Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mūsų rajone

---

Prof. Romualdas Deltuvas ir miškininkas Algirdas Brukas po renginio mielai bendravo su klausytojais ir pasirašė jų įsigytose knygose.

Autorės nuotr.

Paežerių dvaro rūmuose pristatyta Algirdo Bruko, Romualdo Deltuvo ir Romualdo Mankaus knyga „Sūduvos girios“.

Pristatyti šį leidinį atvyko du jos autoriai, patys kilę iš Sūduvos: tai žinomas Lietuvos miškininkas A. Brukas ir buvęs Žemės ūkio akademijos rektorius prof. R. Deltuvas.

Šių žmonių parengta knyga skirta net dviem jubiliejams: lietuviškų urėdijų įkūrimo Sūduvoje šimtmečiui ir 550 metų sukakčiai nuo pirmojo administracinio Sūduvos girių paskirstymo LDK valdovų dvarams.

„Puiki knyga. Aš ir pats tik iš jos sužinojau, kad kažkada ir Vilkaviškis turėjo savo urėdiją, o, pavyzdžiui, Pilviškių girininkas buvo tikrai žymus žmogus Lietuvos istorijoje“, – kalbėjo leidinio autorius atlydėjęs knygos leidėjas, buvęs vilkaviškietis Dainius Šeronas.

Iš tiesų 300 puslapių leidinyje sutalpinta ne tik labai išsami Sūduvos girių ir miškų ūkio istorinė apžvalga, bet čia gausu ir vertingų visos Sūduvos istorijos, kraštotyros, etnokultūros detalių.

Knyga „Sūduvos girios“ apima dabartinės Lietuvos kairiojo Nemuno kranto teritorijoje augusių miškų, jų gamtinių, socialinių, kultūrinių ypatybių bei vertybių kaitą, regiono miškų ūkio raidą nuo paskutinio ledynmečio iki pat šių dienų.

Skaitytojai sužinos, kaip krašto miškingumas kito keičiantis tiek gamtinėms, tiek socialinėms sąlygoms, kokia įvairiais laikotarpiais buvo miškų valdymo struktūra, kaip keitėsi medienos bei gyvosios gamtos ištekliai. Knygoje nušviečiama įvairių laikotarpių miškininkavimo specifika ir jos įtaka miškų būklei, yra daugybė įdomių istorinių faktų apie Sūduvos ribas, žemių reformas, girių kolonizavimą, teisinį miškininkystės reguliavimą, pirmąsias girininkijas ir urėdijas, tolimesnę jų raidą bei administracinį suskirstymą.

Knygos turinys suskirstytas tam tikrais istoriniais laikotarpiais, smulkiai išdėstyta, kokiu metu kokia miškininkystės sistema veikė, kaip kito medienos ir medžioklės ūkis. Autoriai surinko daugybę duomenų apie Sūduvoje veikusių urėdijų, girininkijų vadovus, kitus Sūduvos miškininkystės istorijai reikšmingus asmenis.

Štai nedidelė ištrauka iš knygos apie mūsų krašto girių administravimą: „1921 m. sausio 1 d. įsteigta savarankiška Vilkaviškio miškų urėdija, suformuota iš Šakių ir Marijampolės urėdijų. Marijampolės miškų urėdija neteko Kalvarijos, Pajevonio ir Vilkaviškio girininkijų, t. y. apie 7000 ha miško žemės, įskaitant buvusius ir nacionalizuotus miškus. Vilkaviškio miškų urėdija apėmė visą Vilkaviškio apskritį. Urėdijos etatų sąraše 1921 m. buvo 6 girininkai, 60 eigulių, 1 raštvedys, 4 raštininkai, 1 sargas. Iš 1921 m. buvusių penkių Sūduvos urėdijų mažiausios buvo Marijampolės (13 tūkst. ha) ir Vilkaviškio (8 tūkst. ha).

1927 m. sausio 1 d. įsteigta jungtinė Marijampolės-Vilkaviškio miškų urėdija su būstine Pabuktėje, sudaryta iš septynių girininkijų. Ji gyvavo daugiau kaip 11 metų ir vėl buvo performuota į savarankišką Vilkaviškio urėdiją.

1938 m. birželio 1 d. jungtinė Marijampolės-Vilkaviškio miškų urėdija, susidėjusi jau iš devynių girininkijų – Žaliosios, Vilkaviškio, Šunskų, Pajevonio, Buktos, Kalniškės, Lazdijų, Palių ir Gražiškių – buvo padalinta į dvi savarankiškas Marijampolės ir Vilkaviškio miškų urėdijas. Vilkaviškio miškų urėdijai priskirtos Gražiškių, Pajevonio, Vilkaviškio ir Žaliosios girininkijos. Vilkaviškio urėdu paskirtas Jonas Gražulis.“

Knyga gausiai iliustruota piešiniais, žemėlapiais, fotografijomis, papildyta grafikais ir lentelėmis – vien jas panagrinėti ne tik miškininkams, bet ir eiliniams žmonėms būtų tikrai įdomu. Pavyzdžiui, lyginami tarpukario ir šių dienų medžioklės rezultatai. 1937–1938 m. sezonu buvo sumedžiota 1 šernas, 1 barsukas, 1526 kiškiai, 15 stirnų ir nė vieno bebro. 2013–2014 m. sezonu sumedžiota 1115 šernų, 12 barsukų, 586 kiškiai, 614 stirnų ir 1009 bebrai. Iš šių duomenų galima spręsti apie įvairių gyvūnų paplitimą Sūduvos giriose skirtingu laikotarpiu.

Knyga papildyta ir išrašais iš įvairių istorinių dokumentų. Štai ištrauka iš Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) devintojo skyriaus apie miškų ūkį: „Jei kas kam užsiaugintame miškelyje kokią nors žalą smurtu tyčia padarytų, arba iškirstų, jei šlėkta šlėktai, tai turi jam smurtinės sumokėti dvylika rublių grašių ir žalą atlyginti: už vežimą medžių po aštuonis grašius. O jeigu žmogynas žmogynui miškelį smurtu iškirstų ir žalą padarytų, tai turi sumokėti tris rublius grašių taip, lyg jam ežią perartų, ir žalą atlyginti. O jeigu kas kaip vagis ir bet kam, bajorui ar žmogynui, iškirstų, o jis būtų su įkalčiu, su medžiu sulaikytas, o įkaltis paimtas, tai turi savo gyvastį išpirkti.“

Leidinys, anot pačių autorių, skirtas ne vien profesiniam smalsumui patenkinti, bet ir kai kuriems praktiniams dabarties gamtosaugos, gamtonaudos, miškininkavimo, miškotvarkos bei kitiems su miškų tvarkymu susijusiems klausimams objektyviai pagrįsti, remiantis ilgalaikiais duomenimis ir ilgamete patirtimi.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---