„Santaka“ / Vištyčio seniūnijos seniūnas B. Polita: „Užvėrus kabineto duris darbo diena nesibaigia“ / Mūsų rajone

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mūsų rajone

Dalinkitės:  


Seniūnas Bronislavas Polita pasidžiaugė, kad naują taką ežero pakrantėje puoselėja bei įvairiomis dekoracijomis puošia ir Vištyčio gyventojai.

Autorės nuotr.


Vištyčio seniūnijos seniūnas B. Polita: „Užvėrus kabineto duris darbo diena nesibaigia“

Dangyra APANAVIČIENĖ


Bronislavas Polita – ilgiausiai Lietuvoje dirbantis seniūnas. 1980 metais jis buvo pirmą kartą paskirtas vadovauti tuometinei Gražiškių apylinkei, o kiek vėliau – ir Vištyčio. Ateinantį rugpjūtį sukaks lygiai 40 metų, kai B. Polita stovi prie seniūnijos vairo. Už nuopelnus Lietuvos savivaldai šį rudenį jis buvo pagerbtas „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimu. Šis pokalbis su ilgamečiu seniūnu – apie darbo pradžią, išgyventas permainas, sistemų pasikeitimus ir dabartį.



– Per kelias dešimtis metų išsaugotas aukštaitiškas kalbos akcentas išduoda, kad esate ne suvalkietis. Kokie keliai atvedė į mūsų kraštus?

– Į Gražiškius atklydau iš Aukštaitijos, iš Švenčionių rajono. Savo gimtajame Labanore dar prieš kariuomenę susipažinau su savo būsima žmona, iš Suvalkijos kilusia biologijos studente, kuri tuo metu netoli mano tėviškės atliko praktiką. Tai ir buvo priežastis atvykti į Gražiškius. Čia sukūrėme šeimą, užauginome tris sūnus.

– Seniūnu dirbate jau beveik 40 metų. Ką veikėte iki tol?

– Baigęs agronomiją tuometiniame Buivydiškių žemės ūkio technikume pagal specialybę dirbau neilgai, nes buvau pašauktas tarnauti kariuomenėje. Po tarnybos atvykęs į Gražiškius tuometinėje vidurinėje mokykloje pradėjau dirbti karinio parengimo vadovu, kartu studijavau Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, o netrukus, po 4 metų, man buvo pasiūlytos Gražiškių apylinkės pirmininko pareigos.


Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990-aisiais, apylinkių pirmininkai tapo viršaičiais. Gražiškių apylinkė buvo prijungta prie Vištyčio, o aš, apylinkės taryboje laimėjęs rinkimus, atvykau dirbti į Vištytį. Po penkerių metų sistema pasikeitė iš esmės: buvo panaikintos apylinkių tarybos, buhalterija, viskas centralizuota, darbuotojai atleisti, o viršaičiai tapo seniūnais – politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojais. Nuo 1995-ųjų taip niekas ir nepasikeitė.

– Kaip atrodo įprasta seniūno darbo diena?

– Visuomet susidarau savo veiklos planą – savaitės, dienos. Jeigu nereikia išvykti į kokį nors ankstyvą pasitarimą Vilkaviškyje, atėjęs į kabinetą ryte pirmiausiai peržiūriu korespondenciją, priimu gyventojus, atsakinėju į telefono skambučius. Tuomet važiuoju pasižvalgyti po seniūniją, aplankau žmones, kurie kviečiasi dėl kokių nors problemų, apžiūriu seniūnijos teritorijoje vykstančius darbus.

Įvairių dienų būna: kartais visai ramių, o kartais tokių įtemptų, kad pamiršti ir pusryčius, ir pietus – pavalgai tik vakare. Seniūno darbo diena nepasibaigia vos užvėrus kabineto duris. Sulauki skambučių ir poilsio dienomis, ir antrą valandą nakties. Visuomet atsiliepiu. Jeigu žmogus skambina į tarnybinį telefoną, vadinasi, kažkas atsitiko ir jam reikia pagalbos. Žmonės be reikalo naktį tikrai neskambina.


– Su kokiais pasiūlymais, prašymais dažniausiai kreipiasi žmonės?

– Daugiausia į seniūniją kreipiasi vyresnio amžiaus žmonės, kurie neturi šalia gyvenančių artimųjų, o patys pasirūpinti savimi jau yra nepajėgūs. Todėl vasarą skubame šiems žmonėms padėti nupjauti žolę, rudenį sugrėbti lapus, žiemą nuvalyti sniegą nuo kelių į vienkiemius, nupjauti kokį medį. Kitas ateina pasiskųsti, jog palaidi kaimyno gyvuliai daržą ištrypė, ar paprašyti atvežti malkų.

Kartais žmonės kreipiasi ir su tokiais klausimais, kurių seniūnas negali išspręsti, kad ir kaip to norėtų. Nepavyko ir jau turbūt nepavyks patenkinti vieno gyventojo prašymo dėl vandens, kuris per liūtį atitekėjęs nuo kalno Taikos gatve užtvindo dalį centrinės miestelio gatvės, o kartu – ir šio žmogaus bei aplinkinių namų teritorijas. Du mėnesius Kelių direkcijos atstovai čia važinėjo, darė ekspertizes, svarstė, kaip tą problemą išspręsti – ir nieko. Nuleisti vandenį į ežerą trukdo kalniukas, padaryti valymo įrenginius – per brangu, o kloti vamzdį per privačias žemes žmonės neleidžia. Taip viskas ir stovi vietoje. Kelių direkcija pažadėjo informuoti, kai tik turės atsakymą, bet kol kas – tyla.


– Galbūt esate patekęs į kokią nors neįprastą, gal net kuriozinę situaciją, tenkindamas gyventojų prašymus?

– Visko pasitaiko. Štai viena moteris išvyko gydytis į ligoninę, o savo katę patikėjo pasaugoti kaimynei. Šeimininkė ligoninėje užtruko, o katė per tą laiką atsivedė kačiukų. Grįžusi iš ligoninės moteris kačiukų jau nepriima, o saugotoja jų irgi nesutinka auginti. Problema pasiekė ne tik seniūniją, bet ir Savivaldybės merą. Teko iškviesti gyvūnų globos tarnybą, kuri nelaimėlius išsivežė.

Arba kitas atvejis. Į seniūniją atvažiavo grybautojai ir pranešė, kad miške rado išmestus dar aklus mažus šuniukus. Patys žmonės nepasirūpino gyvūnėliais, o tiesiog perkėlė tą problemą ant seniūno pečių.

– Kaip keitėsi seniūnijos problemos per Jūsų vadovavimo laikotarpį?

– Pasakysiu taip: anksčiau buvo daugiau žmonių, bet problemų – mažiau. Žmonės buvo draugiškesni ir sukalbamesni, o dabar jie yra reiklesni, turintys kitokias vertybes ir kitokį požiūrį į darbą bei gyvenimą. Tai nauja karta, kurią reikėjo iš naujo pažinti ir prie jos prisitaikyti.

Vis daugiau pasitaiko žmonių, kuriems viskas blogai, kad ir ką bedarytum, kurie priešinasi bet kokioms naujovėms. Koks pasipriešinimas kilo, kai seniūnijoje reikėjo įvesti atliekų konteinerių sistemą arba miestelio vandentiekį perduoti specialistams – UAB „Vilkaviškio vandenys“! O kiek kritikos sulaukiau, kai paežerėje buvo pradėtas tiesti pėsčiųjų takas. Vieni priekaištavo, jog niokojame gamtą, kiti kėlė triukšmą, kai nupjovėme kliudžiusį medį, nors vėliau vietoj jo buvo pasodinta 16 naujų. Dabar, kai tas takas įrengtas, visiems gražu, visi džiaugiasi ir giria. Vien šią vasarą juo vaikštinėjo jau ne šimtai, o tūkstančiai žmonių.

– Kokie ryškiausi pokyčiai per Jūsų vadovavimo metus įvyko Vištyčio seniūnijoje?

– Kai atėjau dirbti į Vištytį, išasfaltuota buvo tik centrinė ir gal dar pora miestelio gatvių. Skvere batai purvyne klimpo. Dabar praktiškai visos miestelio gatvės asfaltuotos, visur pakloti šaligatviai, skverelis sutvarkytas, aikštė trinkelėmis išgrįsta. Didesnėse seniūnijos gyvenvietėse taip pat dauguma gatvių tvarkingos, kaimai apšviesti.

Per tą laiką įgyvendinta nemažai gerų projektų, vienas jų – įrengtas kelias į Lenkiją.

Kaimuose susikūrė bendruomenės, atsirado seniūnaičių institucija. Tai didelė paspirtis seniūnijai.

Tačiau labai sumažėjo gyventojų. Vištytis – nuošali vietovė, čia darbo vietų nedaug, tad žmonės išvyko gyventi į didesnius miestus, emigravo į užsienį.

– Kokiu savo padarytu darbu šiandien norėtumėte ypač pasidžiaugti?

– Vištyčio miestelio įvairių epochų istorijos įamžinimu. Džiaugiuosi, kad pasitelkus pagalbininkus, rėmėjus pavyko pastatyti daug įvairių skulptūrų, skirtų knygnešiui, žvejui pagerbti, simbolizuojančių miestelio istoriją, ežero gimimą, Vištyčio akmens legendą, Žalgirio mūšį, primenančių miestelio 440 metų jubiliejų, Lietuvos 1000-mečio paminėjimą ir kt.


Seniūnijos pastangomis įamžinti įvairūs istoriniai objektai: atminimo akmenys su stendais dviem kalbomis pastatyti buvusios žydų sinagogos bei rusų stačiatikių cerkvės vietose, sutvarkyta knygnešio Petro Kriaučiūno tėviškė, buvęs primirštas Kaupiškių piliakalnis, kuris dabar tapo turistų itin lankomu objektu.

– Ar būdamas seniūnu esate padaręs klaidą, dėl kurios labai pasigailėjote?

– Esu padaręs nepataisomą klaidą, dėl kurios ir šiandien gailiuosi. Anksčiau Vištytyje aikštė, visos gatvės buvo grįstos akmenimis. Dabar jos visos, kaip minėjau, asfaltuotos. O juk buvo galima palikti bent vieną, pavyzdžiui, ežero link vedančią Sodų gatvelę su „bruku“ – kaip paminklą Vištyčio istorijai. Bet tuo metu ji buvo tokia duobėta, kad norėjosi kuo greičiau šią gatvę sutvarkyti. Niekas nepatarė, o aš pats nesusigriebiau, jog reikėtų ją tiesiog naujai išgrįsti akmenimis.

Kita klaida, iš kurios pasimokiau, tai – pažadai. Patiki atsakingų pareigūnų pasakytais žodžiais, kada bus padaryti darbai, pasidaliji ta informacija su žmonėmis, o darbai kaip neprasideda, taip neprasideda. Žinoma, padaromi jie vėliau, po dvejų ar trejų metų, bet tu jau lieki pažadukas. Taip esu nudegęs ne kartą, todėl dabar stengiuosi nežadėti tol, kol tikrai nežinau.


– Ką galvojate apie seniūnijų savarankiškumą. Kaip tai įsivaizduojate?

– Pavydžiu Šakių rajono seniūnams, o ypač kaimynams lenkams, kurie yra visiškai savarankiški. Jie turi savo biudžetą, sąskaitą banke, buhalteriją, gauna pajamas, gali rengti ir įgyvendinti įvairius projektus, savarankiškai planuoti ir tvarkytis tarsi mažos savivaldybės. Jiems priklauso švietimo, kultūros ir kitos jų teritorijoje esančios įstaigos, kurias patys administruoja.

Pas mus – priešingai. Kultūros namai priklauso kultūros centrui, ambulatorija – pirminės sveikatos priežiūros centrui, mokykla – Švietimo, kultūros ir sporto skyriui, o seniūnija reikalinga tik lapams sugrėbti. Savivaldybės biudžete seniūnijai numatyta tik eilutė su varganais pinigais, kurių neužtenka net būtiniausioms reikmėms. Kiek dirbu seniūnu, niekuomet negavome tiek pinigų, kiek reikėjo. Prie visų valdžių taip: susikviečia, balansuoja, nubraukia. Ir galvoji tada, kaip išsisukti, kaip ką padaryti be lėšų.

Savarankiškumas seniūnijoms būtinas, nes dabar mes esame paprasčiausi prašytojai.

– Ką pirmiausiai parodote į Vištytį atvykusiems savo svečiams? Kuo didžiuojatės?


– Pirmiausiai veduosi prie Vytauto Didžiojo paminklo, papasakoju Vištyčio istoriją, pasiūlau aplankyti Vištyčio regioninio parko lankytojų centrą. Parodau puikius mūsų gamtos objektus, visus paminklus. Žinoma, viską pamatyti per vieną viešnagę neįmanoma. Į Vištytį reikia atvažiuoti dar ne vieną kartą. Tai nepaprastai gražus kraštas ir čia tikrai verta praleisti ilgesnį laiką.

– Vištytis – iš tiesų gražus poilsiautojų pamėgtas miestelis. Ko labiausiai trūksta jame?

– Labiausiai trūksta žmonių. Dėl emigracijos ištuštėjo ne tik kaimai, bet ir miestelis, kuriame atsirado daug tuščių namų. Nors pastaruoju metu jau pastebiu ir atvirkštinį procesą – žmonės pradėjo grįžti ir kurtis savo kaimuose.

Džiaugiuosi, kad Vištyčio kraštu susidomėjo privatus verslas. Pavasarį turėtų prasidėti senjorų namų statybos, atsiras 15–20 naujų darbo vietų.

Liūdna, bet negaliu sustabdyti mokinių mažėjimo proceso, negaliu uždrausti pašto, vaistinės uždarymo. Nors tai vyksta visoje Lietuvoje, bet pirmiausiai vis tiek pirštu bedama į seniūną, neva kodėl jis nieko nedaro. Bet juk seniūno niekas nieko neklausia ir neklauso.

– Ką veikiate laisvalaikiu?


– Mano laisvalaikis įvairus. Esu medžiotojas, bet dabar jau dažniausiai tik bokštelyje pasėdžiu ir į žvėriukus nešaudau, nes tapo jų gaila. Patinka žvejyba, tačiau į ežerą išplaukiu tik tuomet, jeigu kas į valtį pasikviečia. Mėgstu savaitgalio ekskursijas po Lietuvą ir užsienį, subūręs bendraminčių grupę pats jas kartą per metus organizuoju. Mėgstu meistrauti, savo rankomis ūkiniame pastate įsirengiau poilsiui skirtas patalpas, kuriose galiu priimti į Vištytį atvykusius poilsiautojus.

– Galbūt norėtumėte ko nors palinkėti savo seniūnijos gyventojams?

– Norėčiau visiems palinkėti tik sėkmės. Pasakysiu vieną tokią garsaus žmogaus Vinstono Čerčilio mintį. Sakydamas kalbas, šis žinomas britų politikas visada žmonėms linkėdavo sėkmės. Kodėl? Jis sakydavo, kad niekam nelinkintis sveikatos, turtų, kitų gėrybių, o linkintis tik sėkmės, nes kai skendo „Titanikas“, tame prabangiame laive buvo labai daug turtingų, labai daug sveikų žmonių, tačiau sėkmė lydėjo tik nedaugelį jų.





Galerija: Vištyčio seniūnas




Publikuota: 2019-11-08 13:46:47

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai