|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
Iki šių dienų Juozas Jurgelaitis išsaugojo karo metais ranka pieštas Vilkaviškio miesto schemas.
Autorės nuotr.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavę sovietai nacionalizavo privačias ligonines, knygynus ir įmones. Vyko masiniai trėmimai į Sibirą. Po metų į kraštą jau veržėsi vokiečių ir rusų tankai, o 1944-aisiais iš Vilkaviškio liko tik griuvėsiai. Visus šiuos įvykius matęs 88-erių metų vilkaviškietis Juozas Jurgelaitis prisimena, kaip, jo akimis, miestas keitėsi.
Vaikystės kieme – karo laukas
„Dabar pasistenkite įsikūnyti į mano gyvenimą“, – intriguojančiam pokalbiui nuteikė Juozas Jurgelaitis, pasiryžęs papasakoti savo gyvenimo istoriją.
1938-aisiais jis su šeima atsikraustė į Vilkaviškį. Netrukus mieste prasidėjo neramumai. Virš Jurgelaičių namų praskrido lėktuvas, nutiesdamas baltą juostą. Tada jaunuolis dar nesuprato, kas jų visų laukia. „Supratome tik tiek, kad artėja karas. Tad tėvas iš plytų, skirtų namui statyti, padarė bunkerį, kuris vėliau išgelbėjo visų mūsų gyvybes“, – apie Antrojo pasaulinio karo pradžią pasakojo vyriškis.
Jurgelaičių šeimos kiemas tapo tikru karo lauku. Jame buvo iškasti apkasai, nutiesta vielinė tvora, apkasais vaikščiojo kareiviai, o per patį kiemą pravažiuodavo tankai. „Man buvo smalsu, pradėjau rinkti įvairią karo amuniciją“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Slėpėsi bunkeryje
„Vieną rytą prabudau nuo triukšmo, sirenų kaukimo. Išbėgęs į kiemą pamačiau žemai skraidantį vokiečių lėktuvą. Supratau, jog tai buvo žvalgybinis karo lėktuvas“, – tuomet visus apėmusį pavojaus jausmą prisiminė J. Jurgelaitis.
Tos pačios dienos naktį žmonės ir vėl išgirdo keistus garsus. Tada jau visi suprato, kad šį kartą lėktuvas atskrido su kitu tikslu. Pačią pirmą karo dieną prasidėjo Vilkaviškio miesto bombardavimas.
„Tėtis šoko iš lovos ir griebė motiną bei jos seserį. Aš tuo metu su sese miegojau bunkeryje, likusieji atbėgo pas mus ir vos spėjo pasislėpti. Laimei, visi likome sveiki“, – pasakojo tų dienų siaubo ligi šiol negalintis pamiršti J. Jurgelaitis.
„Nuo pat jaunystės kaupiau užrašus su prisiminimais, senus laikraščius, norėjau išsaugoti visą įmanomą informaciją. Tačiau karo metais užrašus, kurie galėjo kelti grėsmę, motina sudegino. Ji taip pat atėmė visus mano per karą surinktus ginklus, šeima griežtai uždraudė domėtis ir kištis į politiką“, – pasakojo J. Jurgelaitis, rodydamas senas nuotraukas bei kitus ligi šių dienų savo archyvuose išsaugotus dokumentus.
Mokyklos vargai
Nors karas ir siautėjo, mokyklą J. Jurgelaitis ir toliau lankė. Jis mokėsi patalpose, kur dabar veikia „Ąžuolo“ progimnazija, ten baigė keturis skyrius. Tai, pasak vyriškio, buvo vienintelė karo metais veikusi mokykla Vilkaviškyje. Tačiau su mokslais Juozas taip ir nesusidraugavo.
„Mokyklos nekenčiau, antroje klasėje vis dar nemokėjau rašyti, todėl vaikai iš manęs tyčiojosi. Numesdavo prie mano stalo lapelį su negražiais žodžiais, o už tai mokytoja mane pastatydavo į kampą. Iš mokyklos likę nemalonūs prisiminimai“, – atviravo J. Jurgelaitis.
Mokykla buvo tolimiausias taškas nuo namų, toliau už jos ribų vaikai niekada neidavo. Tiesa, kartais tekdavo nubėgti į miestą įsigyti sąsiuvinių, bet ta kelionė būdavo kupina baimės.
„Mokykloje kabėjo dideli Adolfo Hitlerio portretai. Kiekvienoje klasėje buvo ir nuotraukų, kuriose jis stovi su besišypsančiais vaikais“, – mokyklos laikų detales prisiminė J. Jurgelaitis.
Lygindamas dabartines mokyklas vyriškis įžvelgia didelių skirtumų. Jo teigimu, karo metais mokyklose buvo naudojamas smurtas, už menkus nusižengimus kviečiami tėvai, o mokiniai siunčiami pas direktorių, kad šis paauklėtų. Dabar, J. Jurgelaičio nuomone, vaikai lepinami, dažnai patys pradeda mokyti mokytojus.
Pabaigęs mokyklą, Juozas pradėjo ieškotis darbo.
Nagingas nuo jaunystės
Nuo pat vaikystės jis buvo smalsus ir nagingas, savarankiškai išmoko dirbti su technika. Po karo nebuvo elektros, tad susiieškojęs dinamą, stulpą ir akumuliatorių J. Jurgelaitis pats įsirengė šviesą.
Žinoma, ne visada meistrauti jam sekėsi puikiai – skaudžią pamoką gavo vaikystėje, kai krapštydamas šovinius ir iš gilzių gamindamas žiebtuvėlius neteko poros pirštų.
Būdamas šešiolikos metų, jaunuolis nusprendė užsiimti šaltkalvyste. Pas privatų meistrą išmoko dirbti su metalu. Darbai buvo paprasti: iš pradžių tekdavo gaminti kibirus, indus, atlikti kitokius užsakymus.
Dar karo metais jis prisirinko daug metalo: tankų, kitos technikos dalių, šautuvų ar šiaip metalinių daiktų. Būtent nuo tada ir susidomėjo šaltkalvyste, kuria užsiima dar ir dabar.
Jaunystėje J. Jurgelaičiui teko dirbti durpyne, kuriame vieną sezoną darbus atliko su garo mašina.
Kiek vėliau likimas nuvedė į tarybinį ūkį, o dar vėliau – į Elektros tinklų įmonę.
Pasigamino automobilį
„Pačiupinėjęs“ metalą, susipažinęs su dyzelio veikimu, išmokęs elgtis su elektra, J. Jurgelaitis iš metalo laužo sulipdė savo pirmąjį automobilį – pikapą. Dalys buvo skirtingų gamintojų, rėmas – suvirintas iš vamzdžių.
Buvo 1956-ieji metai. Važinėti tokiu automobiliu niekas neleido. Jis nebuvo registruojamas ir neturėjo numerių, bet J. Jurgelaitis rado išeitį. Savo šedevrą nagingas meistras sujungė su kita mašina ir išėjo paprastas lengvasis automobilis.
„Toliausiai nuvykau iki Alytaus, galėjau važiuoti 60 kilometrų per valandą greičiu, o kartais paspausdavau ir daugiau“, – juokėsi vyras iš tų dienų eksperimentų.
Po kurio laiko jis sugalvojo automobilį vėl pakeisti – perdarė į kraną, kuris padėjo statyti naujus namus.
Iš metalo vilkaviškietis darė ir kitokius kūrinius. Vienas iš įdomesnių – dar ir dabar jo kambaryje stovinti lempa, kuri buvo pagaminta iš bažnyčioje rasto sieto, vokiečių tanko ir kitų metalinių radinių.
Pieštuose žemėlapiuose – karo Vilkaviškyje vaizdai
Per 88-erius savo gyvenimo metus J. Jurgelaitis surinko daug įdomios ir vertingos istorinės medžiagos. Jo stalčiuose guli laikraščiai, nuotraukos ir kiti dokumentai, liudijantys apie to meto įvykius. Pasakodamas apie Vilkaviškio istoriją, vyriškis ištraukė tris žemėlapius, kuriuos pats nupiešė karo metais.
„Pavaizdavau viską, kaip miestas atrodė per karą. Pažymėtos sprogimų vietos, tankų keliai, stengiausi net ir kiekvieną upelio vietą iškraipyti taip, kaip iš tiesų jis atrodė“, – rodė vyriškis nuo laiko pageltusius lapus.
Prie žemėlapių yra pridėta ir simbolika, kiekvienas skaičiukas žymi skirtingus objektus. Iš šių schemų galima sužinoti, kur vokiečiai laikė arklius, kur gyveno kiekvienas tuometinis vilkaviškietis, kur stovėjo sandėliai, patrankos ir dar daugelį kitų detalių.
Miestas pokaryje
J. Jurgelaitis pasakojo, kad po Antrojo pasaulinio karo iš Vilkaviškio buvo likę tik griuvėsiai. Praktiškai visą miestą teko atstatyti.
, , Miestas buvo tuščias, viskas sugriauta ir išdeginta. Visos medinės žydų trobos buvo sunaikintos liepsnų. Žmonės rinko plytas ir pamažu atstatinėjo miestą, tačiau tai buvo ilgas ir sunkus darbas“, – prisiminė pašnekovas.
Paragintas tuometinio seniūno, J. Jurgelaitis pradėjo rinkti akmenis. Už kubinį metrą šios statybinės medžiagos jis gaudavo po 2–3 rublius. Taip vyras prisidėjo prie miesto tvarkymo.
Miestui atsigavus, sutvarkius gatves, J. Jurgelaitis ir toliau vis dar aptikdavo netikėtų karo radinių. Prieš dešimt metų dirbdamas kieme vyriškis taip pat atkasė rankinę granatą, primenančią skaudžią Vilkaviškio miesto ir jame gyvenančio žmogaus istoriją.
Rugilė AUGUSTAITYTĖ
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavę sovietai nacionalizavo privačias ligonines, knygynus ir įmones. Vyko masiniai trėmimai į Sibirą. Po metų į kraštą jau veržėsi vokiečių ir rusų tankai, o 1944-aisiais iš Vilkaviškio liko tik griuvėsiai. Visus šiuos įvykius matęs 88-erių metų vilkaviškietis Juozas Jurgelaitis prisimena, kaip, jo akimis, miestas keitėsi. |
„Dabar pasistenkite įsikūnyti į mano gyvenimą“, – intriguojančiam pokalbiui nuteikė Juozas Jurgelaitis, pasiryžęs papasakoti savo gyvenimo istoriją.
1938-aisiais jis su šeima atsikraustė į Vilkaviškį. Netrukus mieste prasidėjo neramumai. Virš Jurgelaičių namų praskrido lėktuvas, nutiesdamas baltą juostą. Tada jaunuolis dar nesuprato, kas jų visų laukia. „Supratome tik tiek, kad artėja karas. Tad tėvas iš plytų, skirtų namui statyti, padarė bunkerį, kuris vėliau išgelbėjo visų mūsų gyvybes“, – apie Antrojo pasaulinio karo pradžią pasakojo vyriškis.
Jurgelaičių šeimos kiemas tapo tikru karo lauku. Jame buvo iškasti apkasai, nutiesta vielinė tvora, apkasais vaikščiojo kareiviai, o per patį kiemą pravažiuodavo tankai. „Man buvo smalsu, pradėjau rinkti įvairią karo amuniciją“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
„Vieną rytą prabudau nuo triukšmo, sirenų kaukimo. Išbėgęs į kiemą pamačiau žemai skraidantį vokiečių lėktuvą. Supratau, jog tai buvo žvalgybinis karo lėktuvas“, – tuomet visus apėmusį pavojaus jausmą prisiminė J. Jurgelaitis.
Tos pačios dienos naktį žmonės ir vėl išgirdo keistus garsus. Tada jau visi suprato, kad šį kartą lėktuvas atskrido su kitu tikslu. Pačią pirmą karo dieną prasidėjo Vilkaviškio miesto bombardavimas.
„Tėtis šoko iš lovos ir griebė motiną bei jos seserį. Aš tuo metu su sese miegojau bunkeryje, likusieji atbėgo pas mus ir vos spėjo pasislėpti. Laimei, visi likome sveiki“, – pasakojo tų dienų siaubo ligi šiol negalintis pamiršti J. Jurgelaitis.
„Nuo pat jaunystės kaupiau užrašus su prisiminimais, senus laikraščius, norėjau išsaugoti visą įmanomą informaciją. Tačiau karo metais užrašus, kurie galėjo kelti grėsmę, motina sudegino. Ji taip pat atėmė visus mano per karą surinktus ginklus, šeima griežtai uždraudė domėtis ir kištis į politiką“, – pasakojo J. Jurgelaitis, rodydamas senas nuotraukas bei kitus ligi šių dienų savo archyvuose išsaugotus dokumentus.
Nors karas ir siautėjo, mokyklą J. Jurgelaitis ir toliau lankė. Jis mokėsi patalpose, kur dabar veikia „Ąžuolo“ progimnazija, ten baigė keturis skyrius. Tai, pasak vyriškio, buvo vienintelė karo metais veikusi mokykla Vilkaviškyje. Tačiau su mokslais Juozas taip ir nesusidraugavo.
„Mokyklos nekenčiau, antroje klasėje vis dar nemokėjau rašyti, todėl vaikai iš manęs tyčiojosi. Numesdavo prie mano stalo lapelį su negražiais žodžiais, o už tai mokytoja mane pastatydavo į kampą. Iš mokyklos likę nemalonūs prisiminimai“, – atviravo J. Jurgelaitis.
Mokykla buvo tolimiausias taškas nuo namų, toliau už jos ribų vaikai niekada neidavo. Tiesa, kartais tekdavo nubėgti į miestą įsigyti sąsiuvinių, bet ta kelionė būdavo kupina baimės.
„Mokykloje kabėjo dideli Adolfo Hitlerio portretai. Kiekvienoje klasėje buvo ir nuotraukų, kuriose jis stovi su besišypsančiais vaikais“, – mokyklos laikų detales prisiminė J. Jurgelaitis.
Lygindamas dabartines mokyklas vyriškis įžvelgia didelių skirtumų. Jo teigimu, karo metais mokyklose buvo naudojamas smurtas, už menkus nusižengimus kviečiami tėvai, o mokiniai siunčiami pas direktorių, kad šis paauklėtų. Dabar, J. Jurgelaičio nuomone, vaikai lepinami, dažnai patys pradeda mokyti mokytojus.
Pabaigęs mokyklą, Juozas pradėjo ieškotis darbo.
Nuo pat vaikystės jis buvo smalsus ir nagingas, savarankiškai išmoko dirbti su technika. Po karo nebuvo elektros, tad susiieškojęs dinamą, stulpą ir akumuliatorių J. Jurgelaitis pats įsirengė šviesą.
Žinoma, ne visada meistrauti jam sekėsi puikiai – skaudžią pamoką gavo vaikystėje, kai krapštydamas šovinius ir iš gilzių gamindamas žiebtuvėlius neteko poros pirštų.
Būdamas šešiolikos metų, jaunuolis nusprendė užsiimti šaltkalvyste. Pas privatų meistrą išmoko dirbti su metalu. Darbai buvo paprasti: iš pradžių tekdavo gaminti kibirus, indus, atlikti kitokius užsakymus.
Dar karo metais jis prisirinko daug metalo: tankų, kitos technikos dalių, šautuvų ar šiaip metalinių daiktų. Būtent nuo tada ir susidomėjo šaltkalvyste, kuria užsiima dar ir dabar.
Jaunystėje J. Jurgelaičiui teko dirbti durpyne, kuriame vieną sezoną darbus atliko su garo mašina.
Kiek vėliau likimas nuvedė į tarybinį ūkį, o dar vėliau – į Elektros tinklų įmonę.
„Pačiupinėjęs“ metalą, susipažinęs su dyzelio veikimu, išmokęs elgtis su elektra, J. Jurgelaitis iš metalo laužo sulipdė savo pirmąjį automobilį – pikapą. Dalys buvo skirtingų gamintojų, rėmas – suvirintas iš vamzdžių.
Buvo 1956-ieji metai. Važinėti tokiu automobiliu niekas neleido. Jis nebuvo registruojamas ir neturėjo numerių, bet J. Jurgelaitis rado išeitį. Savo šedevrą nagingas meistras sujungė su kita mašina ir išėjo paprastas lengvasis automobilis.
„Toliausiai nuvykau iki Alytaus, galėjau važiuoti 60 kilometrų per valandą greičiu, o kartais paspausdavau ir daugiau“, – juokėsi vyras iš tų dienų eksperimentų.
Po kurio laiko jis sugalvojo automobilį vėl pakeisti – perdarė į kraną, kuris padėjo statyti naujus namus.
Iš metalo vilkaviškietis darė ir kitokius kūrinius. Vienas iš įdomesnių – dar ir dabar jo kambaryje stovinti lempa, kuri buvo pagaminta iš bažnyčioje rasto sieto, vokiečių tanko ir kitų metalinių radinių.
Per 88-erius savo gyvenimo metus J. Jurgelaitis surinko daug įdomios ir vertingos istorinės medžiagos. Jo stalčiuose guli laikraščiai, nuotraukos ir kiti dokumentai, liudijantys apie to meto įvykius. Pasakodamas apie Vilkaviškio istoriją, vyriškis ištraukė tris žemėlapius, kuriuos pats nupiešė karo metais.
„Pavaizdavau viską, kaip miestas atrodė per karą. Pažymėtos sprogimų vietos, tankų keliai, stengiausi net ir kiekvieną upelio vietą iškraipyti taip, kaip iš tiesų jis atrodė“, – rodė vyriškis nuo laiko pageltusius lapus.
Prie žemėlapių yra pridėta ir simbolika, kiekvienas skaičiukas žymi skirtingus objektus. Iš šių schemų galima sužinoti, kur vokiečiai laikė arklius, kur gyveno kiekvienas tuometinis vilkaviškietis, kur stovėjo sandėliai, patrankos ir dar daugelį kitų detalių.
J. Jurgelaitis pasakojo, kad po Antrojo pasaulinio karo iš Vilkaviškio buvo likę tik griuvėsiai. Praktiškai visą miestą teko atstatyti.
, , Miestas buvo tuščias, viskas sugriauta ir išdeginta. Visos medinės žydų trobos buvo sunaikintos liepsnų. Žmonės rinko plytas ir pamažu atstatinėjo miestą, tačiau tai buvo ilgas ir sunkus darbas“, – prisiminė pašnekovas.
Paragintas tuometinio seniūno, J. Jurgelaitis pradėjo rinkti akmenis. Už kubinį metrą šios statybinės medžiagos jis gaudavo po 2–3 rublius. Taip vyras prisidėjo prie miesto tvarkymo.
Miestui atsigavus, sutvarkius gatves, J. Jurgelaitis ir toliau vis dar aptikdavo netikėtų karo radinių. Prieš dešimt metų dirbdamas kieme vyriškis taip pat atkasė rankinę granatą, primenančią skaudžią Vilkaviškio miesto ir jame gyvenančio žmogaus istoriją.
Rugilė AUGUSTAITYTĖ
Galerija: Savadarbis automobilis
Publikuota: 2019-09-27 09:17:37
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“ * Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso
* Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|