„Santaka“ / Tūkstančio Vilkaviškio karių istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2019-11-14 16:43

Dalinkitės:  


Vilkaviškio kariai savanoriai.

Nuotr. iš muziejaus fondų


Tūkstančio Vilkaviškio karių istorija


Vyčio kryžiaus ordinas – aukščiausias karinis Lietuvos valstybės apdovanojimas, prezidento Antano Smetonos įsakymu įsteigtas 1919 metais. Šiuo ordinu buvo apdovanojami asmenys, ypatingai pasižymėję mūšiuose už Lietuvos laisvę. Taikos sąlygomis ordinas nebuvo teikiamas. Bene daugiausiai Vyčio kryžiaus kavalierių yra kilę iš Vilkaviškio krašto.



Labiausiai trūko ginklų

Tikrasis Lietuvos valstybingumas buvo įtvirtintas laisvės kovose, vykusiose 1919–1922 metais. 2019-ieji paskelbti tų kovų atminimo metais. Kruvinuose mūšiuose su lenkais, bolševikais, bermontininkais dalyvavo 1024 vilkaviškiečiai, net 48-iems iš jų buvo lemta tapti didvyriais – Vyčio kryžiaus kavalieriais.

Kokie nuopelnai mūšyje lėmė kavalieriaus statusą? Kaip valstybė rūpinosi mūšyje drąsą parodžiusiais vyrais? Išlikę prisiminimai atskleidžia nesuvaidintą patriotizmą, baimės jausmą puolant didesnius rusų ir lenkų būrius, atviras žaizdas, stringančius šovinius ir parako kvapą.

Viršila Vincas Jablonskis savo prisiminimuose atskleidžia situaciją dėl skurdžios lietuvių amunicijos: „Bolševikai vis ėjo artyn. Mes taip smarkiai šaudėme, kad įkaitę šautuvai dar gaiduko nenuleidus išsprogdindavo įleistą šovinį. Blogiausia tai, kad mes turėjome netikusius šovinius, kurie sprogdavo šautuvo vamzdyje. Vienintelis išsigelbėjimas – prieš dedant į šautuvą šovinius pamirkyti vandenyje. Todėl prie kiekvieno kareivio stovėjo katiliukas su vandeniu.“ Lietuvos kariuomenės kariai mūšiuose naudojo senus vokiečių ar rusų ginklus. Šie dažnai užstrigdavo pačioje atakos pradžioje.


Karinės technikos, ginklų, šovinių trūkumas buvo juntamas kiekviename mūšyje: „Viename kaime bermontininkai buvo ginkluoti 7 sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir šiaip turėjo kitokių ginklų. Kadangi mums ginklai buvo visų brangiausias turtas, tad buvo nuspręsta tą kaimą pulti. Šautuvų ugnimi puolėme likusius kaime bermontininkus, kad nesuspėtų išsinešti kulkosvaidžių. Į mūsų rankas pateko keliolika sužeistų ir sveikų belaisvių, vežimai, kulkosvaidžiai, krautuvė.“ Tai buvo lietuvių karo grobis. Sutaisyti ginklai ir technika buvo pažymima jau lietuviškais simboliais: Gedimino stulpais, vyčiu. Iš bolševikų atimtam šarvuotam automobiliui „Ižorski Fiat“ buvo suteiktas „Žaibo“ vardas.



Apdovanojimai už drąsą

Minimaliai apmokyti kariauti kaimo vyrai kovos lauke sugebėjo pranokti daug daugiau patirties turėjusius caro kariuomenėje tarnavusius likimo draugus. Generolas Zenonas Gerulaitis 1938 m. prisiminė vilkaviškiečio žygdarbį: „Juozui Arminui buvo duotas įsakymas pravažiavus bermontininkų traukiniui susprogdinti geležinkelį. Tuo būdu traukinys atsidūrė spąstuose: grįžti kelias atkirstas, o važiuodamas pirmyn pateks į lietuvių rankas. Neilgai trukus mūsiškiai pradėjo pulti traukinio įgulą. Po kautynių buvo paimtas garvežys, keli vagonai, 6 kulkosvaidžiai, daug šautuvų ir 20 bermontininkų belaisvių.“ Traukinio bėgių susprogdinimas nulėmė, kad Juozas Arminas iš Naujininkų kaimo Vilkaviškio valsčiuje buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.


Dažniausiai buvo apdovanojami žvalgybą bolševikų, lenkų okupuotose teritorijose vykdę kariai. Tekdavo nepastebėtiems prisiartinti prie stovyklaujančių priešo kareivių. Į netikėtai užkluptus rusus dažniausiai buvo atidengiama ugnis. Bolševikams tekdavo skubiai trauktis, palikti ginklus ir techniką.

Laikraštyje „Narsieji mūsų vyrai“ radau vilkaviškiečio Albino Mačiulsko drąsos įrodymą: „Neramūs buvo laikai. Įvairiausių netikėtumų pasitaikydavo beveik kasdien. Ir vieni, ir kiti nevaikščiodavo atskirai, bet būreliais po 5–7 žmones. Įvykus kokiam kivirčui, reikalas buvo sprendžiamas ir viskas likviduojama jėga.“ A. Mačiulsko komanda gavo rankinių granatų, trumpai buvo apmokyta, kaip jomis naudotis. Vėliau kuopa pėsčiomis žygiavo į Ramygalą. Jos nepasiekusi apsistojo miškuose, nes miestelyje buvo įsikūrę bolševikai.

Eilinis A. Mačiulskas su kitu kareiviu buvo pasiųsti išžvalgyti vietovę. Abu išvyko vidurnaktį. Po kelių kilometrų žygio A. Mačiulsko draugas „apsirgo“ ir atsisakė toliau eiti. Vilkaviškietis žygį tęsė vienas. Kaime visi miegojo. Lietuvis priėjo prie vieno namelio. Durys buvo iš vidaus užsklęstos, bet kiek praviros. Išsitraukė durtuvą ir lengvai jas atkabino. Viduje rado miegantį senuką. Šis žvalgui papasakojo, kad bolševikai visai neseniai skubiai pasišalino iš miestelio. A. Mačiulskas grįžo į miškus ir apie tai informavo kuopos vadą. Už drąsą žvalgyboje karys buvo apdovanotas: gavo žemės ir dalį miško.




Tramdydavo mirties baimę

Vėliau susidūrimuose su rusais mūsiškiams laimėti padėjo ta aplinkybė, kad bolševikų patrankų sviediniai paprastai nesprogdavo. Kartais jie atsidurdavo visai prie lietuvių karių kojų, tačiau pripratę prie šūvių ir kraujo vyrai į nesprogusius sviedinius tiesiog nekreipdavo dėmesio.

Lenkai buvo labiausiai nekenčiami priešai. Patekti į lenkų nelaisvę reiškė badą, kankinimus, patyčias. „Kartą devyni vyrai buvome paskirti į sargybą prie Gulbiniškių kaimo. Užėjau į kaimą patikrinti, ar nėra lenkų. Kadangi norėjau labai valgyti, prisidėjau į kišenes keptų bulvių ir jau rengiausi išeiti. Staiga išgirdau žingsnius. Pamačiau keturis lenkus. Nieko nelaukdamas puoliau, du nušoviau, o du pabėgo. Netrukus su kitais vyrais užėmėme visą Gulbiniškių kaimą ir paėmėme lenkų lengvąjį kulkosvaidį“, – rašoma prisiminimuose. Vilkaviškiečio Domininko Franckevičiaus apdovanojimo lape pažymėta, kad jis vedė į priekį visą būrį, išlaisvino kaimą, palaikė kareivių drąsą ir ėjo jų priešakyje.

Kiti kare dalyvavę vyrai tvirtino, jog kasdien susidurdami su priešu sutramdydavo mirties baimę. Širdyje virdavo pyktis ir kunkuliuodavo noras veržtis į kovą. Padėdavo ir vietiniai gyventojai. Štai kas rašoma atsiminimuose: „Pamatėm keliuku einančią merginą. Užkalbinu. Klausinėju apie bolševikus. O ji sako: „Unt už malūno, – ranka parodė į vėjinį malūną, – bolševikai. O malūnininko namuose miega jų kareiviai.“ Atsisveikinusi nuėjo savo keliais.

Prišliaužiame prie malūnininko sodybos. Perlipu tvorą. Pasiklausau. Kieme tylu. Nematyt nė gyvos dvasios. Eilinis husaras atsargiai praveria namo duris ir smunka prieangin. Mes nekantriai laukiame. Šūvis. Bolševikų sargybinis, dar nespėjęs nusikratyt saldžių sapnų, krinta ant grindų ir apsipila kraujais. Šūvio garsas ir mirštančio draugo aimanos pažadino giliai įmigusius bolševikus. Vienmarškiniai jie veržėsi iš trobos, šūkavo, barškino šautuvais, rengė kulkosvaidį. Deja, nespėjo jų kulkosvaidis mus apipilti kulkomis: prieangyje sprogo mūsiškių mesta granata. Paskui antra, trečia. Per langus trobon krito granatos ir sprogdamos išnaikino viską.“



Moterų pagalba

1919–1920 metais Vilkaviškyje įsikūrė Moterų ratelis kareiviams šelpti. Merginos rinko aukas mieste ir rajone, steigė maitinimo punktus, siuvo ir mezgė drabužius. Viską siuntė į frontą tolimesnėse Lietuvos vietose. Išlydėdavo savanorius į karą ruošdamos maistą. Gižų bažnytkaimyje raitos jodinėdamos po kaimus organizavo rinkliavas kariuomenei.

Vakarais Vilkaviškio savivaldybėje kedendavo vilnas, taisydavo baltinius, megzdavo pirštines. Buvo važiuojama į Vokietiją pirkti reikalingų prekių. Prieš Kalėdas į frontą išsiųsdavo papirosų, popieriaus laiškams, nosinaičių, užrašų knygelių. Norėdamos pakelti kareiviams nuotaiką, užrašų knygutėse įrašydavo savo vardus, adresus, eilėraščių posmus. Džiaugdavosi kiekvienu laišku iš mūšio vietos.


Karui Lietuvoje besitęsiant, Vilkaviškio savivaldybėje moterys rengdavo viešus vaidinimus ir vakarones. Vilkaviškiečiai ateidavo neraginti ir gausiai aukodavo. Surinktas aukas vežimais veždavo į Marijampolės kareivines, o iš ten viską siųsdavo į pietinį frontą prie Seinų ir Suvalkų. Vilkaviškio mieste buvusiems kareiviams organizuodavo pasilinksminimo vakarėlius su šokiais ir nemokamu bufetu.

Yra išlikęs laiškas, kuriame pirmasis pėstininkų pulkas “taria Ačiū Vilkaviškio moterims“. Laiške nurodoma, kad gavo 40 porų pirštinių, 45 marškinius, 46 rankšluosčius, 47 popieriaus lapus, 63 dėžutes degtukų, devynis svarus muilo, sviesto, mėsos.

Elena Stankevičaitė savo prisiminimuose rašė: „Kai aš prisimenu tąjį laiką, tai ir dabar, rodos, matyte matau, su kokiu pasišventimu ir energija tada mes dirbome. Į tą darbą kiekviena visą savo sielą buvo įdėjusi. O kokia vienybė ir santaika tarp mūsų vilkaviškiečių viešpatavo.“ Po karo, vasario 16 dieną, miesto kino salėje „Palas“ buvo įteikti Nepriklausomybės medaliai. Miesto karo komendantas apdovanojo 26 vilkaviškietes.



Savanoriams – privilegijos

Prabėgus ketveriems metams nuo Nepriklausomybės kovų vilkaviškiečiai savanoriai susibūrė į Veteranų draugiją. 1926 metais buvo įsteigtas Vytauto Didžiojo Vilkaviškio skyrius. Buvę kovotojai dalyvavo visuomeniniame miesto gyvenime: rengė spektaklius, žygiavo tautos šventėse, turėjo savo vėliavą. Buvo organizuojamos rinkliavos skurstantiems savanoriams. Metiniuose suvažiavimuose dalyvaudavo beveik penki šimtai vyrų. Ilgamečiu pirmininku buvo dviejų Vyčio kryžių kavalierius, atsargos leitenantas Petras Lukoševičius.


1927 metais Vilkaviškyje lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Buvę mūšio draugai prie mažosios bažnyčios pastatė aukštus, iškilmingus vartus. Vytauto gatvėje išsirikiavo 178 savanoriai. Raitųjų būrys tautos vadą pasitiko likus keletui kilometrų iki miesto ir jodami lydėjo į Vilkaviškį. Mieste šauliai kartu su savanoriais išsirikiavo ilga gyva siena, viduryje palikdami atvirą koridorių delegacijai.

Karui pasibaigus Vyčio kryžiaus kavalieriams buvo suteikiama lengvatų: jie buvo atleidžiami nuo įvairių mokesčių, jų vaikai turėjo teisę nemokamai mokytis, dažnas pasinaudodavo galimybe keliauti geležinkeliu su 80 proc. nuolaida, o kelionei garlaiviais suteikdavo 50 proc. nuolaidą. Kaune vykdavusiuose savanorių suvažiavimuose Vyčio kryžiaus kavalieriams kelioms dienoms buvo suteikiama nakvynė, maistas.

Tačiau dažnai, net ir gavę žemės iš valstybės, buvę savanoriai sunkiai sudurdavo galą su galu. „Pirmas nuosavas įsigytas padargas buvo kalvio pagamintos akėčios. Brolis dovanojo arklį, kaimynas – žagrę, už kurią atsilyginta ganykla. Iš valstybės gavau 40 kubinių metrų miško – užsisakiau kluoną. Tvartą ir trobą pastatė molinį, ir taip pradėjom gyventi jau savo namuose“, – prisimena vienas buvęs savanoris.


Pasibaigus savanorių apdovanojimams, nurimus kovoms, kiekvienas turėjo grįžti į savo gyvenimus. Vilkaviškio krašte buvo „parceliuojamos“ Vaišvilų, Podvarko, Stolaukėlio dvarų žemės ir dalijamos kareiviams. Valstybė buvusiems kovotojams Vilkaviškio rajone padovanojo beveik du tūkstančius hektarų. Kiekvienam, perkopusiam 50 metų, buvo pradedama mokėti metinė pensija. Vyčio kryžiaus kavalieriams buvo prieinamas nemokamas gydymas. Vyrai, gavusieji šį apdovanojimą, turėjo išskirtinių privilegijų. Kiekvienas gaudavo ne tik žemės, bet ir miško dalį. Po karo jie grįžo į savo gimtuosius kaimus, statėsi naujas trobas, kūrė šeimas.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas





Galerija: Vilkaviškio kariai




Publikuota: 2019-11-14 16:43:53

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai