„Santaka“ / Bonoje gyvenantis ir dirbantis medikas ryšių su Lietuva nenutraukia / Kraštiečiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda gerų pieninių karvių telyčias (gimusios vasario 13 d. ir vasario 28 d., bandos numeris 10263100204). Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2022-10-08 09:51:50



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kraštiečiai

Dalinkitės:  


Profesiniame Vytauto Ivaškevičiaus kelyje Vilkaviškio ligoninė buvo pirmoji stotelė, kuri medikui suteikė daug praktinių žinių.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Bonoje gyvenantis ir dirbantis medikas ryšių su Lietuva nenutraukia

Dangyra APANAVIČIENĖ


Neseniai „Santakoje“ spausdinome trijų dalių pasakojimą apie senuosius, kažkada Virbalyje sparnus sukusius Okų malūnus. Įdomu tai, kad šio išsamaus, detaliais istoriniais faktais paremto rašinio autorius – ne žurnalistas ir ne istorikas, o šiuo metu Bonoje dirbantis iš mūsų krašto kilęs medikas. Tai Vytautas Ivaškevičius, habilituotas medicinos mokslų daktaras, be savo profesinės veiklos, besidomintis istorija, visą laisvalaikį skiriantis giminės genealogijos tyrinėjimui ir ateityje planuojantis išleisti knygą.

Šis pokalbis su Vytautu – apie jo kelią į mediciną, profesinius pasiekimus, ryšius su Lietuva, šeimą ir laisvalaikį.

– Ar seniai gyvenate Vokietijoje? Kokie keliai Jus atvedė į šią šalį?

– Vokietijoje gyvenu su pertraukomis nuo 1997 metų. 1996-aisiais, per vasaros atostogas, teko pirmą kartą svečiuotis Vokietijoje, Bergiš Gladbacho mieste, pas tėčio vaikystės draugus Ėderius. Per juos susipažinau su perspektyviu jaunu mokslininku gydytoju Johanesu Oldenburgu (Johannes Oldenburg). Pastarasis pasiūlė atvykti į Viurcburgo universiteto Žmogaus genetikos institutą ir išbandyti jėgas molekulinės biologijos laboratorijoje. Pasiūlymu nedvejodamas pasinaudojau.


– Ką veikėte Lietuvoje iki išvykdamas į užsienį?

– Esu gimęs ir augęs Virbalyje. 1991 metais baigiau vidurinę mokyklą, tais pačiais metais įstojau į tuometinę Kauno medicinos akademiją (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – LSMU). Medicinos studijas baigiau 1997-aisiais.

Pirminę rezidentūrą atlikau Vilkaviškio ligoninėje, kuri buvo mano pirmoji stotelė profesinėje veikloje ir kuri suteikė labai daug praktinių žinių. Daugiausiai išmokau iš savo būsimos uošvės, ilgametės Vidaus ligų skyriaus vedėjos gydytojos Angelės Mazauskienės.

– O tada paviliojo Vokietija?..

– Na, taip. Baigęs pirminę rezidentūrą išvykau į Viurcburgo universiteto Žmogaus genetikos institutą. 2001 metais apsigyniau medicinos mokslų daktaro vardą, disertacijos tema buvo „Lietuvos sergančiųjų hemofilija A ir hemofilija B molekuliniai-genetiniai ir krešėjimo-fiziologiniai tyrimai: nacionalinio hemofilijos registro įkūrimas“. Beje, ši studija buvo publikuota prestižiniame britų hematologijos žurnale. Darbas buvo vertingas ne tik moksline, bet ir praktine prasme, nes atlikus tyrimus kartais iš esmės pasikeisdavo ligonių gydymo taktika.


Tačiau šis darbas būtų buvęs neįmanomas be Lietuvos hematologų pagalbos. Visada su pagarba minėsiu dr. Romualdą Jurgutį, buvusį ilgametį Klaipėdos jūrininkų ligoninės Hematologijos skyriaus vedėją ir Hemofilijos centro direktorių, bei docentę Liną Ragelienę, buvusią ilgametę Vilniaus universiteto Santaros klinikos Vaikų hematologijos skyriaus vadovę. Taip pat šviesaus atminimo Hemofilijos asociacijos prezidentas Jonas Pigulevičius ir patys pacientai rodė didžiulį geranoriškumą atliekant tyrimus ir rengiant studiją.

2000 metais sugrįžau į Vilnių mokytis vidaus ligų rezidentūroje, o po poros metų, ją baigęs, vėl išvykau tęsti mokslinės veiklos į Frankfurtą. 2004-aisiais Lietuvai tapus ES nare atsirado galimybė Vokietijoje tiesiogiai dirbti gydytoju. Po metų mano moksliniam vadovui prof. J. Oldenburgui tapus Bonos eksperimentinės hematologijos ir transfuziologijos instituto vadovu, ten pat išvykau ir aš tęsti savo mokslinės bei profesinės veiklos, siekti habilituoto daktaro vardo.

Darbas sekėsi puikiai. Per konferencijas skaičiau pranešimus Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Egipte. Visgi didžiulis Lietuvos ilgesys 2008 metais parginė atgal į Lietuvą ir 2010 metais Vilniuje, Santaros klinikose, baigiau hematologijos rezidentūrą. Tai buvo įsimintini metai, suteikę daug patirties tobulėjančioje onkohematologijos srityje. Tuometinė skyriaus vedėja Vilija Kiuberienė žinojo: jei pacientas iš Suvalkijos, tai – į Vytauto palatą.


Galop susiklostė taip, kad pirmiausia aš, o po pusmečio ir visa šeima išvykome į Boną, kur dirbu iki šiol. 2014 metais apsigyniau habilituoto daktaro vardą molekulinės hemostaziologijos srityje. Konsultuoju ligonius dėl kraujo krešėjimo sutrikimų. Kita veiklos sritis – kraujo kamieninės ląstelės, jų rinkimas prieš transplantaciją. Taip pat skaitau paskaitas studentams, pranešimus mokslinėse konferencijose.

– Ar palaikote profesinius ryšius su Lietuva?

– Bėgant metams profesiniai ryšiai su kolegomis Lietuvoje po truputį blėsta. Tačiau niekada neatsisakau pakonsultuoti hematologus iš Lietuvos kraujo krešėjimo klausimais. Kartais esu kviečiamas skaityti paskaitų.

– Gal galite palyginti Lietuvos ir Vokietijos mediciną, visą sveikatos apsaugos sistemą?

– Vokietijos medicinos lygis yra labai aukštas. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, dirba jis ar ne, yra apdraustas. Greta valstybinės medicinos egzistuoja ir privačių medicinos įstaigų paslaugos. Dalis dirbančiųjų (priklausomai nuo pajamų), o kartu ir šeimos nariai apdrausti privačiu draudimu. Turint šį draudimą nereikia laukti eilėje. Pacientas priimamas per trumpiausią laiką. O turint įstatymais numatytą draudimą reikia palaukti eilėje pas specialistą ir 2–3 mėnesius. Jei būtina skubi pagalba, žmogus nukreipiamas į skubios pagalbos centrus, kur pagalba suteikiama nedelsiant.

Odontologines paslaugas neprivačios ligonių kasos kompensuoja tik dalinai.

Man iš dalies sunku palyginti Lietuvos ir Vokietijos medicinos paslaugų lygį. Kita vertus, Lietuvoje medicinos lygis daugumoje sričių yra tikrai ne prastesnis už Vokietijos. Didžiausias skirtumas yra tas, kad Lietuvoje dėl aukštų kainų ne visada ligoniams yra pasiekiami tinkamiausi, geriausi vaistai.

– Papasakokite apie savo šeimą. Ar turite pas ką sugrįžti į Virbalį?

– Turiu dvi seseris, abi pedagogės. Kad tapau mediku, galiu dėkoti mamai, nes būtent ji labiausiai motyvavo stoti į mediciną. Mano mama – akušerė, daug metų dirbo Virbalio ambulatorijoje, vėliau – tuometiniame Kybartų gydymo ir darbo profilaktoriume. Man labai smagu, kad vyresnioji sesers dukra Ugnė taip pat studijuoja mediciną, yra LSMU trečio kurso studentė.

Mano žmona – taip pat medicinos darbuotoja. Šeimoje auga trys vaikai: mažiausiai Vytautei – aštuoneri. Tikiuosi, kad bent vienas iš vaikų pasirinks mediko kelią.

Virbalyje tebegyvena abu tėvai. Tėtis kilęs iš Vištyčio, o mama iš Kybartų. Jie džiaugiasi, kai juos aplankau, tik tai būna ne taip dažnai, kaip jiems norėtųsi. Šiaip į Lietuvą grįžtu vienas arba su šeima ne taip ir retai.


– Gyvendamas svetur nepamiršote gimtosios kalbos, vaizdingai aprašėte Virbalio Okų malūnų istoriją. Ar rašymas, istorija – Jūsų hobis?

– Istorija mane domino jau nuo mažų dienų. Daug prie to prisidėjo pradinių klasių mokytoja Birutė Blauzdžiūnienė bei šviesaus atminimo teta Laimutė. Ji nepatingėdavo mus visus, nedidukus pusbrolius ir pusseseres, surinkti į būrį, nusivežti į Vilnių, Trakus ir nenuilstamai rodyti įžymiausias vietas: Gedimino pilį, arkikatedrą, Istorijos ir etnografijos muziejų, Trakų pilį. Galva būdavo pilna minčių: o kaip ten buvo viskas? Negalėdavau atplėšti akių nuo senų muziejų eksponatų.

Aš ir pats kolekcionavau monetas. Atsimenu, eidavau per kaimynus ir klausinėdavau, ar neturi senų pinigų. Ir duodavo žmonės. Mėgdavau „eiti laukais“ ir taip pat ieškoti monetų. Ir rasdavau! Ir be metalo detektorių! Dabar polinkis numizmatikai gerokai priblėsęs.

O lietuvių kalbos pamiršti neįmanoma, nes namuose kalbamės tik lietuviškai. Vaikai taip pat laisvai kalba, skaito ir rašo gimtąja kalba.

– Ką dabar veikiate laisvalaikiu?

– Visą savo laisvalaikį paskutiniu metu skiriu giminės genealogijos tyrinėjimui. Ateityje noriu išleisti knygą. Mėgstu skaityti knygas istorine tematika. Kartais „pabėgu“ į Žalgirio rungtynes Kaune.


– Prisipažinote, kad esate nuolatinis „Santakos“ skaitytojas.

– Taip, labai mėgstu paskaityti Lietuvos, regioninę, rajoninę spaudą – „Santaką“. Nuolatos domiuosi Lietuva, nes man svarbu žinoti, kas vyksta gimtinėje.

– Esate pasaulio matęs žmogus. Kaip vertinate Lietuvos perspektyvą?

– Lietuvos perspektyvą vertinu gerai. Matau žmonių norą gyventi geriau ir gražiau. Lietuviai – darbštūs žmonės, tik kartais mes patys save nuvertiname. Svarbiausia – suvaldyti emigraciją. Didėjant imigrantų srautams bus nepaprastai svarbu tuos žmones integruoti į Lietuvos gyvenimą, išmokyti juos lietuvių kalbos. Lietuvos didmiesčiai augs ir stiprės. Provincijos laukia sunkumai.

– Ar planuojate kada nors sugrįžti į Lietuvą?

– Sunkus klausimas. Bent jau kol kas tokių planų neturiu, nors niekada negali žinoti. Vaikai turi pirmiausiai baigti mokyklas, studijas. O artėjant pensiniam amžiui, manau, pradėsime su žmona ir apie tai galvoti, bandysime sugrįžti.





Publikuota: 2020-02-20 13:00:54

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Paupio teritoriją papuošė ūkininkų dovanoti medeliai
* Pedagogo akys nuolatos krypsta į dangų
* Prie Vilkaviškio kikboksininkų prisijungė braziliško džiudžitsu meistras
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar jau reikėtų pradėti šildymo sezoną?
Tikrai ne.
Jau būtų laikas.
Įstaigose – pradėti, butuose – dar ne.
Savo namus jau šildau.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas daiktavardis „niekadėjas, -a“?
Ne, nevartotinas. Jis sudarytas su svetimu daiktavardžio elementu -dėjas. Vartotina niek(a)darys, niek(a)darė, nenaudėlis, nenaudėlė, niekšas, niekšė.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas