„Santaka“ / Jauna rusų šeima savo namais dabar vadina Vilkaviškį / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Jei pavyks susitvarkyti reikiamus dokumentus, Sergejus ir Viktorija su dukrele Aleksandra Vilkaviškyje planuoja įsikurti ilgam.

Autorės nuotr.


Jauna rusų šeima savo namais dabar vadina Vilkaviškį


Jau visi metai Vilkaviškyje gyvena Sergejaus ir Viktorijos šeima. Jauni rusai kartu su ketverių metų dukrele Aleksandra čia atsikraustė iš Maskvos. Didžiulio Rusijos miesto šurmulį jie iškeitė į Lietuvos provincijos tylumą ir sako, jog savo sprendimo dar nesigailėjo nė minutės.



Atvyko ieškodami ramybės

– Tiesiog palikome tą „stebuklų šalį“, nes norime, kad mūsų vaikas išsiugdytų kitokį mąstymą ir kitokias vertybes, nei gyvendamas Rusijoje. Mes norime būti visaverčiai Europos gyventojai, norime laikytis Kelių eismo taisyklių, o ne būti „apipypti“ kitų vairuotojų, jei neviršijame greičio ar praleidžiame žmones perėjoje, norime gyventi ten, kur paisoma žmogaus teisių, o ne ten, kur teises turi tik išrinktieji, – tiesiai šviesiai kalbėjo Sergejus.

Vyriškis ir buvo didžiausias šeimos iš Rusijos išsikraustymo entuziastas. Mat pats jis jau buvo susipažinęs su Lietuva. Dar gyvendamas Lipecko srityje, apie 350 kilometrų nuo Maskvos, rusas turėjo ryšių su mūsų šalimi, nes atvykdavo čia įsigyti automobilių. Be to, Sergejui yra tekę gyventi ir Kaliningrado srityje, tad mūsų rajone jau buvo lankęsis ir turėjo apie jį supratimą.


Verslaudamas vyriškis susipažino su keliais vilkaviškiečiais. Tad kai šeima apsisprendė išvykti iš gimtosios šalies, jie padėjo atvykėliams susirasti mūsų mieste būstą. Jauni rusai čia įsigijo nedidelį butą, o jų dukrelė, kurią tėvai, kaip įprasta rusams, sutrumpintai vadina Saša, jau beveik metus lanko vaikų darželį.

Trūko nuoširdaus bendravimo

Kaip pasakojo Viktorija (beje, ji yra tikra maskvietė), jie su vyru dažnai kalbėdavo apie tai, kad būtų gerai gyventi tokioje šalyje, kur būtum tikras dėl rytojaus. Gimus dukrelei tas noras dar labiau sustiprėjo, o galutinai apsispręsti padėjo naujas Sergejaus darbas. Vyriškis gavo pasiūlymą trejus metus padirbėti vienoje lenkų logistikos kompanijoje ir leidimą laikinai gyventi Europos Sąjungoje. Iš pradžių šeima apsistojo Varšuvoje, bet ten neįsitvirtino. Pasak Viktorijos, lenkai juos priėmė draugiškai, tačiau su vietiniais buvo sunku susikalbėti angliškai, o rusiškai jie išvis bendravo nenoriai, nors tiek rusų, tiek lenkų kalba turi nemažai panašumų.

Pasitarusi šeima nusprendė apsigyventi Lietuvoje, būtent – Vilkaviškyje. Iš pradžių jie nuomojosi butą daugiabutyje. Tad, pasak jaunos moters, ten ji jausdavosi beveik kaip Maskvoje. Nors ramybės čia, aišku, buvo daugiau, tačiau taip ir neteko susipažinti su kaimynais, pabendrauti su aplinkiniais gyventojais. Mat kiekvienas užsidarydavo savo „narvelyje“ ir visiškai nekreipė dėmesio į naujakurius. O Viktorijai taip norėjosi paklausinėti, kas vyksta šiame mieste, galbūt susidraugauti, sužinoti, kuo gyvena vietiniai žmonės, įsilieti į jų gretas.


– Iš pradžių buvo liūdnoka, nes bendraudavau tik su vyro draugais. Tiesa, dukros darželyje „Eglutė“ labai malonios auklėtojos, kitų vaikų tėvai, tad netrukus susibendravome. Saša jau neblogai kalba lietuviškai ir grįžusi iš darželio moko mus tarti žodžius. Kartu su ja mokomės eilėraštukų: opa opa opapa, augo žirnis ir pupa! – šypsojosi simpatiška moteris.
Manau, kad lietuviai patys nelabai įvertina tai, ką turi.


Svajoja susirasti darbą

Viktorija pasakojo, kad per metus Vilkaviškyje jie patys tapo tarsi ramesni, mažiau skuba, yra labiau atsipalaidavę.

Jiems patinka gyventi čia, mieste, kur tėra trys šviesoforai. Juolab kad dabar, nusipirkę butą Tylos gatvėje, jie greta turi labai gerus kaimynus ir nediduką kiemelį, kur gali pasėdėti, išsikepti šašlykų. Gyventi tapo jauku ir kažkaip sava.

Moteris intensyviai mokosi lietuvių kalbos ir sako nesuprantanti, kaip kitataučiai žmonės, išgyvenę šioje šalyje kelias dešimtis metų, gali nekalbėti lietuviškai. Pati ji jau yra išmokusi daug žodžių ir stengiasi juos vartoti tiek kalbėdama su kaimynais, tiek bendraudama su dukra. Pasak Viktorijos, didžiausia problema, jog daugelis vilkaviškiečių moka rusiškai ir su ja stengiasi kalbėti šia kalba, o moteris labai nori greičiau išmokti bendrauti lietuviškai.


Viktorija pagal išsilavinimą yra buhalterė ir svajoja susirasti Vilkaviškyje nors kokį darbą. Tiesa, tam reikia nueiti nemažai kelių, nes kol kas leidimą dirbti ir gyventi ES turi tik jos vyras. O pačiai su dukrele tenka nustatytais laiko intervalais išvažiuoti iš šalies, kad galėtų vėl čia grįžti ir ramiai gyventi iki kito išvažiavimo. Kadangi Sergejus dažnai važinėja darbo reikalais į Lenkiją bei Rusiją, tai ir jai su dukrele toks pasivažinėjimas problemų nekelia. Priešingai, jie aplanko tėvus, gimines.

Patinka tvarka ir maistas

– Iš pradžių Viktorijos giminaičiai man priekaištavo, jog išsitempiau jų mergaitę į svetimą šalį, kur nemėgsta rusų. Buvo visokių komentarų. O dar sužinoję, kad apsistojome nedideliame mieste, tai apskritai kraupo, sakė, į kokį vargą išvežiau žmoną. Tačiau kai ėmėme fotografuoti ir jiems siųsti gražiai sutvarkytas gatves, jaukius žmonių namukus, vejas ir žydinčius gėlynus, fontaną, patys užsigeidė pamatyti šią gražią vietą. Čia tik pas mus įprasta, jog visi pinigai sukišti į Maskvą, kur nesibaigia gatvių remontai ir kitokie protu nesuvokiami dalykai, o periferijos skęsta skurde. Manau, kad lietuviai patys nelabai įvertina tai, ką turi. O kai išgirstu, jog kai kurie ilgisi Sovietų Sąjungos, išvis neturiu ką atsakyti. Greičiausiai jie labiau ilgisi laikų, kai buvo jauni, o santvarka čia niekuo dėta, – juokėsi Sergejus.

Tiek jis, tiek Viktorija sakė tiesiog dievinantys lietuvišką maistą ir jau spėjo priaugti svorio. Tiesa, komunaliniai mokesčiai Vilkaviškyje šeimai pasirodė didoki. Tačiau visa kita jiems labai patinka. O ypač draugiški žmonės, kuriems šeima dėkinga už šiltą priėmimą savo šalyje.

Jauni rusai tikisi, kad jiems pavyks Lietuvoje gauti rezidentų statusą, o Viktorija labai norėtų įsilieti į visuomeninį gyvenimą.



Publikuota: 2019-07-17 09:29:09

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai