|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2019-07-04 16:11
Europiečiai viešbučius paprastai įsivaizduoja kitaip. Tačiau šis, prieš du dešimtmečius įkurtas Danos rezervate, puikiai dera prie kraštovaizdžio ir turi savo aurą.Autorės nuotr. Eglė MIČIULIENĖ
Apie šią kelionę suorganizavusią Irmą Trečiokienę, pažįstamą ne vienam mūsų rajono gyventojui, rašėme praėjusiame „Santakos“ numeryje („Kelias atsiveria po einančiojo kojomis“, liepos 2 d., Nr. 51). Tai moteris, kuri prisipažįsta tiesiog pamišusi dėl Jordanijos ir kaskart ten atrandanti vis ką nors naujo. Keliauninkams pažadamas įspūdingas Jordanijos lobynas: Danos biosferos rezervatas su žygiu per Wadi Ghuweiro kanjoną, neįtikėtino grožio Wadi Rumo dykuma, pasaulio paveldo šedevras Petra, „minkštas“ it aliejus Negyvosios jūros glėbys ir kiti gėriai. Didieji miestai šįkart eliminuojami – birželio mėnesį ten per karšta (nors vėliau paaiškėja, kad Lietuvoje tuo metu buvo ne mažiau tvanku). Lėktuvas su Irma ir penkiais jos bendraminčiais iš Marijampolės bei Vilkaviškio Jordanijoje nusileidžia birželio pradžioje. Suvalkiečių šešetukas įšoka į beveik naują išsinuomotą automobilį ir Negyvosios jūros pakrante (yra trumpesnis kelias, bet šiuo – daug gražiau ir įdomiau) pajuda Danos rezervato link. Besižvalgant pro langus liūdina tik vienas dalykas – nenusakoma daugybė plastiko šiukšlių: butelius, maišelius vietiniai čia meta tiesiog per mašinų langus. Tačiau smagu žiūrėti į vis statėjančias uolas ir kitapus kelio ramiai tysančią Negyvąją jūrą. Kompanija apsistoja rytietiškos gamtos glėbyje įsitaisiusiame akmeniniame viešbutyje „Dana Tower Hotel“, kurį lietuviai šmaikščiai pramina Flinstounų namais. Iš tiesų tai daugiau nei viešbutis: šis statinys turi savo aurą. Viena prie kitos prilipdytos „kresnos“ statinio konstrukcijos, gelsvų akmenų sienos, akmeninės arkos tobulai susilieja su viešbutį supančiomis smiltainio uolomis ir beribiais akmenuotais slėniais. Visų čia labai gerbiamas viešbučio savininkas Nabilis Nwaflehas sako jį statydamas jaunystėje vadovavęsis svarbiausiais dalykais: širdimi, protu ir akimis. Arabiškais kilimais nukabinėtiems viešbučio kambariams šeimininkas davęs savitus pavadinimus: „Nakties ašaros“, „Skraidantis žirgas“, „Pamišusi meilė“, „Medaus mėnuo“ ir pan. Nabilis neseniai pasistatė ir visai kitokį – prabangų – viešbutį, skirtą komforto pageidaujantiems turistams, – vis dėlto pastarasis jam nėra toks brangus (žinoma, jei kalbėsime ne apie finansinę pusę). O štai apie originalųjį „Dana Tower“ vizitinėje kortelėje parašyta: tai 1 milijono žvaigždžių ir 1 mėnulio viešbutis. „Jei netikite – išeikite naktį į lauką ir pakelkite akis į dangų. Mes kiekvienas galime turėti milijonų žvaigždžių vertės namus. Bet galime turėti namus ir visai be žvaigždžių – viskas priklausys nuo mūsų pačių“, – dėsto Nabilis. Šis arabas – tikras filosofas, turintis savitą požiūrį į gyvenimą ir labai glaudų ryšį su gamta. „Naktis yra pilna paslapčių, – žvelgdamas į besileidžiančios saulės nurausvintus uolynus sako Nabilis. – Net jei visą gyvenimą praleisi kalnuose ar dykumose, tu vis tiek neatskleisi visų jos paslapčių. Nakties ašaros – tai po dangų šaudantys meteorai. Nakties kvepalai – tai prieš aušrą iškrentanti rasa, visai dienai suteikianti žvalumo. Nakties muzika – tai vėjo šiurenimas dykumoje. Naktis turi ir savo vaiduoklį – tamsą. Bet be jos nepamatytum, kokios ryškios yra žvaigždės... Naktis netgi turi kompaniją. Jei pasijutai vienišas naktyje, susikurk nedidelį laužą – ir nebesijausi vienas. Jeigu naktį liksi uolynuose ir numigsi tik valandą – jausiesi pailsėjęs, būsi aktyvus. Mieste dešimt valandų pramiegojęs tu žiovausi ir būsi mieguistas...“ Viešbutyje, kaip ir visoje Jordanijoje, maistas be galo skanus, o ypač sočios vakarienės. Tad vakare iki soties prisikirtę, padainavę su viešbučio savininko sūnumi Hasemu arabiškai ir netgi pamėginę pamušti rytietišką būgnelį, anksti ryte lietuviai išsiruošia į 15 kilometrų žygį Wadi Ghuweiro kanjonu. Šis kanjonas – vienas gražiausių regione ir žavus tuo, kad dar nenumintas turistų. Jį įveikdamas beveik nesutiksi žmonių, užtat netrukdomas gali gėrėtis neįtikėtino grožio uolienomis, nuo gelsvų, rausvų atspalvių pereinančių iki beveik juodos spalvos, tarpekliais, tiesiai virš žygeivių galvų įstrigusiu įspūdingo dydžio akmeniu, rožiniais žiedais apsipylusiais krūmais. Kaitinant saulei tenka lipti per stambius akmenis, šokinėti per upelį – gerai, kad kanjono uolynai teikia malonų pavėsį. Vandens juostai vis platėjant keliauninkai galiausiai ima bristi upe tiesiog su batais. Daugėjant vandens vaizdai keičiasi – susižavėjimą kelia tiesiog iš uolų keleto metrų aukštyje išaugusios palmės, stebina kanjone sutiktas į uolyną įsispraudęs didžiulis būrys ožkų. Po kelių valandų žygio paaiškėja, jog paslaugusis gidas Salemas, nuolat tiesęs ranką ir padėjęs moterims įveikti sunkesnius etapus, ant nugaros visą kelią tempė dar ir dvi keptuves, krepšį bulvių, pomidorų, svogūnų, agurkų ir arabiškos duonos. Čia pat, sustojus tikroje gamtos oazėje su kriokliu, visi šoka maudytis, o užkūrus laužą pagaminami puikiausi karšti pietūs. Žinoma, ir saldi arabiška arbata mažučiuose puodeliuose: ja lietuviai vaišinami visą žygį – kanjonuose, dykumoje, Petroje, visur. Įveikę pusę trasos turistai pasiekia slėnyje įkurtą stovyklavietę. Čia vėl sočiai privaišinami lauže kepta vištiena su daržovėmis, o tada laukia saulės palydos ir naktis palapinėse. Ryte pakilę 5 val., kol dar nesvilina saulė, visi žygiuoja gerokai sunkesne 15 kilometrų trasa per kalną iki pat „Dana Tower“ viešbučio, kur vėl laukia svetingas aptarnaujantis personalas bei gardi vakarienė su gera kompanija. Šį vakarą viešbutyje jau prisirinkę ir prancūzų, vokiečių, iš kitų šalių atvykusių turistų. Tačiau Hazemas su savo būgneliu vėl įsitaiso prie lietuvių šešetuko – arabas jau susidaręs įspūdį, kad mūsų šalyje gyvena ypatingai šilti ir draugiški žmonės. Klausantis atsėlina mintis: būtų gerai, kad taip apie save dažniau galvotų ir patys lietuviai. (Bus daugiau)
Galerija: Jordanija
Publikuota: 2019-07-04 16:11:43 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|