|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2019-07-04 16:16
Paprastas ir nuoširdus mūsų kraštietis skulptorius Algimantas Sakalauskas Paežerių dvaro ledainėje eksponuoja tik mažytę dalį savo nepaprastų darbų.Autorės nuotr. Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
Dailučių kaime gimusio ir pernai šešiasdešimtmetį atšventusio skulptoriaus darbų sąrašas labai ilgas. Būtų nelengva išvardyti vien Suvalkijos regione esančius visus autoriaus kūrinius. Didelių memorialinių skulptūrų jis yra sukūręs daugiau nei pusę tūkstančio. A. Sakalausko darbai išsibarstę po visą pasaulį, kai kurie garsina Lietuvos vardą net Japonijoje. Tačiau nemažai jų yra ir Vilkaviškio rajone: Pajevonyje, Vištytyje, Basanavičynėje, prie mažosios Vilkaviškio bažnyčios stovi menininko atkurtas kryžius, katedros šventoriuje taip pat yra skulptoriaus drožinys, daug jų – privačiose vilkaviškiečių kolekcijose. Vienas ypatingas Algimanto darbas traukia akį jo brolio Vitalijaus sodyboje Serdokuose – pagal menininko brėžinius pastatyta stoginė su originalia puošyba. Nors pats skulptorius jau tris dešimtmečius gyvena Prienuose, savo kūriniais gimtojo krašto neaplenkia ir neskriaudžia. Tačiau turbūt didžiausia vertybė – tautodailininko ir jo bendražygių darbas su vaikais, jaunimu. Ne viename iš jo surengtų plenerų užaugo ir jaunieji drožėjai. Vienas jų – Algimanto mokinys Raimundas Blažaitis, drąsiai žengiantis mokytojo pramintais takais. Paklaustas, ką atvežė parodyti vilkaviškiečiams, A. Sakalauskas juokavo, kad surinko tai, kas pasitaikė po ranka. Tačiau paskui jau rimtai pasakojo, jog ledainėje eksponuoja darbus iš savo kūrybos trisdešimtmečio jubiliejinės parodos. Deja, ne visi čia sutilpo, tad teko palikti tik kai kuriuos. „Mano didžiausi darbai nesuslapstyti, juos galima apžiūrėti natūroje. Daug yra Marijampolės rajone. Labai kviečiu aplankyti Angelų kalvą, kur pirmus 16 angelų išdrožėme ir pastatėme jau prieš 10 metų. Ten darbuojamės nuolat. Tai vieta visai šalia Trakų, Būdos kaime. Toje kalvoje pildosi norai, – akį merkė skulptorius. – Taip pat kviečiu apsilankyti ir apžiūrėti skulptūras Dijutos kalnelyje Šakių rajone, Pavilkijyje.“ Savo pažintį su medžiu, užkodavusią jo pasąmonėje būsimą veiklą, menininkas pradėjo senelio namuose: „Iš vaikystės išlikę iki sielos gelmių mieli prisiminimai, kai pieva atrodė lyg miškas, o senelio klėtis – paslaptinga stebuklų šalis. Skiedrų kalnai, nebaigtų spintų ir kitų baldų labirintai, o ką jau kalbėti apie kvapus. Tas šviežio medžio kvapas, pasklidęs erdvėje, lydi iki šiol. Gaila, kad senelio savarankiški baldininkystės mokslai truko neilgai. Jis, vienas pirmųjų Lietuvos savanorių, dviejų sidabrinių Vyčio Kryžių kavalierius, „politiko karjerą“ pratęsė Karagandos ir Stalino „praktinėse studijose“ Sibire. Grįžo nekalbus. Mano užduodami klausimai liko neatsakyti. Tad pačiam teko susirasti atsakymus ir pradėti krimsti mokslus. Atsakymų ieškau ir dabar. Kelerių metų studijos Kauno politechnikos institute ir politechnikume (studijavau metalų technologiją) padeda į darbą ir kūrybą pažvelgti su inžineriniu tikslumu, o įgimta informacijos kolekcionieriaus gyslelė gelbėja analizuojant, ką ir kaip senieji meistrai kūrė, leidžia susivokti, kokie jiems dėsniai galiojo. Domėjimasis mūsų tautos istorija man suteikė pasitikėjimą savimi ir išugdė pasididžiavimą. Juk mes ne iš pelkių išlindę „pilypai“, o senosios kultūros nešėjai ir sergėtojai. Mūsų baltiška kalba yra seniausioji motininė Europos kalba. Išsiaiškinau ženklų prasmes ir suvokiau, kad mūsų tautino paveldo palikimas yra gryno aukso aruodas. Juk simboliniai geometriniai ženklai, ornamentai – seniausi pasaulyje. Stogastulpių, koplytstulpių, koplytėlių ir pastatų geometrinės formos – ištisas mokslas, o ne prietarai ar praeities atgyvena.“ Apie koplytstulpius, stogastulpius ir jų poveikį aplinkai skulptorius yra skaitęs paskaitas Japonijoje. Pasak menininko, jų stogelių forma idealiai atitinka Cheopso piramidės parametrus. Yra tik vienas skirtumas – virš stogelio iškilęs smaigas, užsibaigiantis medine arba metaline viršūne. Esant be smaigo, energija pasiskirsto tik po piramide. O su saulute (smaigu) piramidės poveikis išplatėja ir energetinių srautų forma tampa cilindro pavidalo. Tokiu būdu susidaro energetinis stulpas. Skulptoriaus teigimu, matavimai, atlikti tiriant tradicinių koplytstulpių, stogastulpių poveikį ir galią, nustatė poveikį net 4 km spinduliu. Jeigu atsiranda proporcingas antras stogelis, jų bendra energija dauginasi geometrine progresija. Kaip teigia A. Sakalauskas, mūsų stogastulpiai, daromi ir statomi tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje, yra mobilūs energetiniai generatoriai, kur skulptūra – tik priedas žmogaus akiai ir minčiai. Neigiamame taške pastatytas koplytstulpis, stogastulpis ar kitas atitinkamas statinys per 2–6 mėnesius rezonuoja ir sukuria stiprų teigiamą lauką, kaip ekranas pasklidęs žemės paviršiumi apsaugo nuo blogo po žeme esančių energetinių bangų poveikio. Čia ir slypi atsakymas, kodėl šie statiniai tokie reikšmingi ir išliko po visų draudimų, negandų. Visa tai paremta žinojimu ir pajauta. Kaip pasakojo A. Sakalauskas, jam neteko baigti akademinių dailės studijų. Visas žinias, patirtį jis susirinko lankydamas parodas, muziejus, menininkus, amatininkus, studijuodamas knygas apie tradicinius amatus. „Esu nuoširdžiai dėkingas už supratimą ir suteiktą pagalbą šviesaus atminimo mokslininkui, Liaudies kultūros centro buvusiam darbuotojui J. Kudirkai. Mes susipažinome 1988-ųjų žiemą. Jo konsultacijos, parodyta archyvinė medžiaga nulėmė mano pasirinkimą dirbti tradicinio meno kryptimi. Neįkainojamos ir vėlesnės konsultacijos bei metodinė pagalba, kurią iki šiol gaunu iš mokslų daktarės Alės Počiulpaitės, mokslininko, skulptoriaus Arūno Kyno. Mano pirmasis didelės apimties darbas gimė Veiveriuose, Prienų rajone. Kūrinys skirtas įamžinti masinę partizanų laidojimo kapavietę – Skausmo kalnelį. 1998 metais prasidėjo intensyvus darbas prie monumentalių darbų: stogastulpių, koplytstulpių, kryžių, paminklų miesteliams ir parkams, antkapinių paminklų“, – pasakojo menininkas. Apskritai mūsų kraštietis – įvairiapusė asmenybė. Pabaigusį mokyklą Vilkaviškyje, jį paviliojo aviacija. Iškeliavęs į Pociūnus, Algimantas įsidarbino aviacijos gamykloje ir neakivaizdžiai studijavo politechnikume, skraidė. Po kiek laiko suprato, jog siekiant rezultatų tai daryti jam reikėjo daug anksčiau. Tuomet vaikiną pašaukė į sovietinę kariuomenę. Ten jis savanoriškai pasiprašė būti desantininku. Sunkioje tarnyboje per dvejus metus, pasak Algimanto, aiškiai susidėliojo praeitis, dabartis ir ateitis. Grįžęs po tarnybos įsidarbino Vilkaviškio siuvimo fabrike elektriku, piešė karikatūras fabriko sienlaikraščiui. Po metų buvo paaukštintas ir tapo vyriausiuoju energetiku. Tačiau greitai suprato, kad toks gyvenimas ir darbas – ne jam. Tuomet grįžo į aviaciją. Besklandydamas padangėse nusprendė, jog laikas... nusileisti ant žemės ir mylėti Lietuvą kitokiais darbais. „Ji – tik trupinys žmonijos aruode, bet jos unikali seniausia pasaulio kalba, kultūra, visatos ir gyvenimo dėsnių suvokimas, išsaugotas mažas žemės lopinėlis yra neįkainojami. Patikėkite, besikeičiantis pasaulis, griūvantys režimai nepajėgūs sunaikinti to, kas įrašyta tautos genuose ir buvo per amžius perduodama iš kartos į kartą. Besiveržiančios senosios kultūros versmės glumina ir stebina tuos, kurie vėl iš naujo atranda šį kraštą, žmones. Tauta, esanti nuolatiniame kūrybiniame procese, yra tarsi feniksas, atgimstantis iš pelenų. Japonų mokslininkai po pasaulį žvalgėsi ne vieną dešimtį metų, kad savo ir kitų nuostabai pripažintų: tik Lietuvoje yra išlikusi mažoji sakralinė architektūra (stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės), papildyta skulptūros ir drožybos elementais, gyva senaisiais geometriniais simboliais, ženklais. Tai tarsi aidas praėjusių civilizacijų, kai dvasiniai ir fiziniai pasauliai buvo vientisi, neišdraskyti, ir tarsi patvirtinimas, kad tos žinios, pojūčiai, glūdintys mūsų pasąmonėje, kultūroje, yra raktas sėkmingiems naujojo pasaulio pokyčiams – raktas, per kurį darnos pasieksime su mažiausiais dvasiniais ir fiziniais nuostoliais“, – mano skulptorius. A. Sakalauskas pasakojo, kaip prieš dvejus metus dirbdamas skulptorių stovykloje Amerikoje patyrė vieną neįkainojamą dalyką. Kai ten indėnų ritualus atlikinėjo šamanas, Algimantui vis rodėsi, kad šis savo kalboje nuolat kartoja žodį, labai panašų į mūsų „ačiū“. Pabendravęs su šamanu menininkas išsiaiškino, jog tas žodis – „ačiom“, naudojamas padėkoti dievams aukštame dvasiniame lygmenyje ir kilęs iš genties, kurią sudarė šviesiaplaukiai, mėlynakiai indėnai. Įdomi skulptoriaus nuomonė ir apie Vilkaviškio vietovardžio atsiradimą. Pasak jo, visi lietuviški vietovardžiai daugiau ar mažiau susiję su transportu ir mūsų miestas nieko bendro su vilkais neturi. Vilkaviškis turėjo būti vieta, kur kažkada vilkte gabenti kroviniai. Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Galerija: Skulptūra
Publikuota: 2019-07-04 16:16:49 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Išdalyti „Gintarinių bičių“ apdovanojimai *Žemdirbių šventėje – padėkos ūkininkams ir ministrui * Policijos pareigūnai prie perėjų pažeidėjų netyko Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|