|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2020-01-20 17:30
Apie 1902 metus vieną iš malūnų Virbalyje pastatė Fridrichas Francas Hakas (1873–1942).Hakų šeimos archyvo nuotr.
Su ponia Velta užsimezgė ilgametis bendravimas, kuris tebesitęsia iki šiol. Vykdydamas jai duotą pažadą norėčiau „Santakos“ skaitytojus supažindinti su Hakų šeimos ir malūno istorija. Vyresniosios kartos gyventojai dar mena, koks daugiatautis buvo visų mūsų mylimas Suvalkijos (Sūduvos) kraštas, besiribojęs su Rytų Prūsija (Mažąja Lietuva). Kartu čia draugiškai sugyveno lietuviai, žydai, vokiečiai, lenkai, rusai bei kitos tautos. Lietuviai tradiciškai dažniausiai vertėsi žemės ūkiu, vokiečiai – amatais, verslu, o žydai – prekyba. Tuometiniame šalies gyvenime, be kitų ūkio šakų, buvo labai reikalingi malūnai. Visame Vilkaviškio krašte prieš Antrąjį pasaulinį karą jų buvo išsibarstę dešimtys. Ne išimtis buvo ir Virbalis, kuriame XX a. pradžioje, virbaliečio Juozo Zabielavičiaus (1900–1990) žiniomis, vėjas sparnus suko net penkiuose malūnuose. Trys iš jų priklausė Lietuvos vokiečiams, du – broliams Hakams. Senieji virbaliečiai Hakus buvo įpratę vadinti tiesiog Okais. Todėl ir straipsnį pavadinau „Virbalio Okų malūnai“. Veltos senelis Fridrichas Francas Hakas paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II laikais iš Alvito apylinkių persikėlė gyventi į Virbalį, kurio vakariniame gale (prie dabartinės Vilniaus gatvės, vedančios į Kybartus) apie 1902 m. nusipirko žemės ir organizavo vėjinio malūno statybas. 1926 m. malūną jis perrašė sūnui Artūrui Francui Hakui – Veltos tėvui. Visa malūnininko sodyba užėmė beveik 62 a žemės. Ji buvo išsidėsčiusi dabartinių Vilniaus bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvių kampe. Dar malūnininkui priklausė apie 1,5 ha netoli malūno esančios dirbamos žemės. Erdvus gyvenamasis namas buvo medinis, statytas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tarpukariu jame patogiai gyveno dvi Hakų kartos: senasis malūnininkas su žmona bei Veltos šeima, t. y. tėvas Artūras, mama Otilija, vyresnysis brolis Helmutas bei 1942 metais gimusi sesutė Adelheid. Sodyboje nuo 1936 m. veikė elektra, tiekiama iš netoliese esančios Virbalio elektrinės. Šeima turėjo du radijo imtuvus. Greta malūno buvo Veltos tetos Mėtos (tėvo sesers) ir dėdės Jėgerių (vok. Jäger) kailių dirbtuvės, įsikūrusios dideliame mūriniame raudonų plytų pastate, seniau buvusiame kiaulių ir vištų tvarte. Nuluptas galvijų ir kitų gyvūnų odas priimdavo ir išdirbtas išduodavo Veltos mama Otilija. Kailius veždavo parduoti į Kalvariją (iš ten buvo kilęs Osvaldas Jėgeris). Malūnininkas naudojosi dvikinkiu arklių vežimu, turėjo roges, brikutę ir net keturvietę karietą, kuria, pakinkyta dviem arkliais, važiuodavo savaitgaliais paiškylauti prie Vištyčio ežero, į Podvarko mišką, Alvitą (per Šv. Onos atlaidus). Ryte – pirmyn, vakare – atgal. Hakai turėjo ne tik malūnu rūpintis, bet laikė ir gyvulių bei paukščių. Grūdams kulti tarp gyvenamojo namo ir malūno buvo sumontuotas arklių sukamas rusvelkis, kūlimo mašina. Javus padėdavo nukirsti samdomi vietiniai gyventojai. Malūnininko valdose buvo užveistas didelis sodas, kuriame augo pačių įvairiausių vaismedžių bei vaiskrūmių. Iš obuolių sulčių Veltos motina gamindavo vyną. Kaip rašoma J. Zabielavičiaus prisiminimuose apie Virbalį, olandiško tipo Oko malūnas („olenderis“) prie 7 balų stiprumo vėjo išvystydavo 70–80 arklio jėgų galingumą ir galėdavo sukti trejas girnas, pitlerį, kruopelką. Pastoviam vėjui pučiant, viskas vykdavo gražiai, bet jei tik vėjas pradėdavo blaškytis, dūkti, tada jau malūnininkui tekdavo taip palakstyti ir pašokinėti, kaip dabar nelaksto nė vienas darbininkas. Dar būdavo blogiau, kai vidurvasarį arba viduržiemį vieną kitą mėnesį vėjai visai aprimdavę. Tada malūnuose susikaupdavo galybė maišų su grūdais. Malūnininkai nekantraudavo, o girnos nesisukdavo... Vadinamoji malūno kepurė sukosi pavėjui, o sparnai sukosi prieš vėjo kryptį. Jų sukimosi kryptis buvo reguliuojama rankiniu būdu. Malūne buvo sumontuotas kėlimo įrenginys (liftas) su plačiu diržu grūdų maišams pakelti į viršutinę malūno dalį. Su maišais į viršų galėdavo kilti kartu ir žmogus. Įrenginį keldavo stora virvė, jis buvo reguliuojamas rankiniu būdu. Šitą darbą puikiai buvo įvaldžiusi ir nedidukė Velta, dėl to klientai dažnai stebėdavosi. Malūno viršuje buvo piltuvas. Per jį grūdai subirdavo į akmenines malimo girnas, o iš ten miltai sukrisdavo į iš anksto paruoštus maišus arba specialias talpyklas. Girnos turėjo keturias padėtis (eigas). Susidėvėjusias akmenines girnas Veltos senelis panaudodavo stalams po atviru dangumi sodo teritorijoje. Atsiradus gedimų, Artūras Hakas kviesdavosi meistrą vokietį Cachrį (vok. Zachries). Veltos tėvas norėjęs pastatyti garinį malūną, bet aplinkiniai tokio nenorėjo, nes būtų iškilusi miltų kaina. Velta gimė 1931 metais Virbalyje. Sulaukusi vos trylikos metų, jau baigiantis karui, ji paliko gimtąjį miestelį. Nepaisant to, V. Haak-Dietrich neužmiršo lietuvių kalbos, puikiai prisiminė visų buvusių kaimynų pavardes, nupiešė malūno sodybos planą, pastatų išdėstymą, pavaizdavo net tai, kur sode augo avietės... Be to, moteriai pavyko išsaugoti neįkainojamas malūno ir giminaičių nuotraukas bei senus šeimos dokumentus. Veltos tėvų sodybos vakarinėje pusėje gyveno kaimynai Prisevičiai. Prieš tai šioje vietoje buvo įsikūrę Karužai, kurie nuomojo namą iš Bačkieriaus. Kaimynystėje dar nuo 1913 m. gyveno Balsiai: kalvio, geležinkelininko, Šaulių sąjungos būrio vado Jurgio (1905–1971) ir Teresės (1907–1998) šeima, sūnus Vytautas Balsys (g. 1933 m.), Teresės Balsienės tėvai Uršulė (mirė 1942 m.) ir Juozas (1870–1949) Stučinskai (Stučiai). Ten pat gyveno Teresės Balsienės sesers šeima: Jonas (g. 1892 m.) ir Magdalena (g. 1901 m.) Balsiai bei jų dukterys Zabelė (g. 1924 m.) ir Eugenija, senieji ir jaunieji Podolskiai (vyskupo Vincento Podolskio pusbrolis Juozas su žmona Antanina). Kiek tolėliau, prie Paviržupės upelio, gyveno račiaus Juozo Bagucko šeima. Iš rytinės pusės artimiausias kaimynas buvo vokietis Knopas (vok. Knoop), senieji Vaičiūnai, Ružinskai, o miesto kapinių link – šaltkalvis Balbachas. Knopo žmona buvo žydaitė. Per karą ji nenukentėjo, nes pavyko nuslėpti tikrąją tautybę. Iš šiaurės pusės, kitoje pagrindinės gatvės pusėje, gyveno vokietis Buratas su dukterimi Mėta, greta – vokietė pavarde Gilde, kiek tolėliau – vokietis siuvėjas Kabacheris, po karo užsilikęs Virbalyje ir numiręs nuo bado, bei stalius Vestenbergeris. Veltos vaikystės draugai buvo ne tik vokietukai, bet ir lietuviai: Vytautas Balsys, dabar gyvenantis Marijampolėje, Izabelė ir Eugenija Balsytės (jau mirusios). Prie malūno buvo įrengtos sūpuoklės, ant kurių mielai supdavosi ne tik Hakų, bet ir aplinkinių kaimynų vaikai. Habil. dr. Vytautas IVAŠKEVIČIUS (Bus daugiau)
Galerija: Malūnas
Publikuota: 2020-01-20 17:30:27 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Turgaus prekeivius išgąsdino mokesčių inspektoriai * Panaudotas aliejus sėkmingai keliauja į konteinerius * Ūkininkai ruošiasi kelionei traktoriumi aplink Lietuvą Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|