„Santaka“ / Azijoje akina aukso spindesys ir begalinis skurdas / Kelionės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Perka 1–2 kambarių butą Vilkaviškyje (mokės iki 7000 Eur). Tel. 8 643 73 191.
Galioja iki: 2020-09-24 15:17:16

Parduoda tujas Vilkaviškyje. Tel. 8 678 43 869.
Galioja iki: 2020-09-27 15:00:35

Atlieka plataus profilio statybos darbus (visi vidaus ir lauko apdailos ir kiti darbai) Vilkaviškio r. Tel. 8 638 36 975.
Galioja iki: 2020-09-27 16:47:02

Parduoda traktorius MTZ-82 ir T-40 (dvitilčiai), 500 l purkštuvą, lentą žemei lyginti, 2 m volą, lovius kiaulėms šerti, betonines pralaidas tiltui, vežimą guminiais ratais, 3 m kultivatorių, T-40 dvi šonines pavaras ir dvi padangas (9/16), 3 m kultivatorių. Tel. 8 691 00 109.
Galioja iki: 2020-10-02 13:57:03

Perka 1 kambario butą su patogumais Vilkaviškyje. Tel. 8 656 91 131.
Galioja iki: 2020-10-03 13:57:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kelionės

Dalinkitės:  



Azijoje akina aukso spindesys ir begalinis skurdas


Nors Mildos Urbšytės egzotiška kelionė truko ilgiau nei metus, rašinių ciklą baigiame jos įspūdžiais iš Malaizijos ir Mianmaro. Tikime, jog aistringa keliautoja ir ateityje patirs daug įdomaus ir tuo pasidalys su savo krašto žmonėmis.



Stebino apeigos

Be nuotykių įveikę Malakos sąsiaurį, nakčia išmetėme inkarą šalia Pangoro salos Malaizijoje. Po ilgų dviejų mėnesių plaukimo – vėl naujas gūsis šviežio nuotykio. Baigėsi kelionių jachtomis etapas, keliausiu žeme.

Malaizijoje dauguma gyventojų malajai, taip pat yra dvi didelės tautinės mažumos: kinai ir indai. Vieną vakarą keliavome į induistų šventyklą, kur stebėjome ceremoniją. Auksuotų skulptūrų ir gėlėmis išpuoštų altorių fone pusnuogis vidutinio amžiaus pilvotas indas, apsuptas tuzino vaikų, kažką postringavo hindi kalba.

Visi vaikai rankose laikė po geltoną lapelį ir išpūtę akis spoksojo. Po kelių minučių indas surinko iš vaikų lapelius, milteliais išpaišė ženklus ant kaktų ir kažkokiu pagaliuku kažką nematomai nupiešė ant iškištų liežuvių.

Po ceremonijos vyksta vaišės. Į lėkštes dedama ryžių, kario, sojų – puikiausias vegetariškas patiekalas. Mane pamoko, kaip valgyti rankomis: pirštų galiukais surinkti ryžius su padažu, ranką kelti prie burnos ir nykščiu įstumti maistą. Laižyti pirštus – vienas iš valgymo ypatumų, kad greičiau sotumo jausmą pajustum ir per daug valgyti nenorėtum. Man pasakoja, jog kiekvienas pirštas reiškia atskirą elementą: vandenį, žemę, orą, ugnį ir erdvę. Valgant reikia sėdėti ant žemės – kad būtum įsižeminęs, visiškai suprastum ir jaustum maistą.


Teko dalyvauti Malaizijos kinų laidotuvėse. Vietiniai velionį karste laiko tris, o kartais ir septynias dienas. Tai priklauso nuo šeimos turtingumo ir laiko, per kurį spėja atvykti giminaičiai. Karstas uždengtas stikliniu dangčiu. Iš po auksu spindinčių puošnių skarų matosi tik mirusiojo veidas. Šalimais laksto ir žaidžia vaikai, kažkur tolėliau šeimininkės gamina valgyti – nėra mums įprastos rimties. Priešais karstą – altorius su velionio nuotrauka, rūkstančiais smilkalais, gėlėmis ir vaišėmis mirusiojo sielai.

Malaizijoje gyvenančių kinų vaistinės gerokai skiriasi nuo lietuviškų. Nustebau pamačiusi vaistinėje sėdinčią moteriškę, iš stalčių ant laikraščių dėliojančią žolelių kombinacijas viralams. Patalpos gale sėdėjo daktaras ir ranka matavo paciento rankos temperatūrą – taip pagal ją nustato sveikatos problemas.



Baltoji kosmetika

Mianmare pareigūnai visai nepriekabūs, nieko neklausia ir leidžia mums pradėti kelionę po jų šalį. Palyginti su kitais azijiečiais, Mianmaro gyventojai yra liekni ir aukštesni. Jaunos merginos labai gražios, kai kurios pasidažiusios vakarietiška kosmetika. Tačiau dauguma veidų ištepti tarsi baltu moliu: vienų merginų – tik žandai, kitų – ir visi veidai.


Thanaka – tai medžio žievė, kurią akmeniu sutrynę su vandeniu vietinės merginos ir vaikinai tepa ant veido apsaugai nuo saulės kaip kremą. Vietiniai didžiuojasi puošdamiesi tokia kosmetika. Aš taip pat labai norėčiau gauti tokio medžio gabaliuką, bet susimąstau, kad būtų sunku keliaujant nešiotis akmenį.

Susiruošiu važiuoti į Hpaaną (Hpa An). Pasirodo, man reikiama kryptimi jokie autobusai nevažiuoja. Vietiniai tvirtina, jog turiu ieškoti privataus vairuotojo. Klausinėju, kokios kainos. Visi sako: 10 000 kijatų. Kaina – neabejotinai turistinė.



Raudonais dantimis

Į automobilį pakrauna mano sunkią kuprinę. Labai daili moteris po automobilio bagažinės stogeliu suka kažkokias sėklas į medžio lapus. Pasmalsauju ir ji siūlo pabandyti. Šalia sėdi vyriškis ir šypsosi raudonai dėmėtais dantimis, rankose laikydamas pakelį su susuktais lapais.

Suprantu, kad dantys raudoni nuo tų lapų, bet nusprendžiu sukramsnoti vieną pakelį. Skonis keistas – kaip dantų pastos kartu su medžio žieve ir riešutais. Kaip vėliau išsiaiškinau, tai vietinių mėgstamas gardėsis – kalkėmis pabarstytas katekinės arekos vaisius, įvyniotas į betelinio pipiro lapą. Kalkės padeda išsiskirti alkaloidams, kurie organizmą veikia stimuliuojančiai, sukelia lengvą euforijos jausmą, šilumą, pasitenkinimą. Tačiau taip pat sukelia priklausomybę ir dažnai net burnos gleivinės vėžį.


Neįtikėtinai nedailu tos raudonos dėmės ant dantų, ir visa burnos gleivinė tarsi raudona. Vaikinų lūpos kaip krauju padažytos. Kartais pakalbinęs kokį nors praeivį supranti, jog šio burnoje pilna raudonų seilių, ir tam, kad atsakytų, jas tenka išspjauti. Tad nenuostabu, jog šioje šalyje visi šaligatviai nudažyti raudonomis dėmėmis.



Šventyklos urvuose

Trijų valandų kelionė nuo Myawaddy iki Hpaano tęsiasi per kaimus ir laukus. Kraštovaizdžiai žali ir tokie sodrūs... Važiuojame lyguma, o tolumoje stūkso stačios uolos, apaugusios žaliais tropiniais miškais. Žmonės čia kitaip madingi. Beveik visi vyriškiai dėvi sijonus, surištus mazgu, kuriuos vadina „lindži“.

Pralenkiame merginą, minančią dviratį. Ji taip pat dėvi „lindži“, tik jis surištas ne mazgu, o tvarkingai suglostytas ir užtvirtintas prie liemens, išryškindamas liekną taliją. Dviratininkės žandai išdažyti thanaka. Blizgantys tankūs juodi plaukai surišti į kuodą. Toks keistas jausmas, lyg būčiau grįžusi atgal į praeitį.

Hpaano miestelyje išsinuomojau mopedą, kad galėčiau savarankiškai aplankyti vietos įžymybes – garsiąsias šventyklas, įsikūrusias urvuose. Visas kraštas čia yra lygumos su didžiulėmis smiltainio kalvomis, tarsi iš niekur išdygstančiomis horizonte. O tuose smiltainiuose – urvai.

Didelė erdvė su Budos skulptūromis mirga spalvotomis švieselėmis. Urvas neįtikėtino ilgio. Viena didžiulė erdvė su stalaktitais, kita – dar didesnė, tiltas, tarpeklis, šikšnosparnių gūžta... Visas šis kelias apšviestas senoviniais gatvės žibintais – melsvais, rožiniais, purpuriniais.

Jangone – didžiausiame šalies mieste – patekau į festivalio šventę. Išbandžiau atrakcioną – be elektros, vien žmonių jėga įsukamą ratą su kabinomis. Į ratą mes susodinami vienas prie kito, kol užpildomos visos vietos. Tada šlepetėmis avintys vaikinai užlipa aukštyn rato konstrukcijomis ir visi vienu metu pradeda judėti, kol ratas įgauna pagreitį. Tada sukėjai šoka žemyn. Neįtikėtina, tačiau taip rizikuoti gyvybe vietiniams atrodo visai įprasta.



Palikti be pagalbos

Nutariau pasavanoriauti Thabarvos meditacijos centre. Thabarvą 2004 m. įkūrė burmietis vienuolis. Jame namus randa fiziškai ar psichologiškai suluošinti žmonės. Savanoriai juos slaugo, maitina, maudo, perriša žaizdas, gydo. Susikaupi ir dirbi bet kokį darbą, bet vakare susimąstai apie visas ligas ir tas sąlygas, kuriomis čia gyvena žmonės.

Neapsigaukite išgirdę žodį „ligoninė“. Tai greičiau kambariukai su palmės plaušo kilimu, kur vietoj grindų – plūktinė asla ar tiesiog žemė. Kampe stovi Budos statulėlė. Tiesiog kambariai su begale pilnų lovų. Man sunku įsivaizduoti, kad valstybinėje ligoninėje net ir sunkiai sergantys žmonės negauna vietos, dėl to paliekami mirti.


Viena iš savanorių veiklų – rinkti kasdienes maisto aukas. Vienuoliai išsirikiuoja į eilę, savanoriai – greta jų. Vienuoliai savo vienuoliškuose dubenyse renka baltus ryžius, aš – plastikinius maišelius su maistu. Berniukai su kibirėliais surinkinėja kario pastas ir sriubas. Taip ir žygiuojame per miestą. Priekyje bėga berniukas su garsiakalbiu. Žmonės išeina iš namų su padėklais, ant kurių – įvairiausi patiekalai, pinigai ar kitos gėrybės. Nusiauna batus ir laukia, kol vienuoliai palaimins ir paims maisto auką. Tai sena ir įsišaknijusi budistinė tradicija.



Religinis turizmas

Vietiniams Buda yra Dievo įsikūnijimas, bet jo mokymo prasmė labai dažnai užmirštama, kaip kad nutinka ir su mūsų Dievu. Žmonės keliauja nuo šventyklos iki šventyklos aukodami pinigus ir sudėję delnus lenkia galvas prieš Budos skulptūras. Neįtikėtinai įdomu stebėti tokį religinį turizmą. Šventyklos ir Budos išpuoštos keliais šimtais kilogramų aukso. Išsipuošę gražiausiais drabužiais burmiečiai atvyksta į tokias vietas ir fotografuojasi. Dažnai prašo ir manęs kartu nusifotografuoti. Aš jaučiuosi tikra žvaigždė, nors, ko gero, jie tiesiog nori turėti nuotrauką su milžinu iš Europos.


Mianmare naktiniuose autobusuose neišsimiegosi. Keliai nelygūs ir duobėti. Vairuotojai nupirko baltų gėlių karolius ir pakabino ant priekinio stiklo su Budos skulptūros nuotrauka. Matyt, tai turėtų reikšti, kad kelionė bus sėkminga.

Nuo autobusų stoties iki žemutinio miesto – trys valandos kelio. Užleidžiu savo sėdimą vietą įlipusiai senyvai moteriškei. Kitoje stotelėje ji užleidžia savąją įlipusiam penkiolikmečiam vienuoliui. Tokia hierarchija autobuse. Sutikti vienuoliai mane tiesiog stulbina: dažnas maigo telefoną ar rūko cigaretes ir geria energinius gėrimus.

Išvykstu iš Mianmaro, palikusio unikalios ir nepalytėtos vietos įspūdį.



Galerija: Kelionės





Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų cerkvė atšventė garbingą jubiliejų
* Vištyčio žydų bendruomenė: lemtingi 1941-ieji metai
* Kandidatai į Seimo narius prisistatė rajono verslininkams
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar atliktumėte nemokamą greitąjį COVID-19 testą?
Be abejo.
Tikrai ne.
Aš tokį jau dariausi.
Nežinau.



Kalbos patarimai

Ar taisyklingas junginys „dėkingos aplinkybės“?
Perkeltinė būdvardžio dėkingas reikšmė „palankus, tinkamas, geras“ lietuvių kalbai nebūdinga. Sakytina palankios aplinkybės, sąlygos, gera proga, tinkamas laikas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2020 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas