„Santaka“ / Šartro žygis: esmė ir prasmė / Gyvenimo būdas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

Dalinkitės:  


Tikslas pasiektas – piligrimai prie Šartro katedros.

Autorės nuotr.


Šartro žygis: esmė ir prasmė





Yra daug būdų būti matomiems: dalyvaujant Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų politinių struktūrų veikloje, rungtyniaujant tarptautiniuose krepšinio turnyruose, siunčiant menininkus į gastroles ir tarptautines parodas, lenktyniaujant Dakaro ralyje... O katalikiškame Europos žemėlapyje nubrėžti ir kaskart ryškiai nuspalvinti Lietuvos kontūrus galime dalyvaudami garsiajame Sekminių piligriminiame žygyje, kuris kasmet organizuojamas Prancūzijoje.

Tūkstantinėje minioje – ir lietuvaičiai

Šį birželį piligriminis žygis pėsčiomis nuo Paryžiaus Noterdamo katedros iki Šartro Dievo Motinos katedros vyko jau 37-ą kartą. Jame dalyvavo rekordiškai daug katalikų – net 14 tūkstančių. Šis skaičius padvigubėjo užsieniečių dėka.

Visi dalyviai buvo suskirstyti į grupes pagal šalis, o prancūzai – pagal regionus. Kiekviena grupė buvo pavadinta savo šalies ar regiono, parapijos šventojo globėjo vardu. Daugiausiai užsieniečių susirinko iš tradiciškai krikščioniškų katalikiškų valstybių. Sugužėjo nemažai amerikiečių, vokiečių, belgų, austrų, lenkų, italų, ispanų... Šiemet susiformavo ir švedų, libaniečių grupės.

Nuostabu, kad tarp kitų vėliavų plevėsavo ir lietuviška trispalvė. Šalia jos lietuviai nešė ir šv. Kazimiero vėliavą. Lietuvaičių buvo aštuoni, beveik visi kauniečiai, išskyrus vieną iš Šiaulių. Lietuvius kaip visad subūrė jau 23-ią kartą (!) žygyje dalyvavęs Kęstutis Virbalis.

Lietuvių emigrantų buvo ir kitose grupėse. Štai su britais, be manęs, ėjo dar viena tautietė – Sigutė.

Nustebau išgirdusi, jog lietuvaičiai bene vieninteliai iš visų dalyvių žygiuoja be dvasininko. Apmaudu ir graudu. Nežinau, kodėl ir kaip lietuviškos avelės buvo paliktos trepsėti be piemens… Šaunuolės, nepaklydo…

Visose kitose grupėse koja į koją žygiavo ir dvasiškiai. Tarp piligrimų buvo nemažai vienuolių, brolių ir seserų iš įvairių kongregacijų. Didžiosios Britanijos grupę globojo net trys kunigai. Visi Šartro žygyje dalyvavę dvasininkai dėvėjo tradicinius bažnytinius apdarus – sutanas ir albas, nes piligrimystė, be kitų tikslų, siekia populiarinti ir tradicinę lotynišką liturgiją bei mišių apeigas, kurių buvo laikomasi iki Vatikano II Susirinkimo reformų. Visi, kas panorėję, piligrimystės metu čia pat, kelyje, galėjo atlikti išpažintį, priimti Atgailos sakramentą. Kunigai, eidami petys į petį, pėda į pėdą su kitais piligrimais, vedė rekolekcijas, meditacijas, su tikinčiaisiais giedojo Rožinį, kitas religines giesmes, maldas ir himnus.

Piligriminis žygis – ne skystablauzdžiams

Tikinčiųjų kolona nusidriekė keletą kilometrų: nei pradžios, nei galo regėti negalėjai. Pažvelgi pirmyn – tolumoj, horizonte, plevėsuoja mažytės lyg aguonos grūdeliai vėliavos, atsisuki atgal – už nugaros vėlgi, kiek akys užmato, – broliai ir seserys piligrimai. Kadangi visą kelią kiekviena grupė meldėsi be pertraukos, kolonas apgaubė ypatinga aura, kurią žodžiais būtų sunku apsakyti, tačiau jutai jos buvimą, galią ir pagalbą. O Šventosios Dvasios pagalbos tikrai reikėjo visiems ir kiekvienam…

Šartro piligriminis žygis – ne skystablauzdžiams. Per dvi su puse dienos pėsčiomis reikia nupėdinti apie 92 kilometrus, taigi sparčiu tempu tenka žygiuoti dvylika valandų per dieną. Kas dvi su puse valandos gauni penkių minučių poilsio pertraukėlę: tik spėji gurkštelėti vandens, nusilengvinti ir oplia – vėl pirmyn. Pietūs – geras pusvalandis, ne ilgiau. Užkandi, ką turi kuprinėje. Anglas Theo vieno tokio atokvėpio metu man parodė žalią maišelį su lietuviškos kariuomenės maisto daviniu. Theo sakė prieš žygį jį įsigijęs internetu ir esąs labai patenkintas: ir skanu, ir sotu.

Tikra palaima, kad ant pečių nereikėjo vilkti visos mantos. „Didysis bagažas“ – kuprinės su miegmaišiais, rūbais ir kitais būtiniausiais daiktais – buvo pervežamas iš vienos stovyklavietės į kitą sunkvežimiais. Pakeliui organizatoriai dalijo vandenį, kas kiek kilometrų budėjo medikų komandos. Tuos, kurie nebepajėgė eiti toliau, pakelėse surinkdavo autobusai ir parveždavo į stovyklavietę. Dienos pabaigoje piligrimų laukė puodelis šiltos sriubos su bandele, šalto vandens prausykla ir bendra palapinė nakvynei.

Daugiausiai – jaunimo

Šartro žygį galima apibūdinti vienu žodžiu – „Credo“ („Tikiu“). Tikiu, kad Europoje dar gyvos krikščioniškos vertybės, kad žmogus – ne tik fizinė, bet ir dvasinė būtybė, kad mūsų gyvenimas – ne vien vartojimas, daiktai, karjera, malonumai… Šartro piligrimystė – tikėjimo ir savęs išbandymas, pasiryžimas skelbti viešai ir garsiai (ypač radikalėjančio islamo ir visuotinės sekuliarizacijos kontekste), kad esi tikintis, praktikuojantis katalikas, kad didžiuojiesi juo esąs, kad nori dalytis gerąja amžinosios meilės ir vilties, Dievo gailestingumo ir Kristaus ramybės malone su aplink tave esančiais, su visais, kuriuos sutiksi savo gyvenimo kelyje. Ir ne tik Šartro piligrimystės metu, bet ir rytoj, ir poryt, ir kitą savaitę, kai sugrįši į pilkąją gyvenimo kasdienybę.

Sunku? Nelengva, bet įmanoma. Ar galėtum murmėti arba abejoti, kai šalia tavęs nesiskųsdamas su rožiniu rankoje tipena vienuolikmetis Matas? Beje, britų grupėje buvo net trys panašaus amžiaus berniukai. Jie galėjo eiti trumpesnį kelią (šeimų grupėms yra paruoštas kitas, gerokai trumpesnis, maršrutas), tačiau vaikai pasirinko keliauti kartu su suaugusiaisiais. Jei savo akimis nebūčiau mačiusi, nebūčiau nė už ką patikėjusi: juk pirmąją piligrimystės dieną sukorėme daugiau nei 40 kilometrų!

Apskritai žygyje dominavo jauni veidai. Daugiausiai jaunimo buvo tarp šeimininkų prancūzų. Jų skautai – ir vaikinai, ir merginos, pasipuošę specialiomis uniformomis, žygiavo žvaliausiai, energingiausiai, giedojo ir skandavo garsiausiai, savo pavyzdžiu uždegdami ir padrąsindami visus kitus, palaikydami pakilią dvasią ir nuotaiką. Būtų šaunu, jei ir lietuvaičiai skautai parodytų, kad ir jie ne iš kelmo spirti.

Pasitiko lyg didvyrius

Sekminių šv. Mišios visam piligrimų būriui suteikė fizinių ir dvasinių jėgų atgaivą. Sekminės buvo švenčiamos tos dienos žygio pusiaukelėje – tiesiog… pievose. Visi tarsi paukšteliai sutūpė ant žolės, ištiesė pavargusias kojas ir klausėsi Dievo žodžio, giedojo, priėmė Švenčiausiąją Komuniją. Dangus buvo giedras, tačiau saulė nekepino, šypsojosi pro debesėlį, gaivino lengvas vėjelis. Apskritai visą savaitgalį gamta ir oras buvo palankūs piligrimams. Buvo giedra ir šilta. Tik vieną naktį nuvilnijo smarkus lietus (aš jo nei jutau, nei girdėjau – miegojau kaip užmušta), bet palapinės nebuvo kiauros, taigi likome sausi. Neįsivaizduoju, kaip būtų reikėję eiti, jeigu visą dieną būtų kiaurai merkęs lietus, nes išsidžiovinti nei rūbų, nei batų, nei miegmaišių nėra nei kada, nei kur.

Piligrimystę vainikavo iškilmingos tradicinės lotyniškos mišios Šartro katedroje – tikra Eucharistijos puota, ypač lyginant su kasdieninėmis „supaprastintomis“ mišiomis. Miestelėnai ir iš kitur į Šartrą sugužėję tikintieji atžygiuojančius piligrimus pasitiko lyg didvyrius, grįžtančius su pergale iš kovos lauko.

Man ypač pasisekė. Kadangi nešiau vėliavą, gavau įeiti į katedrą ir atsistoti šalia pagrindinio altoriaus. Nors ši šventovė labai didelė – viena didžiausių bažnyčių Europoje, beje, deramai pripažinta gotikinės architektūros šedevru, visi norintieji tą dieną į ją patekti jokiu būdu nebūtų galėję, kad ir kaip būtume susispietę.

Sunku apsakyti jausmą, kuris apima peržengus katedros slenkstį: palengvėjimas, palaima, pasididžiavimas? Kad įveikei kelią, nepaisydamas prakaito, geliančių raumenų, gurgiančio pilvo, troškulio, miego ir poilsio, įprastinių patogumų stokos. Visa tai – tik nereikšmingos smulkmenos, niekis, palyginti su tuo džiaugsmu ir palaima, dėkingumu, kuris apima kiekvieną piligrimą, išvydusį katedros bokštus. Kartu su šv. Mišias aukojančiu ganytoju, paraginusiu eucharistine malda pakelti aukštyn širdis, kaip niekada nuoširdžiai ištari: „Keliame į Viešpatį.“





Tiesiogiai iš Prancūzijos –



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



Publikuota: 2019-07-05 12:18:23

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai