|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Jaunimas
|
|
|
Ugnė Plečkaitytė viliasi, kad net ir atšaukus karantiną žmonės išliks budrūs bei atsargūs.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Karantinas pakeitė daugelio žmonių kasdienybę. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokytojos Nijolės Černauskienės auklėtinė abiturientė Ugnė PLEČKAITYTĖ nusprendė savaip interpretuoti dabartinį laikotarpį. Mergina rašydama rėmėsi anglų rašytojo Džordžo Orvelo stiliumi, o savo kūrybą dedikavo visiems, pasirengusiems padėti kritinėse situacijose. Pateikiame jos rašinį laikraščio skaitytojams.
Jūs simpatizuojate žodžiui „hierarchija“? Nuo visuomenės apibrėžtumo šis žodis uoliai brovėsi į žmogaus gyvenimą – o kaipgi kitaip? Juk tai buvo patogus būdas žmones suartinti, bet dar patogesnis – juos atitolinti. Onore de Balzakas tiesiog su pasimėgavimu (sarkastiškai) pristatė XIX a. Prancūzijos visuomenės grietinėlę (neduok Dieve, tu ten pateksi be rekomendacijos, be „protežė“).
Vėliau žmonės pavargo nuo luominės priklausomybės – pasiilgo „savęs“. Kuo gi skiriasi nuo senųjų amžių luominių ar individualistinių pažiūrų atstovų šiandieninis pilietis, kuris tapo priverstinai izoliuotas demokratinėje valstybėje? Drįstu teigti, jog karantinas mūsų nesukišo į „luomus“. Ir tai yra tiesa. Bent jau didesnė jos dalis. Verta tuo tikėti ar ne – Jūsų reikalas. Iš idėjos mes visi tokie patys – sėdintys namie, atrandantys naujas veiklas ir kaip visi žiūrintys Steveno Soderbergho filmą „Užkratas“, nes esame paprasti individai, kurie atramos ir atsakymų ieško aktualijose. Tačiau ar medikas, prekybos centro pardavėjas, autobuso vairuotojas gali ramiai atsisėsti ir paskaityti geidžiamą knygą, pasižiūrėti filmą? Drįstu tuo abejoti.
Eiliniam žmogui, nekrimtusiam medicinos mokslų, nuolat išgąstį kels norimas jogurto indelis lentynoje ar taip išsvajotos šaldytos bandelės. Kas, jei sergantis žmogus šiuos produktus lietė? Dezinfekcinis skystis? O, ne. Kol pasieksi namus, ranka prie veido bus pakelta dešimtis sykių, o kiek dar kartų bus paliesti kiti pirkiniai? Visko neišdezinfekuosi – pats neišsidezinfekuosi (psichologiškai).
Šiandieniniai svarstymai primena Antano Garšvos monotonišką važinėjimąsi liftu „aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn...“: eiti į parduotuvę ar ne, pirkti prekę ar ne? Skeptikams irgi turiu pastabą: pilti paplavas ant valdžios galvų turbūt geriausiai mokame visoje Europoje, o kokias alternatyvas siūlome? Šioje kritinėje situacijoje visi esame pionieriai: pirmą kartą plėšiame pandemijos „dirvonus“ ir negalime ieškoti kaltų, nes dar tik mokomės saugiai išplaukti – nenukentėję.
O gydytojai? Naivu net pagalvoti, kad jų mintys sukasi apie prekes parduotuvėje. Kiekvieną dieną būdami karštojoje zonoje medikai negalvoja taip primityviai, nes už jų stovi ŽMOGUS. Jie prometėjai: žino, kad gali būti „nubausti“, bet nė akimirkos nedvejoja padėti.
Po alinančios dienos medikas, pažvelgęs į savo atvaizdą, mato jau kitą žmogų: raukšlės, kurias paprastai žmonės įgauna per ilgoką gyvenimo tarpą, atsirado per parą. Baimė lyg šešėlis alsuoja į nugarą. Blogiausia, kad pailsėti neleidžia kūną žadinantys šiurpuliai – vaizdinys, kad virusas jau čia, atrodytų, jau duria, jau spengia ausyse. Pavargęs gydytojas nesijaučia „lygesnis už kitus“ – jis nuolat jaučiasi kaip karo lauke.
Ačiū Dievui, jis ne budelis, jis gelbėtojas – tų, kurie nenorėdami tapo aukomis. O kiekviena šio gelbėtojo poilsio akimirka alsuoja Maironio žodžiais: „Gyvenimas mūsų kaip gėlė laukinė. Čia žydi, žaliuoja, čia dalgis nuskynė.“ Bet pailsėti negalima. Kol kas. Kol žmonės faustiškai žaidžia savo likimu. O Mefistofelis juokiasi ir laukia sielų, tik nelengva jam, vadinančiam save „lygesniu už kitus“, prasibrauti pro baltų chalatų užtvarą. Vargu, ar apskritai pasiseks. Ir gerai. Šuns ar ponaičio pavidalu Mefistofelis neturėtų sukinėtis mūsų galvūgalyje.
Taigi šiuo momentu mes nesame luominė (hierarchinė) visuomenė, bet esame vieningi, paklusnūs kaip mykoliukai (pagal Vaižganto apysaką). Ir tikiuosi, kad ilgai tokie būsime – be puikybės, ištižimo, arogancijos.
Tikiuosi, kad ir tą dieną, kai karantinas bus atšauktas, net ir nesergantis žmogus įsivaizduos vis dar esąs pažeidžiamas, medikas dirbs vis taip pat atsakingai, o baimė nusipirkti nesterilų jogurto indelį nepranyks, nes pasaulyje „vaikšto“ ir kiti virusai.
Ugnė PLEČKAITYTĖ
Karantinas pakeitė daugelio žmonių kasdienybę. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokytojos Nijolės Černauskienės auklėtinė abiturientė Ugnė PLEČKAITYTĖ nusprendė savaip interpretuoti dabartinį laikotarpį. Mergina rašydama rėmėsi anglų rašytojo Džordžo Orvelo stiliumi, o savo kūrybą dedikavo visiems, pasirengusiems padėti kritinėse situacijose. Pateikiame jos rašinį laikraščio skaitytojams. |
Jūs simpatizuojate žodžiui „hierarchija“? Nuo visuomenės apibrėžtumo šis žodis uoliai brovėsi į žmogaus gyvenimą – o kaipgi kitaip? Juk tai buvo patogus būdas žmones suartinti, bet dar patogesnis – juos atitolinti. Onore de Balzakas tiesiog su pasimėgavimu (sarkastiškai) pristatė XIX a. Prancūzijos visuomenės grietinėlę (neduok Dieve, tu ten pateksi be rekomendacijos, be „protežė“).
Vėliau žmonės pavargo nuo luominės priklausomybės – pasiilgo „savęs“. Kuo gi skiriasi nuo senųjų amžių luominių ar individualistinių pažiūrų atstovų šiandieninis pilietis, kuris tapo priverstinai izoliuotas demokratinėje valstybėje? Drįstu teigti, jog karantinas mūsų nesukišo į „luomus“. Ir tai yra tiesa. Bent jau didesnė jos dalis. Verta tuo tikėti ar ne – Jūsų reikalas. Iš idėjos mes visi tokie patys – sėdintys namie, atrandantys naujas veiklas ir kaip visi žiūrintys Steveno Soderbergho filmą „Užkratas“, nes esame paprasti individai, kurie atramos ir atsakymų ieško aktualijose. Tačiau ar medikas, prekybos centro pardavėjas, autobuso vairuotojas gali ramiai atsisėsti ir paskaityti geidžiamą knygą, pasižiūrėti filmą? Drįstu tuo abejoti.
Eiliniam žmogui, nekrimtusiam medicinos mokslų, nuolat išgąstį kels norimas jogurto indelis lentynoje ar taip išsvajotos šaldytos bandelės. Kas, jei sergantis žmogus šiuos produktus lietė? Dezinfekcinis skystis? O, ne. Kol pasieksi namus, ranka prie veido bus pakelta dešimtis sykių, o kiek dar kartų bus paliesti kiti pirkiniai? Visko neišdezinfekuosi – pats neišsidezinfekuosi (psichologiškai).
Šiandieniniai svarstymai primena Antano Garšvos monotonišką važinėjimąsi liftu „aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn...“: eiti į parduotuvę ar ne, pirkti prekę ar ne? Skeptikams irgi turiu pastabą: pilti paplavas ant valdžios galvų turbūt geriausiai mokame visoje Europoje, o kokias alternatyvas siūlome? Šioje kritinėje situacijoje visi esame pionieriai: pirmą kartą plėšiame pandemijos „dirvonus“ ir negalime ieškoti kaltų, nes dar tik mokomės saugiai išplaukti – nenukentėję.
O gydytojai? Naivu net pagalvoti, kad jų mintys sukasi apie prekes parduotuvėje. Kiekvieną dieną būdami karštojoje zonoje medikai negalvoja taip primityviai, nes už jų stovi ŽMOGUS. Jie prometėjai: žino, kad gali būti „nubausti“, bet nė akimirkos nedvejoja padėti.
Po alinančios dienos medikas, pažvelgęs į savo atvaizdą, mato jau kitą žmogų: raukšlės, kurias paprastai žmonės įgauna per ilgoką gyvenimo tarpą, atsirado per parą. Baimė lyg šešėlis alsuoja į nugarą. Blogiausia, kad pailsėti neleidžia kūną žadinantys šiurpuliai – vaizdinys, kad virusas jau čia, atrodytų, jau duria, jau spengia ausyse. Pavargęs gydytojas nesijaučia „lygesnis už kitus“ – jis nuolat jaučiasi kaip karo lauke.
Ačiū Dievui, jis ne budelis, jis gelbėtojas – tų, kurie nenorėdami tapo aukomis. O kiekviena šio gelbėtojo poilsio akimirka alsuoja Maironio žodžiais: „Gyvenimas mūsų kaip gėlė laukinė. Čia žydi, žaliuoja, čia dalgis nuskynė.“ Bet pailsėti negalima. Kol kas. Kol žmonės faustiškai žaidžia savo likimu. O Mefistofelis juokiasi ir laukia sielų, tik nelengva jam, vadinančiam save „lygesniu už kitus“, prasibrauti pro baltų chalatų užtvarą. Vargu, ar apskritai pasiseks. Ir gerai. Šuns ar ponaičio pavidalu Mefistofelis neturėtų sukinėtis mūsų galvūgalyje.
Taigi šiuo momentu mes nesame luominė (hierarchinė) visuomenė, bet esame vieningi, paklusnūs kaip mykoliukai (pagal Vaižganto apysaką). Ir tikiuosi, kad ilgai tokie būsime – be puikybės, ištižimo, arogancijos.
Tikiuosi, kad ir tą dieną, kai karantinas bus atšauktas, net ir nesergantis žmogus įsivaizduos vis dar esąs pažeidžiamas, medikas dirbs vis taip pat atsakingai, o baimė nusipirkti nesterilų jogurto indelį nepranyks, nes pasaulyje „vaikšto“ ir kiti virusai.
Ugnė PLEČKAITYTĖ
Publikuota: 2020-05-25 11:19:40
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kybartų romų jaunoji karta nori gyventi kitaip * Specialistų trūkumą bando kompensuoti senoji odontologų karta
* Ąžuolynas – iš kartos į kartą perduodama dovana
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|