|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Marijampolės Bažnyčios gatvė 1929 metais.
Senuose šaltiniuose teigiama, kad Marijampolės apskritis pirmojoje Lietuvos Respublikoje pagal plotą buvo penkiolikta visoje Lietuvoje. Apskrityje gyveno šimtas tūkstančių gyventojų. Buvo trylika miestų ir bažnytkaimių, beveik devyni šimtai kaimų, dvarų ir vienkiemių.
Kapsų žemę tuo metu puošė ištisos lygumos, kurias apsėdavo kviečiais. Patys kapsai buvo įvardijami kaip savotiško būdo žmonės. Kaimų 1918–1940 metų Sūduvoje beveik nebuvo, visi gyveno vienkiemiuose. Sodybų išplanavimas buvo paremtas nuo vokiečių laikų paplitusia mada – keturių kampų sklypu.
Nepriklausomybės pabaigoje šiaudinių stogų praktiškai neliko. Kiekviena troba puošėsi moderniu skardiniu stogu. Kiti mėgo prieš saulę raudonuojančias čerpes. Pagrindinis ūkininkų pragyvenimo šaltinis buvo grūdai. Javai derlingose Suvalkijos žemėse užaugdavo puikiai. Pagal perdirbtą pieną Marijampolės kraštas laikydavosi dvyliktoje vietoje. Marijampolės mieste verslą skatino Prano Vaičaičio gatvėje iškilusi didelė pieninė.
Švietimo srityje Marijampolės apskritis visus dvidešimt nepriklausomybės metų buvo pirmaujanti Lietuvoje. Nuo 1928 metų pradžios mokslas tapo privalomas visiems. Krašte iškilo beveik šimtas penkiasdešimt pradžios mokyklų, jas lankė apie aštuonis tūkstančius mokinių. Vaikus mokė šimtas aštuoniasdešimt mokytojų.
Marijampolės krašte tuo metu buvo keturios aukštesniosios mokyklos: trys – Marijampolės mieste ir viena – Prienuose. Jos turėjo tūkstantį septynis šimtus mokinių ir aštuoniasdešimt tris mokytojus-dėstytojus. Keturias vidurines mokyklas lankė penki šimtai vaikų, juos mokė trisdešimt mokytojų. Miesto mokytojų seminarija ugdė beveik tris šimtus būsimų seminaristų, taip pat veikė dvi žemesnės žemės ūkio mokyklos, stalių ir amatų švietimo namai. Kapsų mokymosi tradicijos labai senos, siekiančios caro priespaudos laiką.
Per visą Marijampolės apskritį tęsėsi geležinkelio linija. Plentai sudarė beveik šimtą šešiasdešimt kilometrų. Daugiau nei Marijampolė jų tuo metu turėjo tik Kaunas, Klaipėda ir Alytus. Bet vieškeliai buvo gana prasti, todėl savivaldybė rekomendavo žmonėms kelelius tvarkyti patiems.
Marijampolės apskrityje žmonių sveikata buvo įvardijama kaip nebloga. Užkrečiamųjų ligų praktiškai nepasitaikydavo. Didžioji dalis gyventojų gana gerai maitinosi ir po truputį priprato laikytis higienos.
Pats Marijampolės miestas turėjo daugiau nei keturiolika tūkstančių gyventojų, iš jų 60 procentų sudarė lietuviai. Marijampoliečiai didžiavosi savo gražiąja baltuojančia bažnyčia, gimnazijos rūmais, J. Basanavičiaus skveru, cukraus fabriku, hale ir kitais to meto statiniais.
Šaligatviais mieste vaikščiodavo būriai inteligentų su susuktais laikraščiais kišenėse. Juos įsigydavo žydaitės spaudos kioske. Prie Kvietiškio dvaro stovėjo aukščiausias Sūduvos krašte kaminas – jis tarsi švyturys viliodavo turistus į Marijampolę iš visos apskrities. Miesto vardas, susietas su marijonų vienuolynu, apėmė visą šios vietovės praeitį, dabartį ir ateitį.
Pasak marijampoliečių, miesto vardas apėmė visą šios vietovės praeitį, dabartį ir ateitį. Jis buvo glaudžiai susietas su marijonų vienuolynu, kuris mieste sukūrė vieną didžiausių tuo metu kultūrinių židinių Sūduvoje. Ant Šešupės kranto, iš toli matomoje vietoje, raudonavo Marijampolės marijonų gimnazijos rūmai. Vietiniai šalia dviejų bokštų bažnyčios stovėjusį vienuolyną vadino Marijampolės Vatikanu. Vienuolyno sienos glaudė didelę viešąją biblioteką, kurios koridoriais vaikščiojo profesorius istorikas Jonas Totoraitis.
Bažnyčia kartu su vienuolynu sudarė tarsi atskirą miesto kvartalą. Vienuoliai išlaikė aštuonių klasių gimnaziją, spaustuvę, turėjo savo nedidelę elektrinę, stalių dirbtuves, daržus, gėlynus ir oranžerijas. Visame mieste išsibarstę stovėjo vienuoliams priklausantys pastatai ir žemės plotai. Tarpukariu į vienuolyną buvo priimami žmonės, turintys turto arba mokantys amatą. Įstojusieji į vienuolyną privalėjo visą turtą perduoti jo administracijai.
1918–1940 metais už pusės kilometro nuo Marijampolės, iškart už tilto per Šešupę, Vilkaviškio link, stovėjo seniausias Sūduvoje žemės ūkio mašinų fabrikas. Įmonės savininkas Juozas Bliudžius šiame versle buvo pradininkas. Tris dešimtis metų skaičiavęs verslas marijampoliečiui nešė didelį pelną.
Visu pajėgumu dirbtuvė veikė jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Fabrikas buvo aprūpintas tuomet naujausiais moderniais įrengimais. Pagaminta įvairiausia žemės ūkio technika greitai iškeliaudavo į stambių ūkininkų sodybas. Per metus buvo pagaminama keturi šimtai vienetų „akselinių“ mašinų. 1931 metais pirmą kartą pradėta gaminti technika cukrinių runkelių nuėmimo darbui palengvinti.
J. Bliudžius techniką pardavinėjo visoje Lietuvoje. Fabrike dirbę mechanikai remontavo atvežtą įrangą, liedavo atsargines detales. O įmonės savininkas važinėjo po Lietuvą ir įrenginėjo vandentiekio sistemas bei vonias.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Senuose šaltiniuose teigiama, kad Marijampolės apskritis pirmojoje Lietuvos Respublikoje pagal plotą buvo penkiolikta visoje Lietuvoje. Apskrityje gyveno šimtas tūkstančių gyventojų. Buvo trylika miestų ir bažnytkaimių, beveik devyni šimtai kaimų, dvarų ir vienkiemių. |
Kapsų žemę tuo metu puošė ištisos lygumos, kurias apsėdavo kviečiais. Patys kapsai buvo įvardijami kaip savotiško būdo žmonės. Kaimų 1918–1940 metų Sūduvoje beveik nebuvo, visi gyveno vienkiemiuose. Sodybų išplanavimas buvo paremtas nuo vokiečių laikų paplitusia mada – keturių kampų sklypu.
Nepriklausomybės pabaigoje šiaudinių stogų praktiškai neliko. Kiekviena troba puošėsi moderniu skardiniu stogu. Kiti mėgo prieš saulę raudonuojančias čerpes. Pagrindinis ūkininkų pragyvenimo šaltinis buvo grūdai. Javai derlingose Suvalkijos žemėse užaugdavo puikiai. Pagal perdirbtą pieną Marijampolės kraštas laikydavosi dvyliktoje vietoje. Marijampolės mieste verslą skatino Prano Vaičaičio gatvėje iškilusi didelė pieninė.
Švietimo srityje Marijampolės apskritis visus dvidešimt nepriklausomybės metų buvo pirmaujanti Lietuvoje. Nuo 1928 metų pradžios mokslas tapo privalomas visiems. Krašte iškilo beveik šimtas penkiasdešimt pradžios mokyklų, jas lankė apie aštuonis tūkstančius mokinių. Vaikus mokė šimtas aštuoniasdešimt mokytojų.
Marijampolės krašte tuo metu buvo keturios aukštesniosios mokyklos: trys – Marijampolės mieste ir viena – Prienuose. Jos turėjo tūkstantį septynis šimtus mokinių ir aštuoniasdešimt tris mokytojus-dėstytojus. Keturias vidurines mokyklas lankė penki šimtai vaikų, juos mokė trisdešimt mokytojų. Miesto mokytojų seminarija ugdė beveik tris šimtus būsimų seminaristų, taip pat veikė dvi žemesnės žemės ūkio mokyklos, stalių ir amatų švietimo namai. Kapsų mokymosi tradicijos labai senos, siekiančios caro priespaudos laiką.
Per visą Marijampolės apskritį tęsėsi geležinkelio linija. Plentai sudarė beveik šimtą šešiasdešimt kilometrų. Daugiau nei Marijampolė jų tuo metu turėjo tik Kaunas, Klaipėda ir Alytus. Bet vieškeliai buvo gana prasti, todėl savivaldybė rekomendavo žmonėms kelelius tvarkyti patiems.
Marijampolės apskrityje žmonių sveikata buvo įvardijama kaip nebloga. Užkrečiamųjų ligų praktiškai nepasitaikydavo. Didžioji dalis gyventojų gana gerai maitinosi ir po truputį priprato laikytis higienos.
Pats Marijampolės miestas turėjo daugiau nei keturiolika tūkstančių gyventojų, iš jų 60 procentų sudarė lietuviai. Marijampoliečiai didžiavosi savo gražiąja baltuojančia bažnyčia, gimnazijos rūmais, J. Basanavičiaus skveru, cukraus fabriku, hale ir kitais to meto statiniais.
Šaligatviais mieste vaikščiodavo būriai inteligentų su susuktais laikraščiais kišenėse. Juos įsigydavo žydaitės spaudos kioske. Prie Kvietiškio dvaro stovėjo aukščiausias Sūduvos krašte kaminas – jis tarsi švyturys viliodavo turistus į Marijampolę iš visos apskrities.
Miesto vardas, susietas su marijonų vienuolynu, apėmė visą šios vietovės praeitį, dabartį ir ateitį.
Pasak marijampoliečių, miesto vardas apėmė visą šios vietovės praeitį, dabartį ir ateitį. Jis buvo glaudžiai susietas su marijonų vienuolynu, kuris mieste sukūrė vieną didžiausių tuo metu kultūrinių židinių Sūduvoje. Ant Šešupės kranto, iš toli matomoje vietoje, raudonavo Marijampolės marijonų gimnazijos rūmai. Vietiniai šalia dviejų bokštų bažnyčios stovėjusį vienuolyną vadino Marijampolės Vatikanu. Vienuolyno sienos glaudė didelę viešąją biblioteką, kurios koridoriais vaikščiojo profesorius istorikas Jonas Totoraitis.
Bažnyčia kartu su vienuolynu sudarė tarsi atskirą miesto kvartalą. Vienuoliai išlaikė aštuonių klasių gimnaziją, spaustuvę, turėjo savo nedidelę elektrinę, stalių dirbtuves, daržus, gėlynus ir oranžerijas. Visame mieste išsibarstę stovėjo vienuoliams priklausantys pastatai ir žemės plotai. Tarpukariu į vienuolyną buvo priimami žmonės, turintys turto arba mokantys amatą. Įstojusieji į vienuolyną privalėjo visą turtą perduoti jo administracijai.
1918–1940 metais už pusės kilometro nuo Marijampolės, iškart už tilto per Šešupę, Vilkaviškio link, stovėjo seniausias Sūduvoje žemės ūkio mašinų fabrikas. Įmonės savininkas Juozas Bliudžius šiame versle buvo pradininkas. Tris dešimtis metų skaičiavęs verslas marijampoliečiui nešė didelį pelną.
Visu pajėgumu dirbtuvė veikė jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Fabrikas buvo aprūpintas tuomet naujausiais moderniais įrengimais. Pagaminta įvairiausia žemės ūkio technika greitai iškeliaudavo į stambių ūkininkų sodybas. Per metus buvo pagaminama keturi šimtai vienetų „akselinių“ mašinų. 1931 metais pirmą kartą pradėta gaminti technika cukrinių runkelių nuėmimo darbui palengvinti.
J. Bliudžius techniką pardavinėjo visoje Lietuvoje. Fabrike dirbę mechanikai remontavo atvežtą įrangą, liedavo atsargines detales. O įmonės savininkas važinėjo po Lietuvą ir įrenginėjo vandentiekio sistemas bei vonias.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2020-06-12 15:25:37
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|