Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Ačiū

---

Andrius Vyšniauskas (kairėje) sako neturėjęs kada galvoti – reikėjo skubėti gelbėti žmogų. Jonas Kadusauskas (dešinėje) tikras, kad jei ne kaimynas, iš degančio namo nebūtų išsigelbėjęs.

„Neturėjau kito pasirinkimo“, – trukteli pečiais jaunas vyras, paklaustas, ar nebijojo net du kartus lįsti į degantį namą, kad išgelbėtų viduje esantį neįgalų žmogų.

Vietoj darbo – gaisras

Už tai, jog šiandien yra gyvas, 69 metų pajevonietis Juozas Kadusauskas ir jo artimieji dėkingi jaunam vyrui – 23-ejų Andriui Vyšniauskui. Triskart už J. Kadusauską jaunesnis vaikinas rizikavo gyvybe, kad iš degančio namo išgelbėtų savo kaimyną.

Andriaus mama Aurelija Vyšniauskienė puikiai prisimena, kaip praeito penktadienio, lapkričio 22-osios, vakarą sūnaus prašė likti namuose, kai šis tokiu šaltu oru dar susigalvojo eiti padirbėti į garažą.

– Aš jau gulėjau, o jis, grįžęs iš darbo ir pavalgęs vakarienę, pasakė, kad eina prie traktoriaus. Dar pabumbėjau, jog tokiu laiku jam prisireikė darbų. Netrukus jis man paskambino: „Mama, Juozas dega!“ Išlėkusi pro duris su pižama pamačiau, kad jis Juozuką jau išvedęs į lauką... Dabar galvoju – turbūt taip reikėjo, jog tąkart jis manęs nepaklausytų... O mes visi ruošėmės miegoti, ir miegamieji mūsų į kelio pusę. Niekas to gaisro nebūtų ir pamatęs, – kalbėjo moteris.

Gerklę graužė dūmai

A. Vyšniauskas pasakojo, kaip išėjęs į lauką išvydo pro kaimyno langus ir stogą virstančius dūmus. Vaikinas žinojo, kad name yra žmogus, tad nedvejodamas šoko vidun. Įlėkęs pro atviras duris Andrius pamatė pilname dūmų kambaryje ant lovos sėdintį J. Kadusauską ir renkantį telefonu kažkieno numerį. Kyštelėjęs galvą į kitą kambarėlį vyras išvydo liepsnas. Jos, kaip dabar spėjama, įsiplieskė nuo tame kambaryje stovėjusios krosnies.

„Ėmiau kaimyną tempti lauk, bet jis iš pradžių nenorėjo eiti. Sakė, kad kažkam dar skambina, ieško pagalbos... Pajutau, jog dūmai stipriai graužia gerklę, palikęs jį išbėgau lauk, įkvėpiau oro ir vėl įbėgau į vidų. Supratau, kad reikia griebti tą žmogų, kitaip jis uždus“, – pasakojo vaikinas.

Pats Juozas prisimena, jog jį pabudino aitrus dūmų skonis burnoje. Nieko nebuvo matyti, dūmai veržėsi per sienas, graužė akis.

„Dar bandžiau su puodeliu pilti vandens, bet ką tai padės! Tada atbėgo kaimynas, čiupo mane į glėbį ir ėmė tempti lauk. Aš turėjęs tris operacijas, rėkiau, kad skauda šonus, bet tas nieko nežiūrėdamas išvilko mane į koridorių. Mačiau, kaip byra degančios lubos, o jis mane ištempė iš koridoriaus ir nusinešė į lauką“, – pasakojo J. Kadusauskas.

Viskas dingo liepsnose

Lauke Andrius dar kartą paskambino numeriu 112, tada telefonu pagalbon išsikvietė netoliese gyvenantį draugą, mamą. Visi kartu padėjo Juozui nusigauti iki Vyšniauskų namų.

J. Kadusauskas liko kaip stovi: ugnis prarijo namą, drabužius, dokumentus, santaupas. Nuo dūmų apsvaigęs žmogus sunkiai susigaudė, iš pradžių pats dar norėjo eiti atgal į savo trobą apsirengti striukės, kalbėjo, kad liko ką tik paimta pensija, nauji akiniai.

Tuo metu situacijos pavojingumo greičiausiai nesuvokė ir jaunasis gelbėtojas: jis norėjo trečią kartą lįsti į namą įsitikinti, ar tikrai nieko gyvo jame nebeliko. Vaikiną sustabdė pliūptelėjusios liepsnos, pradėjęs kristi stogas ir atskubėjusi mama.

Tą vakarą siautė ypač stiprus vėjas, tad pavojus kilo aplink esantiems pastatams. Juos ir visą gaisravietę per naktį prižiūrėjo ugniagesiai.

„Jie greitai atvažiavo, ir gaisras gal nebūtų taip staigiai išplitęs, jei ne tas vėjas. Jis ugnį staigiai įpūtė, namas juk kiauras, medinukas“, – pasakojo A. Vyšniauskienė.

Sodybą sutvarkė pa ts

J. Kadusauskas Pajevonyje turi butą. Kol jame gyveno, Juozas tvarkė seną savo tėvų sodybą, kurioje pats gimė ir užaugo. Užkluptas ligų, jau po visų operacijų grįžęs iš klinikų, pajevonietis į butą antrame aukšte su neįgaliojo vaikštyne niekaip neužlipa, tad persikėlė į tėviškę.

Kaimynai bei artimieji gailėjo ne tiek sodybos, kiek į ją įdėto Juozo darbo. Be savo vaikštynės judėti negalintis vyras, pasak Telšiuose gyvenančios jo sesers Marytės Gailienės, sugebėjo atsistatyti ir aptvarkyti visiškai suvargusį jų tėvų namuką. Keturiomis ropodamas žmogus pasidarė terasą, nusidažė namo langus, suremontavo vieną pastato galą ir ten įsikūrė. Prie vidaus sienų J. Kadusauskas pritvirtino vamzdžius, į kuriuos kabindamasis namuose galėjo judėti. Šalia sodybos vyras buvo pasidaręs ir daržą, pasisodinęs braškių.

„Būdavo, kartais ryte mes dar miegam, o jis jau pakilęs kažką tvarko, kalinėja“, – neįgalaus žmogaus darbštumu stebėjosi ir A. Vyšniauskienė.

Pats J. Kadusauskas už gerą širdį gyrė kaimynystėje gyvenantį Andrių: šis jam visuomet pagelbėdavęs, kieme nupjaudavęs žolę, taip palengvindamas riedėjimą su vaikštyne.

Sapnavosi gaisras

„Dabar jau miegu ramiau. Bet po gaisro pirmas tris naktis sapnavau siaubus: tai sparai degantys puola, tai lubos krinta... Jei ne Andrius, ten būčiau ir likęs. Juk aš nei su ramentais, nei su kriukiu nepaeinu, o mano vežimėlis buvo lauke“, – kalbėjo J. Kadusauskas.

Liepsnos porą naktų sapnavosi ir A. Vyšniauskui. Tačiau vaikinas nedvejoja, kad ir dabar, ištikus tokiai nelaimei, elgtųsi lygiai taip pat.

Be namų, daiktų ir dokumentų likęs Juozas kol kas nežino, kaip ir kur gyvens toliau. Šiuo metu pajevonietis glaudžiasi pas kitoje seniūnijoje gyvenančius sūnų ir marčią.

Vis dėlto ugnis nepasiglemžė paties brangiausio dalyko – gyvybės, ir už ją J. Kadusauskas visada liks dėkingas savo gyvybe nepabūgusiam rizikuoti vaikinui.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---