|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Kraštiečiai
Gintaro Antano Kubiliaus gyvenime pagrindinę vietą užima architektūra.„Jot.Jot“ nuotr.
– Dar besimokydamas devintoje klasėje pagalvojau, kad norėčiau būti architektas. Šis noras nebuvo atsitiktinis, nes visą laiką patiko piešti. Tad ir svajonė užsiimti veikla, kurioje susijungia vaizduotė ir kūryba, nebuvo netikėta. Architektūra – neišsemiamas šaltinis, joje nuolat atrandu ką nors nauja. Kai tik pradėjau dirbti, daug architektūrinių subtilybių atrodė nesuprantamos ar net nepasiekiamos. Dabar architektūroje paslapties kiek mažiau. Mįsles įminiau tik per patirtį. Bet vis dar mokausi. Su kiekvienais metais matau, kiek daug visko naujo sužinau, ir suvokiu, jog tam pabaigos nėra. – Kurdamas tiek baldus, tiek pastatus įkvėpimo ieškau aplink save. Lankausi parodose, keliauju, skaitau knygas – tai mane įkvepia. Visada žavėjausi įdomaus, neįprasto, unikalaus dizaino objektais. Tačiau su kiekvienais metais jaučiu didėjantį potraukį vis subtilesnio dizaino elementams. Labiau atkreipiu dėmesį į detales. – Architektūrai abu šie elementai būtini. Tai kūrybiškumo ir pažangių techninių sprendimų duetas. Aš tikiu, kad architektūra – visų menų motina. Architektūros apibrėžime telpa viskas, kas formuoja mūsų gyvenimo aplinką. – Pažintis su „Jot.Jot“ buvo visai atsitiktinė. Su garsaus prekės ženklo kūrėjais Jurgiu Garmumi ir Laurynu Kerpe susipažinau pačioje jų veiklos pradžioje. Kai jie papasakojo apie savo idėjas, labai susidomėjau ir užsimaniau ką nors jiems pasiūlyti. Mūsų mintys sutapo. Pavyko sukurti keletą baldų šiam prekės ženklui. Tikiuosi, jog ateityje kartu sukursime ne vieną dizaino objektą. – Visą laiką stengiuosi atsižvelgti į projektuojamos aplinkos kontekstą. Jei dirbu su senu, turinčiu istorinių elementų objektu, stengiuosi tai pabrėžti, išsaugoti, bet aplinką pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams. Aš – modernizmo šalininkas ir tikrai nesu prieš stiklinius dangoraižius. Tačiau Lietuvoje galima išvengti aukštybinių pastatų, nes turime daug neišnaudotos erdvės, žalių plotų, mums nereikia spaustis. Tad viskam architektūroje yra savo laikas ir vieta. – Visada noriu grįžti į Italiją. Sunku suvokti, kaip vienoje šalyje gali būti tiek daug pasakiškų miestų. Ji žavi savo istorija, architektūra ir gamta. Labai įdomu stebėti, kaip šiuolaikinė architektūra geba prisitaikyti prie istorinės aplinkos. Patinka senų miestų urbanistinė struktūra ir žavi susijungusios jų erdvės, kurios formavosi skirtingais istoriniais laikotarpiais. – Nuolat stebiu, kas vyksta pasaulinėje architektūros scenoje, ir vis atsiranda pastatų, kurie mane nustebina. Apie tokius ir pagalvoju: o kad aš jį būčiau sukūręs... Vienas tokių – Arno Brandlhuber‘io pastatas „Antivilla“ Vokietijoje. – Savo namus įsivaizduoju kaip vieną erdvę – be sienų, be durų. Namai gamtoje, kad nesijaustų ribos tarp vidaus ir lauko. Lauko sienos būtų tik langai, kurių paskirtis – apsisaugoti nuo šalčio ir lietaus. – Man atrodo, jog ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo neturiu. Visas mano gyvenimas susijęs arba su architektūra, arba su dizainu – tiek laisvalaikis, tiek kelionės, tiek žmonės, su kuriais bendrauju. – Mano tėvai ir seneliai kilę iš Vilkaviškio. Augau Vilkaviškyje, kol man sukako treji metai. Tuomet su tėvais išsikraustėme gyventi į Kauną. Seneliai iki šiol gyvena Vilkaviškyje, tad kaskart, aplankydamas juos, apsilankau ir Vilkaviškyje. Tai būna ne taip jau retai. Gailė MEDELYTĖ
Galerija: Dizainas
Publikuota: 2019-09-13 15:29:10 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|