|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Žemės ūkis
|
|
|
Arvydas Šlivinskas ir toliau savo ūkyje laikys maždaug 100 mėsinių galvijų bandą.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Praėjusią savaitę iš Pūstapėdžiuose gyvenančio Arvydo Šlivinsko ūkio iškeliaus paskutinės karvės. Didžiausias rajone pieno gamintojas keletą pastarųjų metų svarstė apie šių galvijų likvidavimą, tačiau galutinai apsispręsti privertė dar kartą drastiškai sumažėjusios pieno supirkimo kainos bei nesikeičiantis valdžios požiūris į ūkininkus.
Didžiuliai nuostoliai
Dar neseniai ūkininkas, rajono Tarybos narys A. Šlivinskas savo ūkyje laikė 120 karvių. Paskutiniu metu jų buvo 90. Kasdien jis primelždavo maždaug po 1, 8 tonos pieno, kurį parduodavo UAB „Marijampolės pieno konservams“. Nors darbo ūkyje niekada netrūko, tačiau ne vienus metus situacija pieno sektoriuje nešė nemažą pelną. Deja, 2008 m. šalį sukausčiusi ekonominė krizė neaplenkė ir pieno gamintojų. Jų produkcijos supirkimo kainos ėmė drastiškai kristi, o per daugiau nei dešimtmetį taip ir negrįžo į buvusį lygį.
„Pavasarį vieno litro pieno kainą sumažino net 6 centais. Kai pranešiau, kad ketinu likviduoti karvių bandą, kainą padidino 1 centu. Ar tai ne pasityčiojimas? Pastaruoju metu jau už perskaičiuotą litrą pieno gaudavau po 23, 8 cento. Buhalterė paskaičiavo, kad pernai mano pagaminto pieno litro savikaina siekė 27 centus. Viską susumavus, per praėjusius metus iš karvių bandos patyriau apie 48 tūkst. eurų nuostolio“, – pasakojo A. Šlivinskas.
Prilygino genocidui
Žemos pieno supirkimo kainos nebuvo vienintelė priežastis, kodėl A. Šlivinskas atsisakė karvių. Jo teigimu, susidėjo daugiau niuansų. Pavyzdžiui, žemdirbiui niekaip nepavyko rasti ūkyje galinčios dirbti melžėjos, nors „į rankas“ jis kas mėnesį žadėjo mokėti po 850 eurų.
„Buvau radęs vieną kandidatę, tačiau ji teiravosi, ar galėtų dirbti jai patogiu metu. Ta moteris dabar iš Užimtumo tarnybos kiekvieną mėnesį gauna po 500 eurų ir jai kol kas neapsimoka dirbti, kai nedarbingumo išmoką ir atlyginimą skiria vos keli šimtai eurų. Deja, mūsų valstybėje susiklosčiusi tokia situacija, kad rūpinamasi labiau tais, kurie guli ant sofos, o ne tais, kurie bando įsitvirtinti darbo rinkoje“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.
Jam taip pat pabodo ne vienus metus pienininkų atžvilgiu vykdoma valstybės politika. Ją ūkininkas net palygino su savotišku genocidu.
„Žemdirbiai niekada negalėjo pasakyti, kiek nori gauti už litrą pieno. Mums visada būdavo atkertama, kad tai prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms. Įdomu, kodėl niekas nekontroliuoja perdirbėjų, kurie ūkininkams moka tiek, kiek nori? Smulkieji pienininkai šiuo metu apskritai gauna vos po 14–15 centų už litrą. Kaip jiems išgyventi iš tokios sumos? Kodėl šiuo atveju niekas nekalba, kad tokie perdirbėjų veiksmai prieštarauja žmogiškumui?“, – svarstė žemdirbys.
Pasigedo vienybės
A. Šlivinskas visada buvo vienas aktyviausių rajono pieno gamintojų. Kartu su dar keliais stambesniais rajono pienininkais jis kviesdavo ūkininkus važiuoti į mitingus bei įvairius susitikimus su valdžios atstovais, nuolat ragino kovoti už savo teises. Mūsų krašto atstovai visada buvo vieni aktyviausių šalyje ir jų balsas tikrai būdavo girdimas. Vis dėlto, anot Pūstapėdžių kaimo ūkininko, pastaruoju metu tarp krašto pienininkų ėmė stigti vienybės.
„Kai mums per karantiną drastiškai sumažino pieno supirkimo kainas, skambinau keliems didiesiems rajono pienininkams ir kviečiau bent savaitę pieno nevežti perdirbėjams. Mes tikrai būtume išgyvenę ir galbūt išsikovoję palankesnes kainas, o perdirbėjams toks netikėtas mūsų žingsnis būtų labai nepalankus. Jiems greičiausiai tektų stabdyti kurio nors cecho gamybą, greitai ieškoti, iš kur gauti trūkstamą pieno kiekį. Perdirbėjai būtų priversti sėsti su mumis prie derybų stalo. Aš net su savo darbuotojais jau buvau susitaręs, kad šie kurį laiką dirbtų be algos. Jie suprato, kad visa tai daroma dėl geresnio rytojaus. Deja, stambieji mūsų rajono pieno gamintojai šios idėjos nepalaikė. Tai buvo dar viena iš priežasčių, kodėl naikinu karvių bandą“, – teigė A. Šlivinskas.
Nenorėjo įsipareigoti
Didžiausias rajono pieno gamintojas 30 karvių pardavė mūsų krašto ūkininkams, o likusios iškeliaus į Lietuvos veterinarijos akademijos valstybinį mokomąjį bandymų ūkį. Likvidavus karves nuo rytojaus darbo netenka ir 4 ūkio darbuotojai: 2 melžėjos bei 2 šėrikai.
A. Šlivinskas pasakojo, kad jam labai gaila tiek darbo neteksiančių žmonių, tiek galvijų, su kuriais prabėgo didžioji dalis vyro gyvenimo. Karves laikyti ūkininkas pradėjo dar 1988 m., o 2000-aisiais įkūrė stambų pieno ūkį. 2004 m. jis tapo vieninteliu sertifikuotu rajono pieno gamintoju, galinčiu žalią pieną eksportuoti į Europos šalių rinkas.
„Per visus metus į pieno ūkį investavau daugybę lėšų. Iš tikrųjų dabartiniai įrenginiai jau pasenę, juos vėl netrukus būtų reikėję atnaujinti. Norint tą padaryti tektų prisiimti tam tikrus įsipareigojimus, o to aš jau nenorėjau. Įsipareigojimai labiausiai naudingi perdirbėjams. Jie puikiai supranta, kad paramą gavęs ūkininkas dar bent kelerius metus iš jų niekur nepabėgs, todėl jam lengvai gali primesti sau naudingas sąlygas“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Niekam nereikėjo
A. Šlivinskas spėjo, kad jo pėdomis ateityje paseks dar bent keli stambieji rajono pieno gamintojai. Anot jo, vis daugiau Lietuvos ūkininkų atsisako karvių, o jauni žemdirbiai susieti savo ateities su šiais galvijais nėra linkę.
Siekdamas, jog bent viena jo karvė liktų mūsų rajone, Pūstapėdžių kaimo ūkininkas net buvo pasiryžęs vieną jų kam nors padovanoti. Savo feisbuko paskyroje jis siūlėsi ne tik už dyką atiduoti karvę, bet net ją priglaudusiam žmogui prie namų įrengti ganyklą, aprūpinti pašarais žiemai. Ūkininkas tik prašė neparduoti šios karvės į skerdyklą ir du kartus per savaitę jam parūpinti po 3 litrus šviežio pieno. Nors sumanymas buvo gražus, deja, susidomėjusiųjų taip ir neatsirado.
„Paskambino tik vienas žemdirbys, kuris ir taip turi 40 galvijų. Jis sakė, jog mielai priglaustų mano karvę, jei ji man nereikalinga. Aš siekiau ne to. Norėjau, kad mano karvė liktų kur nors netoli namų. Pats ėjau per kaimą, raginau žmones priimti dovaną, tačiau visi jos sutartinai kratėsi. Vienas žmogus net paprieštaravo, kad jam bandau įbrukti gyvulį, kurį dar reikės prižiūrėti. Manau, jog ši situacija geriausiai parodo, kiek šiuo metu žmonėms reikalingas žemės ūkis“, – kalbėjo A. Šlivinskas.
Jis teigė nuo gyvulių visiškai neatsiribosiantis. Vyras ir toliau laikys apie 100 mėsinių galvijų, toliau dirbs veterinarijos gydytoju. Jis nežada trauktis ir iš Lietuvos juodmargių asociacijos tarybos narių. Priklausantieji šiai organizacijai nebūtinai privalo turėti karvių ūkį.
Rudenį A. Šlivinskas žada užarti maždaug 60 ha pievų, kuriose ganėsi karvės, ir vietoje buvusios žolės pasėti javus.
Praėjusią savaitę iš Pūstapėdžiuose gyvenančio Arvydo Šlivinsko ūkio iškeliaus paskutinės karvės. Didžiausias rajone pieno gamintojas keletą pastarųjų metų svarstė apie šių galvijų likvidavimą, tačiau galutinai apsispręsti privertė dar kartą drastiškai sumažėjusios pieno supirkimo kainos bei nesikeičiantis valdžios požiūris į ūkininkus. |
Dar neseniai ūkininkas, rajono Tarybos narys A. Šlivinskas savo ūkyje laikė 120 karvių. Paskutiniu metu jų buvo 90. Kasdien jis primelždavo maždaug po 1, 8 tonos pieno, kurį parduodavo UAB „Marijampolės pieno konservams“. Nors darbo ūkyje niekada netrūko, tačiau ne vienus metus situacija pieno sektoriuje nešė nemažą pelną. Deja, 2008 m. šalį sukausčiusi ekonominė krizė neaplenkė ir pieno gamintojų. Jų produkcijos supirkimo kainos ėmė drastiškai kristi, o per daugiau nei dešimtmetį taip ir negrįžo į buvusį lygį.
„Pavasarį vieno litro pieno kainą sumažino net 6 centais. Kai pranešiau, kad ketinu likviduoti karvių bandą, kainą padidino 1 centu. Ar tai ne pasityčiojimas? Pastaruoju metu jau už perskaičiuotą litrą pieno gaudavau po 23, 8 cento. Buhalterė paskaičiavo, kad pernai mano pagaminto pieno litro savikaina siekė 27 centus. Viską susumavus, per praėjusius metus iš karvių bandos patyriau apie 48 tūkst. eurų nuostolio“, – pasakojo A. Šlivinskas.
Žemos pieno supirkimo kainos nebuvo vienintelė priežastis, kodėl A. Šlivinskas atsisakė karvių. Jo teigimu, susidėjo daugiau niuansų. Pavyzdžiui, žemdirbiui niekaip nepavyko rasti ūkyje galinčios dirbti melžėjos, nors „į rankas“ jis kas mėnesį žadėjo mokėti po 850 eurų.
„Buvau radęs vieną kandidatę, tačiau ji teiravosi, ar galėtų dirbti jai patogiu metu. Ta moteris dabar iš Užimtumo tarnybos kiekvieną mėnesį gauna po 500 eurų ir jai kol kas neapsimoka dirbti, kai nedarbingumo išmoką ir atlyginimą skiria vos keli šimtai eurų. Deja, mūsų valstybėje susiklosčiusi tokia situacija, kad rūpinamasi labiau tais, kurie guli ant sofos, o ne tais, kurie bando įsitvirtinti darbo rinkoje“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.
Jam taip pat pabodo ne vienus metus pienininkų atžvilgiu vykdoma valstybės politika. Ją ūkininkas net palygino su savotišku genocidu.
„Žemdirbiai niekada negalėjo pasakyti, kiek nori gauti už litrą pieno. Mums visada būdavo atkertama, kad tai prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms. Įdomu, kodėl niekas nekontroliuoja perdirbėjų, kurie ūkininkams moka tiek, kiek nori? Smulkieji pienininkai šiuo metu apskritai gauna vos po 14–15 centų už litrą. Kaip jiems išgyventi iš tokios sumos? Kodėl šiuo atveju niekas nekalba, kad tokie perdirbėjų veiksmai prieštarauja žmogiškumui?“, – svarstė žemdirbys.
A. Šlivinskas visada buvo vienas aktyviausių rajono pieno gamintojų. Kartu su dar keliais stambesniais rajono pienininkais jis kviesdavo ūkininkus važiuoti į mitingus bei įvairius susitikimus su valdžios atstovais, nuolat ragino kovoti už savo teises. Mūsų krašto atstovai visada buvo vieni aktyviausių šalyje ir jų balsas tikrai būdavo girdimas. Vis dėlto, anot Pūstapėdžių kaimo ūkininko, pastaruoju metu tarp krašto pienininkų ėmė stigti vienybės.
„Kai mums per karantiną drastiškai sumažino pieno supirkimo kainas, skambinau keliems didiesiems rajono pienininkams ir kviečiau bent savaitę pieno nevežti perdirbėjams. Mes tikrai būtume išgyvenę ir galbūt išsikovoję palankesnes kainas, o perdirbėjams toks netikėtas mūsų žingsnis būtų labai nepalankus. Jiems greičiausiai tektų stabdyti kurio nors cecho gamybą, greitai ieškoti, iš kur gauti trūkstamą pieno kiekį. Perdirbėjai būtų priversti sėsti su mumis prie derybų stalo. Aš net su savo darbuotojais jau buvau susitaręs, kad šie kurį laiką dirbtų be algos. Jie suprato, kad visa tai daroma dėl geresnio rytojaus. Deja, stambieji mūsų rajono pieno gamintojai šios idėjos nepalaikė. Tai buvo dar viena iš priežasčių, kodėl naikinu karvių bandą“, – teigė A. Šlivinskas.
Didžiausias rajono pieno gamintojas 30 karvių pardavė mūsų krašto ūkininkams, o likusios iškeliaus į Lietuvos veterinarijos akademijos valstybinį mokomąjį bandymų ūkį. Likvidavus karves nuo rytojaus darbo netenka ir 4 ūkio darbuotojai: 2 melžėjos bei 2 šėrikai.
A. Šlivinskas pasakojo, kad jam labai gaila tiek darbo neteksiančių žmonių, tiek galvijų, su kuriais prabėgo didžioji dalis vyro gyvenimo. Karves laikyti ūkininkas pradėjo dar 1988 m., o 2000-aisiais įkūrė stambų pieno ūkį. 2004 m. jis tapo vieninteliu sertifikuotu rajono pieno gamintoju, galinčiu žalią pieną eksportuoti į Europos šalių rinkas.
„Per visus metus į pieno ūkį investavau daugybę lėšų. Iš tikrųjų dabartiniai įrenginiai jau pasenę, juos vėl netrukus būtų reikėję atnaujinti. Norint tą padaryti tektų prisiimti tam tikrus įsipareigojimus, o to aš jau nenorėjau. Įsipareigojimai labiausiai naudingi perdirbėjams. Jie puikiai supranta, kad paramą gavęs ūkininkas dar bent kelerius metus iš jų niekur nepabėgs, todėl jam lengvai gali primesti sau naudingas sąlygas“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
A. Šlivinskas spėjo, kad jo pėdomis ateityje paseks dar bent keli stambieji rajono pieno gamintojai. Anot jo, vis daugiau Lietuvos ūkininkų atsisako karvių, o jauni žemdirbiai susieti savo ateities su šiais galvijais nėra linkę.
Siekdamas, jog bent viena jo karvė liktų mūsų rajone, Pūstapėdžių kaimo ūkininkas net buvo pasiryžęs vieną jų kam nors padovanoti. Savo feisbuko paskyroje jis siūlėsi ne tik už dyką atiduoti karvę, bet net ją priglaudusiam žmogui prie namų įrengti ganyklą, aprūpinti pašarais žiemai. Ūkininkas tik prašė neparduoti šios karvės į skerdyklą ir du kartus per savaitę jam parūpinti po 3 litrus šviežio pieno. Nors sumanymas buvo gražus, deja, susidomėjusiųjų taip ir neatsirado.
„Paskambino tik vienas žemdirbys, kuris ir taip turi 40 galvijų. Jis sakė, jog mielai priglaustų mano karvę, jei ji man nereikalinga. Aš siekiau ne to. Norėjau, kad mano karvė liktų kur nors netoli namų. Pats ėjau per kaimą, raginau žmones priimti dovaną, tačiau visi jos sutartinai kratėsi. Vienas žmogus net paprieštaravo, kad jam bandau įbrukti gyvulį, kurį dar reikės prižiūrėti. Manau, jog ši situacija geriausiai parodo, kiek šiuo metu žmonėms reikalingas žemės ūkis“, – kalbėjo A. Šlivinskas.
Jis teigė nuo gyvulių visiškai neatsiribosiantis. Vyras ir toliau laikys apie 100 mėsinių galvijų, toliau dirbs veterinarijos gydytoju. Jis nežada trauktis ir iš Lietuvos juodmargių asociacijos tarybos narių. Priklausantieji šiai organizacijai nebūtinai privalo turėti karvių ūkį.
Rudenį A. Šlivinskas žada užarti maždaug 60 ha pievų, kuriose ganėsi karvės, ir vietoje buvusios žolės pasėti javus.
Publikuota: 2020-07-07 09:02:10
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|