|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kito link
|
|
|
Karininku ketinantis tapti Žygimantas Kaminskas įsitikinęs, jog gelbėtojui reikalingos išskirtinės charakterio savybės.
Luko BALANDŽIO („15min.lt“) nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Jau ketvirtus metus gelbėtoju pajūryje dirbantis vilkaviškietis Žygimantas Kaminskas iš Baltijos bangų yra ištraukęs apie porą dešimčių žmonių. Tačiau praėjusią savaitę Šventojoje įvykusi nelaimė buvo išskirtinė, mat jaunuoliui už išgelbėtą gyvybę dėkojo ne tik ant mirties slenksčio atsidūrę poilsiautojai, bet ir darbe vos nežuvę kolegos.
Lieka širdyje
Nors nuo lemtingos rugpjūčio 7-osios praėjo daugiau nei savaitė, Žygimantas vis dar prisimena dramatiškai susiklosčiusius įvykius ir mintyse perkrato savo veiksmus. 21-ų vaikinas sako, kad po kiekvienos nelaimės, kai iš jūros tenka traukti bangų nešamus žmones, permąsto, ar jis ir gelbėtojų komanda padarė viską, ką galėjo, ar buvo galima elgtis kitaip.
Kai gelbėjimo operacija baigiasi laimingai, Žygimantas mintyse sau pakartoja, kad šią dieną pragyveno ne veltui. O kai skęstančiojo išgelbėti nepavyksta, visa komanda jaučiasi labai blogai ir negali nuvyti minties, jog galbūt per daug užgaišo ar pasirinko netinkamą gelbėjimo taktiką. Tokios valandos būna labai slogios ir ilgam įsirėžia į širdį.
Pranešė poilsiautojas
Tą trečiadienį Šventosios paplūdimiuose ilsėjosi daug žmonių, mat oras buvo gražus, jūra – kiek banguota, tačiau joje maudytis draudžiama nebuvo. Poilsiautojai šokinėjo per bangas leistinose vietose, tad gelbėtojai iš vandens jų nevaikė, tik atidžiai stebėjo nuo bokštelio, kas vyksta vandenyje.
Žygimantas trečiadienio popietę ilsėjosi. Jis buvo nuėjęs į netoliese esantį vandens motociklų nuomos punktą, kurio savininką Giedrių pažįsta daug metų, mat šis – taip pat vilkaviškietis. Būtent jis pirmą kartą tada dar aštuoniolikmečiam vaikinui pasiūlė išbandyti gelbėtojo darbą, o laisvu metu patalkinti vandens motociklų nuomos punkte.
Tačiau rami popietė netrukus tapo tikru išbandymu jaunam gelbėtojui. Vilkaviškietis pamatė paplūdimiu atlekiantį pažįstamą poilsiautoją, kuris rėkė, jog jūroje skęsta žmonės. Žygimantas be jokių gelbėtojų vado nurodymų pats akimirksniu priėmė sprendimą: stvėrė vandens motociklą ir pasileido nelaimės vietos link. Vaikinas matė, kuria kryptimi lekia gelbėtojų džipas su jo kolegomis. Nuo nelaimės vietos jį skyrė keli šimtai metrų.
Brangios sekundės
Ne pirmus metus gelbėtoju dirbantis vaikinas puikiai žinojo, kad tokiose situacijose brangi kiekviena sekundė, todėl veikė nedelsdamas. Vos prieš porą metų „Aušros“ gimnaziją baigęs vilkaviškietis vėliau prisipažino, jog tokiomis akimirkomis apie pavojų, gresiantį paties gyvybei, negalvoja – skęstančiųjų gyvybės atrodo daug svarbesnės.
Motociklu skrosdamas bangas Žygimantas netrukus vandenyje pamatė moterį ir mažametį berniuką. Akimirksniu įvertinęs situaciją gelbėtojas suprato, kad ant bangų blaškomo motociklo abiejų žmonių užkelti nepavyks. Moteris jau buvo prigėrusi vandens, nereagavo į gelbėtojo veiksmus, nebesiorientavo aplinkoje.
Šiaip taip ant motociklo užsikėlęs berniuką gelbėtojas pasuko kranto link. Vilkaviškiečiui iki šiol ausyse skamba beviltiškas vaiko klyksmas, kai jis šaukė bangose likusią mamą.
Perdavęs berniuką krante dirbusiai komandai Žygimantas grįžo į nelaimės vietą. Moters vandenyje nesimatė, tačiau čia pat bangose blaškėsi jo kolega Mantas su gelbėjimo ratu, kurio laikėsi šoko ištiktas skendęs išgelbėto vaiko tėtis.
Rizikavo gyvybe
Du Žygimanto kolegos gelbėtojų vado nurodymu pas skęstančiuosius nusigavo ne vandens motociklu, o plaukte. Kadangi žmonės skendo toli nuo kranto, kol pasiekė nelaimės vietą, gelbėtojų jėgos išseko. Nors skęstantieji nusitvėrė gelbėjimosi ratų, patys gelbėtojai atgal plaukti nebepajėgė.
Pačiu laiku su vandens motociklu pasirodęs Žygimantas pirmiausia pamatė kolegą Mantą, kuris buvo išsekęs, bet dar reagavo į komandas. Laikydamas draugą, vilkaviškietis motociklą vairavo viena ranka, bet juos tuoj pat nubloškė banga. Nors gelbėtojas vilkėjo liemenę, kuri laikė jį ant vandens, per galvą besiritančios bangos galėjo greitai prigirdyti. Vienu momentu pačiam Žygimantui šmėstelėjo mintis, kad ir pats pradės skęsti. Vis dėlto jam pavyko užlipti ant motociklo ir į krantą parvilkti kolegą bei skendusį poilsiautoją.
Tačiau pačiam Žygimantui atsipūsti nebuvo kada, nes vandenyje blaškėsi dar vienas jo kolega su gelbėjamu žmogumi. Jaunas vilkaviškietis netrukus ir juos partempė į krantą. Kai išgirdo, jog vandenyje dar yra žmonių, Žygimantas vėl leidosi per bangas ir kartu su kolega Mantu į krantą ištempė be gyvybės ženklų plūduriavusią moterį – išgelbėto berniuko mamą. Gelbėtojai ir medikai ilgai kovojo dėl jos gyvybės, bet moters atgaivinti nepavyko.
Apdovanojo padėka
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje besimokantis Žygimantas pripažino, kad rugpjūčio 7-oji buvo viena sunkiausių dienų jo gyvenime. Jaunam žmogui nelengva sutvardyti emocijas, kai tenka susidurti su tokiais dramatiškais įvykiais, kai tampa aišku, jog nuo paties veiksmų priklauso žmonių gyvybės. Vilkaviškietis gelbėtojas sakė sunkiai tvardęsis, kai vėliau apsikabinęs guodė mamos netekusį dešimtmetį berniuką bei žuvusios moters seserį. Skendusi šeima pailsėti prie jūros buvo atvykusi iš Prienų rajono.
Pats Ž. Kaminskas įsitikinęs, kad Šventosios gelbėtojams vadovavęs Arūnas Pocius priėmė neteisingą sprendimą, pasiuntęs gelbėtojus į jūrą be vandens motociklo. Akivaizdu, jog tik motociklu atskubėjusio Žygimanto dėka gelbėjimo darbai nesibaigė itin tragiškai. Dėl tokio sprendimo ant plauko buvo pakibusios ir pačių gelbėtojų gyvybės.
Po šios istorijos Šventosios gelbėtojų vadas A. Pocius buvo perkeltas į žemesnes pareigas, o Žygimantas apdovanotas Palangos pajūrio gelbėtojų vadovo Jono Pirožniko padėka.
Reikia ryžto ir drąsos
Būsimasis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos trečiakursis Ž. Kaminskas pripažino, kad ne kiekvienas žmogus galėtų dirbti gelbėjimo tarnyboje. Tam reikia būti fiziškai tvirtam, mokėti gerai plaukti ir būti apdovanotam tvirtu charakteriu, drąsa ir ryžtu. Šias savybes sūnui suformavo šeima: tėtis Rimantas, dabar jau į atsargą išėjęs ilgametis policijos pareigūnas, bei mama Jūratė, dirbanti pataisos namuose.
Žygimantą nuo mažumės žavėjo ryžtingi, drąsūs, tėvynę ir jos žmones pasiryžę ginti žmonės. Dėl to ir pats, dar būdamas pradinukas, stojo į jaunųjų šaulių gretas, o baigęs mokyklą pasirinko karininko profesiją.
Tiesa, dėl pavojingo gelbėtojo darbo nerimaujantys tėvai sūnui nuolat primena, kad jis visuomet įvertintų riziką ir savo gyvybei. Tačiau jaunas kariūnas prisipažino tėvų patarimų nelabai klausantis, nes puldamas gelbėti kitų apie save jis paprasčiausiai negalvoja. O didžiausiu darbo įvertinimu vaikinas laiko ne padėkos raštus, o išgelbėtų žmonių dėkingumą, nes tai be galo nuoširdu ir tikra.
Po rugpjūčio 7-osios gelbėjimo operacijos Žygimantas taip pat sulaukė dėkingumo žodžių. Žuvusios moters sesuo, nuo kranto mačiusi jūroje vykstančią dramą, padėkojo Žygimantui, jog šis, nepaisydamas pavojaus sau, išgelbėjo trijų jos šeimos narių gyvybes. Kolegos narsą ir pasiaukojimą įvertino ir du gelbėtojai, patys tądien atsidūrę ant pavojingos ribos ir pajutę nenuspėjamą jūros galią.
Jau ketvirtus metus gelbėtoju pajūryje dirbantis vilkaviškietis Žygimantas Kaminskas iš Baltijos bangų yra ištraukęs apie porą dešimčių žmonių. Tačiau praėjusią savaitę Šventojoje įvykusi nelaimė buvo išskirtinė, mat jaunuoliui už išgelbėtą gyvybę dėkojo ne tik ant mirties slenksčio atsidūrę poilsiautojai, bet ir darbe vos nežuvę kolegos. |
Nors nuo lemtingos rugpjūčio 7-osios praėjo daugiau nei savaitė, Žygimantas vis dar prisimena dramatiškai susiklosčiusius įvykius ir mintyse perkrato savo veiksmus. 21-ų vaikinas sako, kad po kiekvienos nelaimės, kai iš jūros tenka traukti bangų nešamus žmones, permąsto, ar jis ir gelbėtojų komanda padarė viską, ką galėjo, ar buvo galima elgtis kitaip.
Kai gelbėjimo operacija baigiasi laimingai, Žygimantas mintyse sau pakartoja, kad šią dieną pragyveno ne veltui. O kai skęstančiojo išgelbėti nepavyksta, visa komanda jaučiasi labai blogai ir negali nuvyti minties, jog galbūt per daug užgaišo ar pasirinko netinkamą gelbėjimo taktiką. Tokios valandos būna labai slogios ir ilgam įsirėžia į širdį.
Tą trečiadienį Šventosios paplūdimiuose ilsėjosi daug žmonių, mat oras buvo gražus, jūra – kiek banguota, tačiau joje maudytis draudžiama nebuvo. Poilsiautojai šokinėjo per bangas leistinose vietose, tad gelbėtojai iš vandens jų nevaikė, tik atidžiai stebėjo nuo bokštelio, kas vyksta vandenyje.
Žygimantas trečiadienio popietę ilsėjosi. Jis buvo nuėjęs į netoliese esantį vandens motociklų nuomos punktą, kurio savininką Giedrių pažįsta daug metų, mat šis – taip pat vilkaviškietis. Būtent jis pirmą kartą tada dar aštuoniolikmečiam vaikinui pasiūlė išbandyti gelbėtojo darbą, o laisvu metu patalkinti vandens motociklų nuomos punkte.
Tačiau rami popietė netrukus tapo tikru išbandymu jaunam gelbėtojui. Vilkaviškietis pamatė paplūdimiu atlekiantį pažįstamą poilsiautoją, kuris rėkė, jog jūroje skęsta žmonės. Žygimantas be jokių gelbėtojų vado nurodymų pats akimirksniu priėmė sprendimą: stvėrė vandens motociklą ir pasileido nelaimės vietos link. Vaikinas matė, kuria kryptimi lekia gelbėtojų džipas su jo kolegomis. Nuo nelaimės vietos jį skyrė keli šimtai metrų.
Ne pirmus metus gelbėtoju dirbantis vaikinas puikiai žinojo, kad tokiose situacijose brangi kiekviena sekundė, todėl veikė nedelsdamas. Vos prieš porą metų „Aušros“ gimnaziją baigęs vilkaviškietis vėliau prisipažino, jog tokiomis akimirkomis apie pavojų, gresiantį paties gyvybei, negalvoja – skęstančiųjų gyvybės atrodo daug svarbesnės.
Motociklu skrosdamas bangas Žygimantas netrukus vandenyje pamatė moterį ir mažametį berniuką. Akimirksniu įvertinęs situaciją gelbėtojas suprato, kad ant bangų blaškomo motociklo abiejų žmonių užkelti nepavyks. Moteris jau buvo prigėrusi vandens, nereagavo į gelbėtojo veiksmus, nebesiorientavo aplinkoje.
Šiaip taip ant motociklo užsikėlęs berniuką gelbėtojas pasuko kranto link. Vilkaviškiečiui iki šiol ausyse skamba beviltiškas vaiko klyksmas, kai jis šaukė bangose likusią mamą.
Perdavęs berniuką krante dirbusiai komandai Žygimantas grįžo į nelaimės vietą. Moters vandenyje nesimatė, tačiau čia pat bangose blaškėsi jo kolega Mantas su gelbėjimo ratu, kurio laikėsi šoko ištiktas skendęs išgelbėto vaiko tėtis.
Du Žygimanto kolegos gelbėtojų vado nurodymu pas skęstančiuosius nusigavo ne vandens motociklu, o plaukte. Kadangi žmonės skendo toli nuo kranto, kol pasiekė nelaimės vietą, gelbėtojų jėgos išseko. Nors skęstantieji nusitvėrė gelbėjimosi ratų, patys gelbėtojai atgal plaukti nebepajėgė.
Pačiu laiku su vandens motociklu pasirodęs Žygimantas pirmiausia pamatė kolegą Mantą, kuris buvo išsekęs, bet dar reagavo į komandas. Laikydamas draugą, vilkaviškietis motociklą vairavo viena ranka, bet juos tuoj pat nubloškė banga. Nors gelbėtojas vilkėjo liemenę, kuri laikė jį ant vandens, per galvą besiritančios bangos galėjo greitai prigirdyti. Vienu momentu pačiam Žygimantui šmėstelėjo mintis, kad ir pats pradės skęsti. Vis dėlto jam pavyko užlipti ant motociklo ir į krantą parvilkti kolegą bei skendusį poilsiautoją.
Tačiau pačiam Žygimantui atsipūsti nebuvo kada, nes vandenyje blaškėsi dar vienas jo kolega su gelbėjamu žmogumi. Jaunas vilkaviškietis netrukus ir juos partempė į krantą. Kai išgirdo, jog vandenyje dar yra žmonių, Žygimantas vėl leidosi per bangas ir kartu su kolega Mantu į krantą ištempė be gyvybės ženklų plūduriavusią moterį – išgelbėto berniuko mamą. Gelbėtojai ir medikai ilgai kovojo dėl jos gyvybės, bet moters atgaivinti nepavyko.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje besimokantis Žygimantas pripažino, kad rugpjūčio 7-oji buvo viena sunkiausių dienų jo gyvenime. Jaunam žmogui nelengva sutvardyti emocijas, kai tenka susidurti su tokiais dramatiškais įvykiais, kai tampa aišku, jog nuo paties veiksmų priklauso žmonių gyvybės. Vilkaviškietis gelbėtojas sakė sunkiai tvardęsis, kai vėliau apsikabinęs guodė mamos netekusį dešimtmetį berniuką bei žuvusios moters seserį. Skendusi šeima pailsėti prie jūros buvo atvykusi iš Prienų rajono.
Pats Ž. Kaminskas įsitikinęs, kad Šventosios gelbėtojams vadovavęs Arūnas Pocius priėmė neteisingą sprendimą, pasiuntęs gelbėtojus į jūrą be vandens motociklo. Akivaizdu, jog tik motociklu atskubėjusio Žygimanto dėka gelbėjimo darbai nesibaigė itin tragiškai. Dėl tokio sprendimo ant plauko buvo pakibusios ir pačių gelbėtojų gyvybės.
Po šios istorijos Šventosios gelbėtojų vadas A. Pocius buvo perkeltas į žemesnes pareigas, o Žygimantas apdovanotas Palangos pajūrio gelbėtojų vadovo Jono Pirožniko padėka.
Būsimasis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos trečiakursis Ž. Kaminskas pripažino, kad ne kiekvienas žmogus galėtų dirbti gelbėjimo tarnyboje. Tam reikia būti fiziškai tvirtam, mokėti gerai plaukti ir būti apdovanotam tvirtu charakteriu, drąsa ir ryžtu. Šias savybes sūnui suformavo šeima: tėtis Rimantas, dabar jau į atsargą išėjęs ilgametis policijos pareigūnas, bei mama Jūratė, dirbanti pataisos namuose.
Žygimantą nuo mažumės žavėjo ryžtingi, drąsūs, tėvynę ir jos žmones pasiryžę ginti žmonės. Dėl to ir pats, dar būdamas pradinukas, stojo į jaunųjų šaulių gretas, o baigęs mokyklą pasirinko karininko profesiją.
Tiesa, dėl pavojingo gelbėtojo darbo nerimaujantys tėvai sūnui nuolat primena, kad jis visuomet įvertintų riziką ir savo gyvybei. Tačiau jaunas kariūnas prisipažino tėvų patarimų nelabai klausantis, nes puldamas gelbėti kitų apie save jis paprasčiausiai negalvoja. O didžiausiu darbo įvertinimu vaikinas laiko ne padėkos raštus, o išgelbėtų žmonių dėkingumą, nes tai be galo nuoširdu ir tikra.
Po rugpjūčio 7-osios gelbėjimo operacijos Žygimantas taip pat sulaukė dėkingumo žodžių. Žuvusios moters sesuo, nuo kranto mačiusi jūroje vykstančią dramą, padėkojo Žygimantui, jog šis, nepaisydamas pavojaus sau, išgelbėjo trijų jos šeimos narių gyvybes. Kolegos narsą ir pasiaukojimą įvertino ir du gelbėtojai, patys tądien atsidūrę ant pavojingos ribos ir pajutę nenuspėjamą jūros galią.
Publikuota: 2019-08-19 11:32:23
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|