ / Dviejų žmonių likimus sujungė ugniagesio profesija / Gyvenimo būdas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 1 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

Dalinkitės:  


Vos susituokę Indrė ir Evaldas Starinskai atvyko nusifotografuoti į Vilkaviškio priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą.

Ingos BANIULIENĖS nuotr.


Dviejų žmonių likimus sujungė ugniagesio profesija

Eglė MIČIULIENĖ


Vargu ar per savo vestuves užsuktumėte į darbovietę – nebent dirbate Civilinės metrikacijos skyriuje. Tačiau neseniai savo likimus susieję Indrė ir Evaldas vos sumainę žiedus pirmiausiai nuvyko įsiamžinti Vilkaviškio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje – ten, kur jie abu dirba.



Ugniagesiška pažintis

„Prieš dvejus metus, birželio 1 d., Šiauliuose vyko stipriausio ugniagesio varžybos. Jose dalyvavo ir moterys: Indrė varžėsi su penkiomis kolegėmis. Kažkas ugniagesių klubo feisbuke pasidalijo nuotraukomis iš renginio, o aš jas pamačiau. Tą dieną buvau darbe. Parodžiau nuotrauką kolegoms – visi nutarėme, kad nebloga mergina...“ – juokėsi Evaldas Starinskas, pasakodamas apie ugniagesių meilės istorijos pradžią.

Jau kitą dieną jie su Indre bendravo per feisbuką, o po savaitės nutarė susitikti Alytuje, kur Indrė, tada dar Miškinytė, dirbo inspektore priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje.

Buvo sekmadienis. Evaldas iškart po budėjimo ankstyvą rytmetį nuvažiavo į laukus, prisiskynė rugiagėlių, aguonų ir pasuko į Dzūkiją.

„Prieš tai jis mano buvo atsiuntęs dainą, kur dirbdamas laukuose dainavo apie rugiagėles... O tą rytą grįžtu iš kaimo ir matau kieme Evaldą su glėbiu rugiagėlių ir aguonų! Prie puokštės – mažas atvirukas su prierašu: „Aš tau dar atnešiu rugiagėlių puokštę drėgnoje ryto kraitelėje“... Kitą, mažesnę, puokštę įteikė mano dukrytei. Taip ir sutirpau! Tada iškart cinktelėjo širdyje, kad tai – mano žmogus“, – šypteli Indrė.




Pirmiausiai paprašė tėčio

Suvalkietis ir dzūkė ėmė susitikinėti. Bendrauti pasirodė paprasta: jaunus žmones siejo ta pati profesija, tad abu turėjo ką aptarti. Jis pasakodavo, kaip važiuoja gesinti ugnies, ji – kaip tikrina gaisro vietą ir aiškinasi priežastis.

Po kelių savaičių, per Jonines, Indrė atvyko į Vilkaviškį ir buvo supažindinta su Evaldo pamainos kolegomis ugniagesiais, kurie merginą iškart priėmė į savo būrį.

„Su kolegomis sutariame puikiai. Jie labai draugiški, kaip šeima. Per savo pamainą Evaldas ryte net namuose nevalgo, laikosi tradicijos tarnybos virtuvėje kepti kiaušinienę su bendradarbiais“, – juokėsi pašnekovė.

Netrukus atstumas tarp Alytaus ir Vilkaviškio ėmė atrodyti per didelis, tad Indrė ėmė ieškoti galimybės įsidarbinti mūsų mieste.

Kitų metų gegužę jaunoji inspektorė jau dirbo Vilkaviškio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje (PGT), o dar po metų Evaldas jai pasipiršo . Tiesa, būsimos žmonos rankos vyras dar prieš pusmetį buvo paprašęs jos tėčio, kai abu vyrai kartu žvejojo ežere.



Tiktai su uniforma!


Vestuvės, kaip sako jaunieji, buvo neprabangios, bet linksmos, su pačiais artimiausiais žmonėmis ir gausiu būriu draugų, kurių absoliuti dauguma, be abejo, yra ugniagesiai.

Jaunuosius Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje sutuokė kunigas Vaidotas Labašauskas. Evaldas tuokėsi su ugniagesio uniforma – nors kai kas atkalbinėjo nuo tokios minties, vyras dėl to nesuabejojo nė sekundės.

„Nenorėjau jokių švarkų ar frakų. Sakiau, ir „apsiženysiu“ su uniforma, ir į „grabą“ gulsiu su uniforma“, – dėstė gaisrininkas.

Indrė vilkėjo baltą suknelę, su kuria, jau po tuoktuvių bažnyčioje, vyko kartu su vyru nusifotografuoti Vilkaviškio PGT. Vėliau Vištytyje, kur vyko vestuvių puota, buvo surengta dar viena fotosesija, joje jau ir Indrė vilkėjo tarnybine uniforma.



Vieni ugniagesiai

Jaunieji Starinskai sakė, kad jiems pats likimas lemia nuolat būti tarp ugniagesių. Po vestuvių abu išvyko pailsėti į kaimo turizmo sodybą Lazdijuose, kurios savininkas, kaip paaiškėjo, taip pat buvęs gaisrininkas. Vestuvėse grojęs muzikantas – irgi ugniagesys.

Pačios I. Starinskienės tėtis visą gyvenimą dirbo priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Jis ir į dukros vestuves atvyko gaisriniu autobusiuku. Indrė juokėsi, kad kai ji su tėčiu ir vyru susėda kalbėtis, mama nebeturi kaip įsiterpti, nes ji vienintelė dirba kitoje srityje.


Nuo tėčio mergina nusižiūrėjo ir savo profesiją, dėl to Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė gaisrinės saugos inžineriją. Mergina žinojo, kad dirbs inspektore, nors buvo nieko prieš ir vykti į gaisrus.

„Atlikti praktiką mūsų vaikinus siųsdavo į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, tai mes, merginos, labai prašydavomės kartu, labai jau norėdavome pabūti degančiame konteineryje. Deja, mūsų neėmė.. Bet dabar esu išlaikiusi kursus ir turiu ugniagesio pažymėjimą, tad galiu eiti su vyru gesinti gaisrų! Vis dėlto per kursus įsitikinau, kad eiti su kaukėmis, kovine apranga, gesintuvais ir kt. moteriai yra fiziškai sunku“, – kalbėjo smulkutė I. Starinskienė.

Inspektorės pareigas einanti moteris įsitikinusi, jog jos profesijoje svarbiausia – prevencija.

„Nesu inspektorė, kuriai rūpi nubausti, man svarbiau užtikrinti žmogaus saugumą. Norėčiau, kad apie mūsų tarnybą atsilieptų ne kaip apie baudikus, o kaip apie tuos, kurie linki gero“, – sakė pareigūnė.



Šalmą nusipirko pats

Apie savo vyro požiūrį į ugniagesio darbą Indrė kalba su didžiausia pagarba.

„Dar nebuvau sutikusi tokio gaisrininko, kuris tiesiog gyventų savo profesija. Jo marškinėliai, jo diržas, piniginė, automobilio lipdukai – viskas su ugniagesio atributika! Darbui jis atsidavęs visiškai, gaisrus galėtų gesinti ir be atlygio!“ – pasakojo moteris.

E. Starinską ugniagesio profesija sudomino jo draugas, daug pasakodavęs apie savo darbą. Vis dėlto lemiamos įtakos turėjo užsidegęs Evaldo kaimyno namas. Vaikinas nuskubėjo į pagalbą, o grįžęs tą patį vakarą apsisprendė tapti ugniagesiu. Niekam nieko nesakęs, jau kitą rytą pradėjo tvarkytis reikalingus dokumentus ir netrukus, praėjęs griežtą komisiją bei atlaikęs nemažą konkursą, įstojo į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą.

„Iki tol dirbau pas ūkininką, tad šio darbo teko atsisakyti – taip iškeičiau didelį atlyginimą į mažą. Kai pradėjau dirbti, gaudavau 430 eurų. Bet dėl pinigų niekada nesiskundžiau ir neverkšlenau“, – kalbėjo ugniagesys.

Vyras juokiasi, kad jam atėjus dirbti į tarnybą Vilkaviškyje nebuvo pakankamai šalmų. Evaldas problemos nekėlė: pats užsisakė sertifikuotą šalmą iš Austrijos, ir jis ugniagesiui kainavo... pusantro atlyginimo.

„Dabar jau algos pakilę, aprūpinimas daug geresnis, turime priemonių, įrangos. Žinoma, ugniagesiai dažniausiai susiranda papildomus darbus, turiu jį ir aš. Tik dėl to labai laiko viskam pristinga... Trūksta jo šeimai, nebėra kada su kolegomis pirtyje pabūti, o chore apskritai nebuvęs nuo Dainų šventės, nors labai norėčiau nueiti“, – pasakojo E. Starinskas, dainuojantis Vilkaviškio kultūros centro kameriniame chore „Uosija“.




Vienas kitą papildo

Jaunos ugniagesių šeimos dabar daug kas klausia, ar nebaugu visą laiką – ir namuose, ir darbe – leisti kartu, kad rutina neužgožtų laimės.

Tačiau abu Starinskai tvirtina drauge būnantys per mažai. Indrės kabinetas – antrame gaisrinės aukšte, Evaldas su komanda būna pirmajame. Laisvomis dienomis vyras dirba ūkyje, tad namo kartais grįžta tokiu metu, kai žmona su dukrele jau miega.

„Kad dirbame kartu, tai – tik privalumas. Mums smagu ir gera kalbėtis apie darbą. Esu nevietinė, rajono dar gerai nepažįstu. Kai reikia tirti gaisrą, skambinu Evaldui, jis smulkiai paaiškina, kur važiuoti, kaip rasti vietovę. Jis gali papasakoti ir kas vyko gaisre, pasidaliname pirmine tyrimo versija. Mes vienas kitą papildome, padedame. Mums net ir darbe reikia vienam kito: man – jo, o jam – manęs“, – šypsojosi Indrė.

Ar pora norėtų ateityje savo vaikus matyti su gaisrininkų uniformomis?

„Tai nėra siekiamybė, bet jei tik jie to norės, džiaugsimės. Ypač jei Vilniuje sėdinčios valdžios požiūris į gaisrininkus pasikeis ir šiai profesijai bus skiriama daugiau nuoširdaus dėmesio“, – sakė Evaldas.





Galerija: ugnis




Publikuota: 2020-07-08 16:10:20

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* A. Butkevičius: nesusikalbėjimas ima diskredituoti valstybę
* Vilkaviškietis šachmatų partijas transliuoja visam pasauliui
* Dvylika tarnystės metų Vilkaviškyje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip reaguojate į augančią infliaciją?
Bijau, kad neįpirksiu būtinų prekių.
Neramu, nes nuvertės santaupos.
Investavau, infliacija negąsdina.
Dėl to nesuku galvos.



Kalbos patarimai

Kaip taisyklingai nurodyti pareigas?
Veiklos barų vadovų pareigų pavadinimai sudaromi su kilmininko formos priklausomuoju žodžiu, pvz.: komercijos direktorius ( direktorius komercijai būtų klaida).
Kai nusakomas pavaldumo santykis ( direktoriaus pavaduotojas ) ir veiklos sritis, kilmininkas užimtas, tai veiklos pavadinimas reiškiamas naudininku, pvz.: mero patarėjas kultūrai. Šie pavadinimai gali būti sudaromi ir su žodžiu reikalams, pvz., direktoriaus pavaduotojas gamybos reikalams.
Patarėjų pareigų pavadinimai gali būti sudaromi su žodžio klausimai įnagininku, pvz., patarėjas užsienio politikos klausimais.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas