Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mūsų rajone

---

Vilkaviškio parapijos valgyklėlėje kasdien pamaitinamas būrys bėdų prispaustų žmonių.

„Šita valgyklėlė – tai mano prakartėlė...“ – užkalbintas prieš pat Naujuosius prisipažino Vilkaviškio katedros klebonas kanauninkas Vytautas Gustaitis. Iš tiesų, šventos Kalėdos tik priminė tai, ką turime daryti kasdien – ir per šventes, ir joms pasibaigus: ištiesti pagalbos ranką stokojančiam, pasilenkti prie suklupusio.

Praradę viltį pakilti

„Svarbiausia – nesmerkti“, – sakė prelatas V. Gustaitis, kai kalbėjomės apie greta Vilkaviškio katedros įsikūrusią parapijos valgyklėlę, kurioje kasdien pamaitinami šalto ir šilto matę, visokiausių bėdų prispausti žmonės.

„Ne paslaptis, kad dauguma jų mėgsta išgerti, kai kas per tai yra praradęs verslą, šeimas, namus“, – valgyklėlės lankytojus apibūdino klebonas. Pasak jo, skaudžiausia, jog čia ateina ir labai jaunų, vos per dvidešimtį perkopusių žmonių, o jau nematančių gyvenime išeities, praradusių viltį ką nors pakeisti, kaip nors iš duobės pakilti.

Valgyklėlėje galioja griežta taisyklė: apsvaigusieji nuo alkoholio neįleidžiami, nes, anot dekano, „jei buvo už ką apsisvaiginti, tai turi būti už ką ir pavalgyti“. Vis dėlto pragiedrulių esama.

Prieš porą metų vienas iš lankytojų po pietų atsistojo ir viešai padėkojo. Pirmą kartą per kone du dešimtmečius!.. Tuomet klebonas prisipažino susijaudinęs iki ašarų. O šiemet pirmą kartą valgyklėlės istorijoje vienas iš nuolatinių jos lankytojų Kūčių stalui atnešė savo prigaudytos ir pagamintos, stiklainiuose paruoštos žuvies. „Nepragėrė, nepardavė, o galėjo, bet pasidalijo su kitais. Ir mūsų šeimininkė šiemet švenčių proga sulaukė neįprastos dovanos. Vienas iš lankytojų jai sukūrė ir padeklamavo eilėraštį „Kur žvelgė Dievas, kai tvėrė moterį...“, – šypsodamasis iš atminties citavo V. Gustaitis.

Džiaugdamasis tokiais gerais ženklais jis vis dėlto apgailestavo, kad iš valgyklėlės lankytojų taip ir nesulaukia iniciatyvos, pasisiūlymų padėti ūkio darbuose. Ar tai žolę nupjauti, ar takus pašluoti – gera valia už kąsnį padėkoti.



Ir pavalgydina, ir apskalbia

Dekanas V. Gustaitis minėjo, kad prieš kurį laiką į parapijos valgyklą pavalgyti užsukdavo ir vaikai, tačiau dabar jie maitinami mokykloje.

Jau porą metų parapija teikia ir kitą paslaugą. Dekano pastangomis greta valgyklėlės iškilusiame naujame pastate įrengtas dušas, tualetas, ten yra ir skalbimo mašina. Visiems norintiesiems pagalbininkė Ina Striokienė išskalbia ir išdžiovina drabužius. Gaila, bet ne tiek jau daug tų norinčiųjų gyventi švariau atsiranda, nors sąlygos tam ir sudarytos.

Savo pagalbininkėms V. Gustaitis visada dosnus gerų žodžių, bet šia proga jis ypač dėkojo virėjai Editai Mykolaitienei – už ilgametį triūsą ir atsidavimą savo darbui, už toleranciją ir kantrybę. Pasak dekano, Edita ne tik ruošia maistą – tai ji daro su meile ir begaliniu atsidavimu valgyklėlės lankytojams. Niekada ant jų nepyksta, net priešingai – su auksine kantrybe, švelniu žodžiu stengiasi išspręsti visas problemines situacijas ir tik kraštutiniu atveju šaukiasi pagalbos. „Susitvarko su šitokiu pulku vyrų, nors atrodo tokia mažutė ir gležna“, – stebėjosi ir pats dekanas. Negailėjo liaupsių savo globėjai ir valgyklėlės lankytojai. „Tik nebandykit ką nors ne taip apie Editą parašyti“, – perspėjo vienas.

E. Mykolaitienė valgyklėlėje darbuojasi jau per dvidešimt metų. Kada pradėjo čia gaminti valgį, tiksliai net pati sakė neprisimenanti, nes palaipsniui šiame darbe ji pakeitė savo mamą, taip pat virėją. „Viskas prasidėjo devynmetėje mokykloje, kur klebonas vasarą sumanė pakviesti vaikus pietų. O po to, jau lapkritį, persikėlėme į dabartinį pastatą, – dalijosi prisiminimais Edita, – tik tuomet jis atrodė kitaip. Nebuvo nei šildymo, nei vandens, nei tualeto. Į pirmųjų Kūčių vakarienę tada susirinko per šimtą žmonių. Šiemet prie stalo susėdo trisdešimt penki.“

„Tai gyvenimas gerėja?“ – paklausiau. „Ir gyvenimas gerėja, ir valstybė ėmė remti, pašalpos išaugo. Be to, daug kas iškeliavo į amžinybę“, – kalbėjo darbšti ir rūpestinga moteris.



Pažįsta visus valgyklėlės lankytojus

Edita taip pat apgailestavo, jog valgyklėlės lankytojai vis jaunėja. Tiesa, klaidinga manyti, kad čia susirenka tik valkatos, benamiai ir girtuokliai, nors kenčiančių nuo priklausomybių, kaip pripažino pati valgyklėlės šeimininkė, tikrai yra. Tačiau, anot jos, ne visi čia ateina tik pavalgyti. Užsuka senelių, kurie nori ir pasišnekučiuoti, prie stalo pabendrauti. „Mano žmonės geri, – ne vieną sykį pakartojo Edita, nors neslėpė, jog kartais visko būna. – Jei kada supyksta, kad išgėrusiam neleidžiu sėsti prie stalo, ar išplūsta, kitą dieną visada ateina ir atsiprašo. Esu labai jautri, gal pernelyg viską į širdį deduosi.“

Moteris gerai pažįsta visus valgyklėlės lankytojus, žino jų gyvenimo istorijas. Ir iš tiesų – kiekvieną, atvėrusį valgyklėlės duris, ji sveikino, vardais vadino ir priėmė tarsi savo šeimos narį. Nors tą penktadienį pavalgyti užsuko tik keletas, nes buvo pasninko diena, o ji yra pati nepopuliariausia – mat patiekiama vaisinė arba pieniška sriuba.



Be geradarių neišsiverstų

Produktų patiekalams valgyklėlė susirenka iš daugelio šaltinių. „Mus nuolat šelpia „Iki“ parduotuvė, bendrovės „Savas“ ir „Gardėsis“ dovanoja duonos, padeda Nepriklausomybės gatvėje įsikūrusi „Norfa“, retsykiais kai ką duoda ir „Maxima“, – rėmėjus vardijo Edita. Pasak jos, ypač dosnūs boulingo savininkai: jei ko prireikia ar pritrūksta, paprašyti visuomet pristato. Įvairioms šventėms, Kalėdoms ar Velykoms maisto dosniai dovanoja žmonės, kai kurie ir paprastomis dienomis atnešantys šį bei tą. „Daržovėmis visai žiemai dar rudenį mus aprūpina ūkininkai, bet su jais tariasi jau pats klebonas, – sakė pašnekovė. – Jis kartkartėmis užsuka į valgyklėlė ir, žinoma, visada prisėda prie mūsų Kūčių stalo.“

Dosniai pripiltos sriubos dubenį gavau ir aš, kad pati įsitikinčiau, ar tikrai Edita yra tokia puiki virėja, kaip tvirtina nuolat jos gamintus patiekalus ragaujantys ne tik valgyklėlės lankytojai. Rūpestingos šeimininkės išvirtos sriubos maltiečiai į namus veža ir senoliams.

Vos valandėlę pabendravusi su Edita ir dubenį jos virtos sriubos išsrėbusi galiu drąsiai tvirtinti, jog ši moteris – ne tik puiki virėja, bet ir šiltas, malonus bei nuoširdus žmogus. O kas netikite, tai nepasididžiuokite, užeikite į valgyklėlę patys: gal Editos pagamintų pietų paragauti, o gal ką nors nuo savo stalo atnešti arba tiesiog pabendrauti.

Rita MITKUTĖ-MADDOCK

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---