|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Žemės ūkis
|
|
|
Vida ir Linas Aidukoniai po darbų geriausiai pailsi namuose.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Atrodo, kad iš Kybartų seniūnijos Vilkupių kaimo gyventojų Lino ir Vidos Aidukonių veidų šypsena niekada nedingsta. Nemažo mišraus ūkio savininkai pripažįsta, jog žemdirbystės sektoriuje problemų yra sočiai, tačiau kai myli savo darbą, visi sunkumai atrodo įveikiami.
Karvę gavo kraičio
Ūkininkauti L. ir V. Aidukoniai pradėjo maždaug prieš 25 metus, iširus vietinei žemės ūkio bendrovei. Pirmųjų žemės plotų jie nelabai turėjo kuo apdirbti. Už pajus gauta sena technika dažniau gesdavo, nei duodavo realios naudos.
Lietuvai jau įžengus į naują tūkstantmetį, L. Aidukonis susigrąžino porą hektarų buvusios senelio žemės ir 2002 m. oficialiai įregistravo ūkį. Nuo pat pradžių jiedu su žmona kūrė mišrų ūkį. Šiandien į tris dalis išskaidytas šeimos ūkis aprėpia beveik 300 ha žemės. Tiesa, didžioji dalis plotų – nuomojama. Kasmet du trečdaliai žemių apsėjami javais bei rapsais, o likusiose valdose žaliuoja pievos. Jų reikia išmaitinti daugiau nei aštuonių dešimčių galvijų bandą. Dabar Aidukoniai laiko 43 karves ir dar maždaug tiek pat prieauglio.
„Galvijus auginame nuo pat ūkininkavimo pradžios. Žmona per vestuves kraičio gavo karvę, tad nuo tada jas ir laikome“, – prisiminė L. Aidukonis.
Patyręs ūkininkas sakė, kad nors situacija pieno sektoriuje ir nėra palanki, tačiau visiškai atsisakyti gyvulių jis nenori. Kai prieš kelerius metus žieminiai javai iššalo, būtent už pieną gautos pajamos padėjo ūkiui išgyventi.
„Dabar pinigai už pieną į sąskaitą įplaukia du kartus per mėnesį, o už parduotus grūdus įprastai moka vieną kartą per metus. Nežinau, ar mokėtume gyventi, jei viskas pasikeistų. Tektų išmokti kitaip valdyti savo finansus“, – svarstė V. Aidukonienė.
Džiaugiasi investavę
Anksčiau Aidukonių galvijai šaltąjį metų sezoną leisdavo prie namų esančiuose tvartuose. Vida šį laikotarpį atsimena su siaubu. Ji pasakojo, kad tuomet nors ir laikė daug mažiau gyvulių, tačiau jų priežiūra buvo nepalyginamai sunkesnė nei dabar. Be to, visi šėrimai, mėšlo vežimai, pašarų gabenimai vykdavo per kiemą, todėl neretai jis primindavo ne vietą, kurioje būtų gera atsipūsti po sunkių darbų besigėrint šalimais augančiais gėlynais, o arimus.
„Supratome, jog daugiau taip nebegalime. Netoli namų įsigijome apleistą sklypą, kuriame kadaise stovėjo tvartas. Iš jo buvo likę tik pamatai, o šių viduje – kalnai šiukšlių. Į pastato statybas investavome apie 200 tūkstančių litų, tačiau dėl to nė kiek nesigailėjome. Darbas tapo nepalyginamai lengvesnis, o ir kiemas dabar tvarkingas“, – džiaugėsi V. Aidukonienė.
Galvijams skirtas patalpas šeima baigė statyti 2007 m. Tas laikotarpis ūkininkams buvo itin sunkus. Tuo metu, kai šeima statyboms iš Vilkaviškio kredito unijos gavo paskolą, už litrą pieno mokėjo 1, 07 lito, tačiau tuoj pat ši suma sumažėjo iki 70 centų. Negana to, keletas galvijų užsikrėtė leukoze. Nors sunkumų būta nemažai, Aidukoniai juos įveikė. Šiandien sutuoktiniai tikina, kad darbas ūkyje nėra jau toks ir sunkus, kaip galima įsivaizduoti. Ypač lengva tada, kai mėgsti tai, ką darai. Akivaizdu, jog tiek Linas, tiek Vida tikrai myli savo darbą ir savęs niekur kitur neįsivaizduoja.
„Melžti karvių rankomis jau nereikia, pienas subėga į šaldytuvus. Mūsų galvijai vaikšto palaidi. Galvojame pastatyti dar vieną priestatą, kuriame galėtume laikyti telyčias ir užtrūkusias karves. Dabar jos dienas leidžia kartu su kitais galvijais“, – ateities planus vardijo L. Aidukonis.
Iki tvarto statybų Vilkupių gyventojai laikė 25–27 karves. Kai 2007 m. gyvulių ūkį jie perkėlė į naują vietą, karvių skaičius greitai išaugo iki pusšimčio. Būtent tiek daugiausiai jų ir galėtų tilpti dabartinėse patalpose.
Kitaip neįsivaizduoja
Šiuo metu pieną žemdirbiai parduoda ŽŪK „Senoji kryžkelė“ ir už jo litrą gauna maždaug 22 centus. L. Aidukonis apgailestavo, kad panaši kaina laikosi jau ne vienus metus, nors kitos išlaidos nuolat didėja. Pavyzdžiui, vien pašarų gamyba mėnesiui kainuoja apie tūkstantį eurų. O kur dar augančios vaistų ar įvairių papildų kainos?
„Kai paskutinį kartą derėjomės, jog pieno kainą pakeltų vienu centu, mūsų buvo paklausta, ką mums reikš tokia menka suma. Gal didelei bendrovei tas centas ir yra niekis, bet mes, gaudami centu daugiau, už susidariusį skirtumą galėtume apmokėti bent jau elektros sąskaitą“, – paaiškino V. Aidukonienė.
Įprastai šeima pas karves keliasi 5 val. ryte, o į namus po darbų grįžta apie 8 val. Antrą sykį pas galvijus ūkininkai vėl keliauja tik vakare.
„Mums smagu taip gyventi. Beveik visą dieną galime būti namuose. Aišku, yra ir tam tikrų nepatogumų. Nesvarbu, ar sergame, ar švenčių dienos, pas galvijus vis tiek reikia eiti. Bet mes jau įpratę. Toli keliauti nemėgstame, o laiko pramogoms tikrai atrandame. Vykstame į kiekvienas Kauno „Žalgirio“ komandos namų rungtynes, mėgstame lankyti kino teatrą, įvairius kultūrinius renginius“, – pasakojo pašnekovė.
Prioritetas – technika
Pastaraisiais metais Aidukoniai daugiausiai lėšų investavo ne į žemes, o į techniką. Ūkininkai šiek tiek baiminosi, jog netrukus gali nutrūkti Europos Sąjungos parama žemės ūkiui, todėl skubėjo ja naudotis. Pasak Lino, galima turėti pačius didžiausius žemės plotus, tačiau jai apdirbti būtina naši technika. Šiandien Vilkupių gyventojams jau netrūksta beveik jokių žemės ūkio padargų.
„Galbūt kai atsiskaitysime su bankais, daugiau investuosime į žemes. Norėtųsi turėti daugiau nuosavų plotų. Šiuo metu hektaro nuomos kaina siekia apie 200 eurų. Konkurencija tarp ūkininkų – didelė, todėl daug kas tuo naudojasi. Pavyzdžiui, parduodantieji žemę neretai už hektarą prašo net iki 10 tūkst. eurų. Aišku, dabar tiek jau nelabai kas moka“, – kalbėjo vilkupiškis ūkininkas.
Žemę Aidukoniai dirba ne vieni. Jie tai daro su sūnų Vaido ir Tautvydo šeimomis. Visiems kartu darbas būna ir smagesnis, ir lengvesnis.
Linas pasakojo, kad pastarieji keleri metai ūkininkams nebuvo patys lengviausi. Pasėliams kenkė ir šalnos, ir liūtys, ir sausra. Vis dėlto praėjusios vasaros derlius vėl buvo geras, todėl tai ūkininkams įkvėpė šiek tiek optimizmo.
Tampa apatiški
L. Aidukonis be darbo ūkyje turi ir kitų pareigų. Prieš 15 metų jo iniciatyva buvo įkurta Vilkupių kaimo bendruomenė ir nuo to laiko Linas jai vadovauja. Vyras prisiminė, jog steigti bendruomenę sugalvojo tada, kai visame kaime buvo dingęs vanduo. Vienam žmogui viską sutvarkyti būtų buvę gana keblu, todėl UAB „Vilkaviškio vandenys“ atstovai pasiūlė steigti bendruomenę ir jos vardu spręsti iškilusius rūpesčius.
Iš pradžių vietos gyventojai į naujai įsteigtą bendruomenę žiūrėjo su dideliu entuziazmu, noriai įsitraukdavo į įvairias veiklas, talkas, prisidėdavo prie pramoginių renginių organizavimo. Per keletą metų parengti net trys projektai, iš kurių gautomis lėšomis renovuotas buvęs mokyklos pastatas, sutvarkyta jo aplinka. Būtent ši vieta ir tapo Vilkupių kaimo bendruomenės namais.
Pirmais metais bendruomenės nariais tapo daugiau nei 80 gyventojų. Deja, bėgant laikui jų entuziazmas mažėjo ir šiandien narių sąraše likę vos apie 50 žmonių. Tiesa, tik maža dalis iš jų vis dar yra aktyvūs. Pasak L. Aidukonio, vietiniai vis labiau tampa apatiški, nieko nenori. Vilkupiuose tebėra tik kelios iniciatyvios šeimos, kurioms vis dar svarbi kaimo gerovė.
„Dabar vyrauja tokia nuomonė, kad jei esu pirmininkas, tai man visko ir reikia. Kiekvieną vasarą ieškau būdų, kaip apipjauti žoles, vykstu į susirinkimus seniūnijose, kovoju už tai, jog kaime būtų apšvietimas ar kokį nors kelią pas mus išasfaltuotų... Prieš keletą metų gavome tūkstantį eurų iš mūsų kraštuose naftos ieškojusios bendrovės. Nusprendėme už šiuos pinigus žmones nuvežti į ekskursiją. Deja, nesurinkome pilno autobuso norinčiųjų, teko kviestis gyventojų ir iš gretimo kaimo. Kiek dėl to vėliau buvo apkalbų... Net prieš Kalėdas kai kurie žmonės tingi ateiti pasiimti dovanėlių savo vaikams“, – apgailestavo L. Aidukonis.
Jis tikino ne kartą rimtai svarstęs atsisakyti bendruomenės pirmininko pareigų, netgi tą buvo padaręs, tačiau vos po trijų dienų vilkupiečių prašymu teko grįžti.
„Nesinori palikti visko likimo valiai, o ir iki šiol įdėto triūso gaila. Juk vis tiek visi gyvename tame pačiame kaime, tad norisi, kad jis būtų bent kiek gražesnis ir jaukesnis“, – kalbėjo pašnekovas.
Atrodo, kad iš Kybartų seniūnijos Vilkupių kaimo gyventojų Lino ir Vidos Aidukonių veidų šypsena niekada nedingsta. Nemažo mišraus ūkio savininkai pripažįsta, jog žemdirbystės sektoriuje problemų yra sočiai, tačiau kai myli savo darbą, visi sunkumai atrodo įveikiami. |
Ūkininkauti L. ir V. Aidukoniai pradėjo maždaug prieš 25 metus, iširus vietinei žemės ūkio bendrovei. Pirmųjų žemės plotų jie nelabai turėjo kuo apdirbti. Už pajus gauta sena technika dažniau gesdavo, nei duodavo realios naudos.
Lietuvai jau įžengus į naują tūkstantmetį, L. Aidukonis susigrąžino porą hektarų buvusios senelio žemės ir 2002 m. oficialiai įregistravo ūkį. Nuo pat pradžių jiedu su žmona kūrė mišrų ūkį. Šiandien į tris dalis išskaidytas šeimos ūkis aprėpia beveik 300 ha žemės. Tiesa, didžioji dalis plotų – nuomojama. Kasmet du trečdaliai žemių apsėjami javais bei rapsais, o likusiose valdose žaliuoja pievos. Jų reikia išmaitinti daugiau nei aštuonių dešimčių galvijų bandą. Dabar Aidukoniai laiko 43 karves ir dar maždaug tiek pat prieauglio.
„Galvijus auginame nuo pat ūkininkavimo pradžios. Žmona per vestuves kraičio gavo karvę, tad nuo tada jas ir laikome“, – prisiminė L. Aidukonis.
Patyręs ūkininkas sakė, kad nors situacija pieno sektoriuje ir nėra palanki, tačiau visiškai atsisakyti gyvulių jis nenori. Kai prieš kelerius metus žieminiai javai iššalo, būtent už pieną gautos pajamos padėjo ūkiui išgyventi.
„Dabar pinigai už pieną į sąskaitą įplaukia du kartus per mėnesį, o už parduotus grūdus įprastai moka vieną kartą per metus. Nežinau, ar mokėtume gyventi, jei viskas pasikeistų. Tektų išmokti kitaip valdyti savo finansus“, – svarstė V. Aidukonienė.
Anksčiau Aidukonių galvijai šaltąjį metų sezoną leisdavo prie namų esančiuose tvartuose. Vida šį laikotarpį atsimena su siaubu. Ji pasakojo, kad tuomet nors ir laikė daug mažiau gyvulių, tačiau jų priežiūra buvo nepalyginamai sunkesnė nei dabar. Be to, visi šėrimai, mėšlo vežimai, pašarų gabenimai vykdavo per kiemą, todėl neretai jis primindavo ne vietą, kurioje būtų gera atsipūsti po sunkių darbų besigėrint šalimais augančiais gėlynais, o arimus.
„Supratome, jog daugiau taip nebegalime. Netoli namų įsigijome apleistą sklypą, kuriame kadaise stovėjo tvartas. Iš jo buvo likę tik pamatai, o šių viduje – kalnai šiukšlių. Į pastato statybas investavome apie 200 tūkstančių litų, tačiau dėl to nė kiek nesigailėjome. Darbas tapo nepalyginamai lengvesnis, o ir kiemas dabar tvarkingas“, – džiaugėsi V. Aidukonienė.
Galvijams skirtas patalpas šeima baigė statyti 2007 m. Tas laikotarpis ūkininkams buvo itin sunkus. Tuo metu, kai šeima statyboms iš Vilkaviškio kredito unijos gavo paskolą, už litrą pieno mokėjo 1, 07 lito, tačiau tuoj pat ši suma sumažėjo iki 70 centų. Negana to, keletas galvijų užsikrėtė leukoze. Nors sunkumų būta nemažai, Aidukoniai juos įveikė. Šiandien sutuoktiniai tikina, kad darbas ūkyje nėra jau toks ir sunkus, kaip galima įsivaizduoti. Ypač lengva tada, kai mėgsti tai, ką darai. Akivaizdu, jog tiek Linas, tiek Vida tikrai myli savo darbą ir savęs niekur kitur neįsivaizduoja.
„Melžti karvių rankomis jau nereikia, pienas subėga į šaldytuvus. Mūsų galvijai vaikšto palaidi. Galvojame pastatyti dar vieną priestatą, kuriame galėtume laikyti telyčias ir užtrūkusias karves. Dabar jos dienas leidžia kartu su kitais galvijais“, – ateities planus vardijo L. Aidukonis.
Iki tvarto statybų Vilkupių gyventojai laikė 25–27 karves. Kai 2007 m. gyvulių ūkį jie perkėlė į naują vietą, karvių skaičius greitai išaugo iki pusšimčio. Būtent tiek daugiausiai jų ir galėtų tilpti dabartinėse patalpose.
Šiuo metu pieną žemdirbiai parduoda ŽŪK „Senoji kryžkelė“ ir už jo litrą gauna maždaug 22 centus. L. Aidukonis apgailestavo, kad panaši kaina laikosi jau ne vienus metus, nors kitos išlaidos nuolat didėja. Pavyzdžiui, vien pašarų gamyba mėnesiui kainuoja apie tūkstantį eurų. O kur dar augančios vaistų ar įvairių papildų kainos?
„Kai paskutinį kartą derėjomės, jog pieno kainą pakeltų vienu centu, mūsų buvo paklausta, ką mums reikš tokia menka suma. Gal didelei bendrovei tas centas ir yra niekis, bet mes, gaudami centu daugiau, už susidariusį skirtumą galėtume apmokėti bent jau elektros sąskaitą“, – paaiškino V. Aidukonienė.
Įprastai šeima pas karves keliasi 5 val. ryte, o į namus po darbų grįžta apie 8 val. Antrą sykį pas galvijus ūkininkai vėl keliauja tik vakare.
„Mums smagu taip gyventi. Beveik visą dieną galime būti namuose. Aišku, yra ir tam tikrų nepatogumų. Nesvarbu, ar sergame, ar švenčių dienos, pas galvijus vis tiek reikia eiti. Bet mes jau įpratę. Toli keliauti nemėgstame, o laiko pramogoms tikrai atrandame. Vykstame į kiekvienas Kauno „Žalgirio“ komandos namų rungtynes, mėgstame lankyti kino teatrą, įvairius kultūrinius renginius“, – pasakojo pašnekovė.
Pastaraisiais metais Aidukoniai daugiausiai lėšų investavo ne į žemes, o į techniką. Ūkininkai šiek tiek baiminosi, jog netrukus gali nutrūkti Europos Sąjungos parama žemės ūkiui, todėl skubėjo ja naudotis. Pasak Lino, galima turėti pačius didžiausius žemės plotus, tačiau jai apdirbti būtina naši technika. Šiandien Vilkupių gyventojams jau netrūksta beveik jokių žemės ūkio padargų.
„Galbūt kai atsiskaitysime su bankais, daugiau investuosime į žemes. Norėtųsi turėti daugiau nuosavų plotų. Šiuo metu hektaro nuomos kaina siekia apie 200 eurų. Konkurencija tarp ūkininkų – didelė, todėl daug kas tuo naudojasi. Pavyzdžiui, parduodantieji žemę neretai už hektarą prašo net iki 10 tūkst. eurų. Aišku, dabar tiek jau nelabai kas moka“, – kalbėjo vilkupiškis ūkininkas.
Žemę Aidukoniai dirba ne vieni. Jie tai daro su sūnų Vaido ir Tautvydo šeimomis. Visiems kartu darbas būna ir smagesnis, ir lengvesnis.
Linas pasakojo, kad pastarieji keleri metai ūkininkams nebuvo patys lengviausi. Pasėliams kenkė ir šalnos, ir liūtys, ir sausra. Vis dėlto praėjusios vasaros derlius vėl buvo geras, todėl tai ūkininkams įkvėpė šiek tiek optimizmo.
L. Aidukonis be darbo ūkyje turi ir kitų pareigų. Prieš 15 metų jo iniciatyva buvo įkurta Vilkupių kaimo bendruomenė ir nuo to laiko Linas jai vadovauja. Vyras prisiminė, jog steigti bendruomenę sugalvojo tada, kai visame kaime buvo dingęs vanduo. Vienam žmogui viską sutvarkyti būtų buvę gana keblu, todėl UAB „Vilkaviškio vandenys“ atstovai pasiūlė steigti bendruomenę ir jos vardu spręsti iškilusius rūpesčius.
Iš pradžių vietos gyventojai į naujai įsteigtą bendruomenę žiūrėjo su dideliu entuziazmu, noriai įsitraukdavo į įvairias veiklas, talkas, prisidėdavo prie pramoginių renginių organizavimo. Per keletą metų parengti net trys projektai, iš kurių gautomis lėšomis renovuotas buvęs mokyklos pastatas, sutvarkyta jo aplinka. Būtent ši vieta ir tapo Vilkupių kaimo bendruomenės namais.
Pirmais metais bendruomenės nariais tapo daugiau nei 80 gyventojų. Deja, bėgant laikui jų entuziazmas mažėjo ir šiandien narių sąraše likę vos apie 50 žmonių. Tiesa, tik maža dalis iš jų vis dar yra aktyvūs. Pasak L. Aidukonio, vietiniai vis labiau tampa apatiški, nieko nenori. Vilkupiuose tebėra tik kelios iniciatyvios šeimos, kurioms vis dar svarbi kaimo gerovė.
„Dabar vyrauja tokia nuomonė, kad jei esu pirmininkas, tai man visko ir reikia. Kiekvieną vasarą ieškau būdų, kaip apipjauti žoles, vykstu į susirinkimus seniūnijose, kovoju už tai, jog kaime būtų apšvietimas ar kokį nors kelią pas mus išasfaltuotų... Prieš keletą metų gavome tūkstantį eurų iš mūsų kraštuose naftos ieškojusios bendrovės. Nusprendėme už šiuos pinigus žmones nuvežti į ekskursiją. Deja, nesurinkome pilno autobuso norinčiųjų, teko kviestis gyventojų ir iš gretimo kaimo. Kiek dėl to vėliau buvo apkalbų... Net prieš Kalėdas kai kurie žmonės tingi ateiti pasiimti dovanėlių savo vaikams“, – apgailestavo L. Aidukonis.
Jis tikino ne kartą rimtai svarstęs atsisakyti bendruomenės pirmininko pareigų, netgi tą buvo padaręs, tačiau vos po trijų dienų vilkupiečių prašymu teko grįžti.
„Nesinori palikti visko likimo valiai, o ir iki šiol įdėto triūso gaila. Juk vis tiek visi gyvename tame pačiame kaime, tad norisi, kad jis būtų bent kiek gražesnis ir jaukesnis“, – kalbėjo pašnekovas.
Publikuota: 2020-02-11 08:07:25
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|