|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Mūsų rajone
Kilpomis išsiraizgę Šešupės vingiaiKęstučio INKRATOS nuotr.
Dainomis ir poetų eilėmis apdainuotos, gyventojų mylimos už teikiamą naudą, gaivą ir ramybę mūsų upės paįvairina kraštovaizdį ir praturtina laisvalaikį. Jos natūraliai egzistuoja šalia mūsų ir mes dėl jų nesukame galvos – pravažiuodami pasigrožime pro automobilio langą, kartais išsimaudome. Tuo mūsų pažintis su upėmis ir baigiasi. Žmonės, besidomintys gamta, žvejai vandens telkinius pažįsta geriau. „Šešupė, Rausvė, Širvinta – žaliuojanti Paprūsė...“, – taip eilėraštyje mūsų kraštą apibūdino poetas Kazys Bradūnas. Praėję metai buvo paskelbti Vietovardžių metais, o „Lietuvos muziejų kelio“ projekto programa „Tėvynės ieškojimas“ buvo skirta vandens telkiniams. Tai paskatino atkreipti dėmesį į savo krašto upes ir upelius, ežerus, balas ir tvenkinius, pasidomėti, iš kur kilo jų pavadinimai. Suintriguota naujos temos, patyrinėjau mūsų rajono vandens telkinius ir jų pavadinimus, daugelį jų aplankiau ir pastebėjau daug įdomių dalykų, kuriais ir noriu pasidalyti. Fotografas Kęstutis Inkrata vandens telkinius nufotografavo ir parengė parodą „Vietų vardais į mus kalba žemė ir laikas. Paklausykime jų sakmės...“ Paroda šiuo metu eksponuojama Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre bei laukia lankytojų. Besibaigiantis karantinas ir atgimusi mūsų gamta visus kviečia į laukus, muziejus, kitus lankytinus objektus, todėl kviečiame aplankyti parodą, o paskui susirasti nufotografuotus vandens telkinius ir jais pasigrožėti natūroje. Džiaugėsi vandens telkiniais mūsų protėviai, džiaugiamės ir mes, tačiau kokių nors išsamių jų tyrimų ir aprašų yra nedaug. Kažkiek informacijos galima rasti geografiniuose mokslininkų ir studentų darbuose, internete, žmonių prisiminimuose bei marijampoliečio Kęstučio Subačiaus išleistose knygose. Pats seniausias ir įdomiausias darbas apie Lietuvos kraštovaizdį, girias, vandens telkinius ir gyvenvietes yra Grigaliaus Valavičiaus Lietuvos valstybinių (valdovo) girių aprašymas, išleistas 1559 m. senąja rusų kalba. Jį išvertė, redagavo ir 1964 m. Čikagoje išleido mūsų kraštietis girininkas Vincas Žemaitis, pavadindamas „Pietinė Lietuva G. Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių aprašyme“. G. Valavičiaus valstybinių girių aprašymas atskleidžia senovės Lietuvos gamtovaizdį, pateikia žinių apie gamtos turtus, jų tvarkymą ir naudojimą prieš 460 metų. Iš aprašymo matyti, kad Lietuvos valstybė buvo gerai organizuota, miškininkystė ir medžioklė gerai sutvarkytos. Veikale aprašyti miškų masyvai, jų ribos, medžioklės vietos ir keliai, kartu iškelta senovinių girių (medžių) didybė, nauda ir sakralinis vertingumas. Aprašyme paminėti Lietuvos ir mūsų Užnemunės vandens telkiniai, prie jų įsikūrę gyvenvietės ir dvarai. Paminėtos 39 upės (iš 67), 7 ežerai, Vižaidų (Visaveden), Daudiškių (Šiaudiniškių), Kunigiškių, Patunkiškių, Kisiniškių, Karalkrėslio ir kitos vietovės. Priminti senoviniai, dabar užmiršti, ežerų pavadinimai: Paežeriai – Tvankas, Tvankstas (sen. tariami Tvunkas, Tunkas), Vištytis senovėje vadinosi Geisrytis, tik vėliau pavadintas Wisztyniec, Dwysticz. V. Žemaitis girių aprašymą papildo mūsų rajono kaimų ir miestelių įkūrimo ir paminėjimo datomis, savo komentarais. Rajono vandens telkinių tyrimą pradėjau nuo žemėlapio, nes kirbėjo klausimas, kiek jų yra. Suskaičiavau 67 įvardytas upes ir upelius, 20 ežerų, dar 42 ežerėliai yra maži ir žemėlapyje nepažymėti. Dauguma rajono teritorija tekančių upelių priklauso Šešupės ir jos didžiausio intako – Širvintos baseinui. Tiesiai į Šešupę įteka Juodupė (intakas Vilkbalė), Skriaudupis, Alksnė su intaku Kiaulupe, Gulbinas, Rausvė su intakais Juodupiu, Juodupe, Paikiu, Turupiu, Siengrabe, Vyžupiu, Balse, Žvirgžde (jos intakas Žvirgždukas), Ožnugaris, Pilvė, Višakis, Vandupė, Ainupis ir Nenupė. Kitos upės ir upeliai yra Širvintos intakai. Keletas upelių turi įdomesnes įtekėjimo vietas: Vydupis ir Vyžuona su intaku Vizga įteka į Vištyčio ežerą, Kisinė ir Mergupis – į Paežerių ežerą, iš Aistiškių miško ištekantis Pagraužys teka į pietus. Kastinė – iškastas kanalas jungia Širvintą su Paežerių ežeru, Gulbinas teka per Paežerių ežerą (Pilviškių sen.), bevardis upeliukas jungia du Šukių ežerėlius. Poetės Salomėjos Nėries apdainuota „upė šaltuonėlė“ Širvinta – labai vingiuota ir įdomi upė, prasidedanti Vištyčio seniūnijoje esančioje Stirniškių pelkėje. Iš pradžių ji teka Lankupkos, Egliniškių, Ramovietės kaimų vietovėmis į šiaurę, darydama vingius ir surinkdama į ją įtekančių upių ir upelių vandenis. Prie Užbalių ir Sausininkų kaimų ji priglobia Aistą (intakai Gražupis, Šiulė, Eglinis), prie Stolaukio – Zanylą (intakai Užupis, Barštupis, Jevonis, Skardupis), prie Stanaičių – Lieponą (intakai Šilupė, Karklė, Ėglupis). Lankas nuo Svirkalnio, pro Užbalius ir Sausininkus iki Vaičlaukio yra Širvintos hidrografinis draustinis. Širvinta būtų didžiausia mūsų rajono upė, bet XIX a. buvo padaryti jos nuotėkio paskirstymai ir antropogeninė gidrografinio tinklo rekonstrukcija: ties Kiršais ir Skardupiais iškastas kanalas, kuris atskyrė upės žemupį nuo vidurupio ir aukštupio. Taip iš vienos upės atsirado dvi – Senaširvintė ir Širvinta, upė sutrumpėjo 38 kilometrais. 20 km Senaširvintė vingiuoja Lietuvos ir Rusijos valstybių siena bei įteka į Šešupę ties Kudirkos Naumiesčiu, o sutrumpėjusi Širvinta tapo Šeimenos intaku. Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre eksponuojama Kęstučio Inkratos fotografijos darbų paroda apie mūsų krašto vandens telkinius „Vietų vardais į mus kalba žemė ir laikas. Paklausykime jų sakmės...“ Rekonstrukcija tuo nesibaigė – prie Vilkaviškio buvo iškastas Kastinės kanalas (dabar jį vadiname upe) ir juo Širvintos vanduo nukreiptas į Paežerių ežerą, o iš jo, reguliuojant šliuzu, į Šeimeną, t. y. antrą kartą Širvinta papildo Šeimenos vandenis, pati labai nusekdama. Upė atsigauna tik vidurupio pabaigoje, įsiliejus Aistai ir Zanylai. Daugelis rajono upių labai pasikeitė XX a. 8–9 dešimtmečiais vykdant melioraciją. Ištiesintos ir sureguliuotos Alksnė, Ėglupis, Nenupė, Vembrė, Rausvė, Vilkauja, Zanyla, tada daug mažų upelių tapo melioracijos grioviais arba nukeliavo į vamzdynus, išnyko iš kraštovaizdžio, žemėlapių ir iš žmonių atminties. Tyrinėtojai pastebėjo, kad upių pavadinimai dažniausiai būna vienaskaitiniai, moteriškosios giminės, o ežerai – vyriškosios giminės. Analizuodama vandenvardžius pastebėjau, kad mūsų rajono upėms ši taisyklė netinka, nes moteriškosios giminės yra 32 pavadinimai, o vyriškosios – 35. Pusės Vilkaviškio rajono upių pavadinimuose yra dėmuo -upė, -upis, -upelis: Mockupis, Prūdupis, Šilupis, Užupis ir kt. 6 upių pavadinimai kilo nuo gyvūnų: Ožnugaris, Kiaulupis, Vilkauja, Vilkupis, Vilkbalė, Gulbinas, 9 – nuo augalų: Karklė, Ėglupis, Obelupis, Eglinis, Liepona, Vingrupis, Paviržupis, Barštupis, Šilupė. Archajiniai (jotvingių) pavadinimai Ainupio, Aistos (ais, ois – greitai tekėti), Jevonio (Jevinė, Jevonė); Šeimenos (šeima, kaimena); Brideikio (brad, bradas – brasta, sekli vieta, bridė – tinklas žuvims gaudyti arba nuo žodžio bristi). Rausvės, Juodupio, Balsės, Žilupio pavadinimai kilo nuo vandens spalvos, Šaltupis, Purvinis, Žvirgždukas, Žvirgždė, Graužupis – nuo vandens, tėkmės savybių. Keli pavadinimai kilo nuo tėkmės pobūdžio: Skardupis – skardus, garsus ar skardis – status krantas; Skriaudupis – skriauda, skriaudu – gailu, graudu, sraunu; Versnupė – versėti – smarkiai veržtis, versna, versena – audra; Kisinė – kisti – menkai judėti, lėta tėkmė; Vygris, Vingrupis – vigras – vikrus, judrus. Širvintos pavadinimo galimi keli paaiškinimai: širvas – balsvas, širmas; širventi – čiurlenti ar nuo stirnos, kaip siūlo K. Subačius. Švelniai tariama, maloniai skamba ir tikriausia gražiai teka Šiulė – šiulena, o Gražupis – gražus visada. Vyžaina – viza – jotvingių kalba vadinta karklų rūšis, o gal prie jos gyveno vyžoti žmonės. Vembrė – vambryti, vembryti – taukšti, daug plepėti; Pilvė – pilvas – dumblas, o gal koks vingis buvo vadinamas pilvu, Vydupis – vidupis – nuo vidus, vidurys. Turime keletą ir pačių rečiausių bei keisčiausių pavadinimų: Ožnugaris – ožio nugara, Paikis – gal paikas, Siengrabis – siena ir grabė; Tūrupis – turėti, laikyti, tikti; Pentinupis. Nenupės pavadinimas nuo asmenvardžio Nenius, Nėnius. Senovinis, keistas ir sunkiai paaiškinamas Zanylos pavadinimas: Zan (san) – jungtis, santaka, – yla, ila – dumblas, pelkė, Zanila, Sanila – įtekėjimas į klampynę, kemsynę. Šiuolaikinis jaunimas, aiškindamasis upės pavadinimo kilmę, tikriausiai pagalvotų apie Egiptą ir paaiškintų pavadinimą – už Nilo. Net kelios upės turi tuos pačius pavadinimus: yra 3 ar 4 Juodupės ir vienas Juodupis, po du Skriaudupius, Rausves, Mergupius. Įdomu tai, kad Lietuvos siena, einanti Liepona ir Širvinta yra seniausia Lietuvos siena, nustatyta dar 1422 metais, lietuviams ir kryžiuočiams pasirašant Melno taikos sutartį. Slenkant amžiams bei keičiantis istorinei situacijai, siena ėjo ta pačia vieta, išliko nuo XV a. Taigi, tyrinėjant vandens telkinius, jų pavadinimus, galima sužinoti daug naujo ir įdomaus, bet geriausia nuvykti prie ežerų ir upelių, juos pamatyti ir pasigrožėti – praplėsime akiratį, pajusime jų vėsą ir ramybę, o galvą ir kūną apvalysime nuo blogos energijos. Elena RUPEIKIENĖ Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus istorikė
Galerija: ežerai
Publikuota: 2020-06-19 09:06:09 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“ * Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso * Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|