Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Iniciatyvos

---

Paminklo autorius Vilius Puronas (kairėje) ir fundatorius Gedeminas Vyšniauskas su Pajevonio seniūne Gintauta Žaliniakiene tarėsi, kaip „užmaskuoti“ už kūrinio stūksantį neestetišką daugiabutį.

Autorės nuotr.

Pajevonyje pagaliau pastatytas garsaus dizainerio Viliaus Purono sukurtas paminklas sukilimui prieš Rusijos imperijos valdžią XIX amžiuje atminti. Įspūdingo kūrinio gamybos ir atvežimo darbus finansavo Šiauliuose gyvenantis pajevoniškis Gedeminas Vyšniauskas.

Vietą rinko ilgai

Paminklą buvo nutarta statyti jau prieš kelerius metus, tačiau ilgai neapsispręsta dėl vietos. Į Pajevonį pakviestas kūrinio autorius V. Puronas pasitarė su vietos bendruomene ir priėmė sprendimą jį statyti visai greta bendruomenės namų, priešais bažnyčios kalnelį, greta senovinio rūsio.

Kol paminklas pasiekė Pajevonį, teko atlikti ir papildomų procedūrų: reikėjo pateikti kūrinio statymo projektą rajono Savivaldybės sudarytai komisijai, nes kol buvo išspręsti visi gamybos reikalai, pasikeitė tvarka „valdiškose“ institucijose.

Komisija šiai idėjai neprieštaravo, tik V. Puronui ir G. Vyšniauskui iš Šiaulių į Vilkaviškį teko „kursuoti“ ne vieną kartą. Šį rudenį imtasi statybos darbų. Kūrinio autorius, atvykęs į Pajevonį kartu su fundatoriumi, pažymėjo kuoliukais vietą, kur turi būti statomas paminklas, nusiuntė brėžinius seniūnei Gintautai Žaliniakienei. Pasak G. Vyšniausko, buvo smagu, kad kelerių metų darbai jau eina į pabaigą, kad bendruomenė, rajono Savivaldybė ir seniūnija geranoriškai priėmė jo dovaną ir sutiko padėti statant neeilinį objektą, kuris neabejotinai į Pajevonį pritrauks turistų. Juolab jog ir fone esantį rūsį seniūnijos pasamdyti darbuotojai baigia gražiai apdailinti akmenimis, jais išgrįsta ir greta esanti teritorija.

Didelėje erdvėje meno kūrinys turėjo atrodyti didingai ir kartu su akmeniniu statiniu už jo būtų sudaręs gražų vaizdą. Tik įvykio šioks toks nesusipratimas. Paminklas pastatytas ne toje vietoje ir jo fone atsidūrė apšiuręs daugiabutis.

Į Pajevonį vėl skubėjo „duetas“ iš Šiaulių. Kadangi statinys jau buvo kaip reikiant įbetonuotas, tai, pasitaręs su seniūne ir klebonu, V. Puronas griebėsi taisyti padėtį. Už paminklo nuspręsta pasodinti tujų, o patį kūrinį į teritoriją įkomponuoti pasitelkiant lauko riedulių grindinio elementus.

Istorinė alegorija veda į praeitį

Kodėl Pajevonyje nutarta statyti paminklą būtent 1863–1864 m. sukilimui atminti? Kaip sakė V. Puronas – tikras istorinių alegorijų meistras, tai nebūtinai turi būti vien tik sukilimo prieš carinę santvarką simbolis.

Pasak menininko, daug kas gali sakyti, kad kituose kraštuose šis sukilimas galbūt reiškėsi stipriau, tačiau mintis yra ne tik pagerbti šiame krašte kunigavusį ir vietinėse kapinėse palaidotą kunigą Tamošių Senkų-Senkauską, kuris už parapijiečių raginimą dalyvauti sukilime Rusijos caro valdžios buvo ištremtas į Vologdos guberniją. Būdamas ten, dvasininkas parašė knygą „Terpu Virbalio ir Bartinykų“, kuri liko neišspausdinta, o rankraštis dingo Pirmojo pasaulinio karo metu. 1871 m. T. Senkui-Senkauskui leista persikelti į Kuršo guberniją ir tik 1884 m. – grįžti į Lietuvą, kur gyveno prižiūrimas caro žandarų. Keletas kunigo sukurtų eilėraščių virto liaudies dainomis ir yra iki šiol populiarūs Pajevonyje.

„Pajevonys – žemės vidurys“ – dabar šiam kraštui reklamuoti naudojama skambi frazė yra paimta iš T. Senkaus-Senkausko poemos apie Pajevonį. Nors ji visa neišlikusi, bet žmonių atmintyje – gyva. Vyresnio amžiaus pajevoniečiai vis dar cituoja ištisus posmus iš šio iškilaus žmogaus kūrybos.

V. Puronas aiškino, jog 1863 metų įvykiai uždegė laisvės siekį visoje Lietuvoje. Prie Pajevonio, sankryžoje ties Būdviečiais, sukilėliai buvo pakorę vietinį gyventoją Puodžiūną, kuris bendradarbiavo su carine valdžia. Tad visai logiška, kad sukilimo židiniai ruseno ir čia. Tai kodėl gi toks paminklas negalėtų rasti vietos Pajevonyje, netoli kunigo, nukentėjusio nuo carinės valdžios, kapo?

„Apskritai, mes per daug ieškome tiesioginių loginių sąsajų su monumentais, tačiau šiuo atveju galima pažvelgti giliau. Juk gyvename ant įvykiais pulsuojančio žemės rutulio, o per ilgą Pajevoniuko gyvenimą čia nutiko visko. Šį istorinį fragmentą paėmėme kaip simbolį lietuvio nepalaužiamai dvasiai įprasminti. Ir dalgiai, sudėti į mano kompoziciją, – tai simbolis įrankio, kuriuo mūsų tautiečiai gynėsi ne tik nuo bado, bet ir nuo atėjūnų bei skriaudikų, – kūrinio idėją aiškino autorius. – Santvarkos, valdžios ateina ir išeina, o lietuvio niekas „neįkanda“. Manau, jog toks paminklas daugelį privers pasidomėti savo šalies istorija. Jis – tarsi simbolinis atminimas tiems, kurie visada ėjo prieš vėją.“

Galerija: Paminklas sukilimui atminti

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---