|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kūryba
|
|
|
Kybartų menų studijos „Smiltys“ organizuotame plenere Kuršių nerijoje dalyvavo (iš kairės) studijos vadovė Aušrinė Dubauskienė, Margarita Batiasova, Irena Šunokienė, Irina Fomina, Irena Abraitienė ir Ilona Mikalainienė.
Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ narės jau kelinti metai vasaromis rengia plenerus, į juos pasikviečia bičiulių iš Gusevo (Rusijos Federacija). Paskiausiame, jau septintajame plenere bendramintės įkvėpimo sėmėsi Kuršių nerijoje. Moterų šios vasaros patirtys ateityje taps tapybos darbais, kuriuos visuomenė pamatys šviesos sklidinoje marinistinėje parodoje.
Tapybos plenero savaitė Kuršių nerijoje, Gintaro įlankoje, man, Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ vadovei, narėms Irenai Abraitienei, Irenai Šunokienei, Ilonai Mikalainienei bei viešnioms iš Gusevo menų mokyklos Margaritai Batiasovai ir Irinai Fominai prabėgo nejučiomis. Tarsi į kitą pasaulį, į vandenų skalaujamą neriją keliauta ieškoti smėlio, jūros ir šviesos. Už tai, kad kelionė įvyko ir pavyko, dėkojame UAB „Art Glacio“ vadovui Arūnui Simučiui, ūkininkui Evaldui Mačiuliui, Kybartų kultūros centrui.
Įstabaus krašto apžvalga pradėta nuo stipraus vėjo supustytų Mirusių kopų, saugančių vieną liūdniausių Kuršių nerijos istorijų: toje vietoje 1675–1934 metais smėlio audros užpustė 14 kaimų. Šiandien ši vieta, nuostabi jos panorama veda žmogų į dvasios gelmes, į patį save, į pajautą, kad reikia turėti šviesą su savimi ir iš savęs. Juk šviesa iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Ji tiesiog yra. Ir regima, ir jaučiama. O Mirusių kopų aplinka tai dar labiau patikina.
Marių ramybė ir sengirės medžių didybė. Dendrologinio tako bei vietos architektūros apžavai. Tarptautinis Juodkrantės smėlio skulptūrų simpoziumas „Kuršininkų sakmės“, Akmens skulptūrų parkas krantinėje. Mediniai „karpiniai“ Vėtrungių galerijoje, kurioje stebėtasi gintaro metamarfozėmis bei Nidos menininkų asociacijos „Tiltas“ pirmininko Sauliaus Kruopio ekspresyviais kūriniais. Juodkrantės parodų salėje patirta klaipėdiečio Vido Pinkevičiaus kūryba, o Miniatiūrų muziejuje aplankyta Neringai ypatingą vertę turinti ekspozicija „Metų laikai Rytų Prūsijos dailėje“. Tai kolekcininko Aleksandro Popovo sukaupta Rytų Prūsijos XIX a.–XX a. pirmos pusės tapybos ir grafikos rinkinio dalis. Neringai ši paroda ypač aktuali, nes minėtu laikotarpiu gyvavo Nidos dailininkų kolonija. Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 300 dailininkų iš Rytų Prūsijos ir Vokietijos. Čia tarpo laisvojo meno dvasia, persmelkta pirmapradės stichijos, Kuršių nerijos gamtos, architektūros bei žvejų gyvenimo būdo.
Esant šalia skulptūros Vytautui Kernagiui kužda atmintis žodžius: „Benai, plaukiam į Nidą.“ Čia „Smilčių“ plenero dalyvės sutiko sėkmės, o gal likimo draugus – kito plenero dalyvius. Akies krašteliu stebėjome dailininkės iš Maskvos Natalijos Boženovos meistriškumo pamokas (master-class), gėrėjomės ten vykusio plenero menininkų kūryba bei darbų formatu. Nidos bendruomenės namuose aplankėme Nidos ir Šilutės menininkų parodą.
Legendinė Parnidžio kopa... Nuo jos atsiveriantis vaizdas jau beveik du šimtus metų įkvepia dailininkus. Tai vieta, kurioje juntamas ypatingas erdvės ir laisvės alsavimas – juo spinduliuoja ir Nidą bei Kuršių neriją tapiusių dailininkų kūriniai. Saulės laikrodis, iškaltos valandų ir pusvalandžių įrėžos, taip pat po vieną kiekvienam mėnesiui ir dar keturioms saulėgrįžoms bei lygiadieniams primena laiko smiltimis matuojamą gyvenimą.
Dalele šios nuostabiosios žemės patapo plenero dalyvės: stebėjo neaprėpiamas, mėlynai pilkas marias, studijavo ypatingos šviesos kartkartėmis apšviečiamą žalsvai mėlyną jūrą, žavėjosi akmenėlių raibumu bei gintaro smiltelių šokiu. Per meistriškumo pamokas sėmėsi patirties iš tapybos meistrių. „Smiltys“ jautė, kad čia būti laikas yra ribotas... Drobėse kurdamos pamario nuotaiką skubėjo pajusti, skubėjo praregėti. Įkvėpti šviesos ir kiekvieną darbą daryti su didžiausia meile. Kad savo kraštui parvežtų šviesos sklidiną marinistinę parodą.
Aušrinė DUBAUSKIENĖ
Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ vadovė
Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ narės jau kelinti metai vasaromis rengia plenerus, į juos pasikviečia bičiulių iš Gusevo (Rusijos Federacija). Paskiausiame, jau septintajame plenere bendramintės įkvėpimo sėmėsi Kuršių nerijoje. Moterų šios vasaros patirtys ateityje taps tapybos darbais, kuriuos visuomenė pamatys šviesos sklidinoje marinistinėje parodoje. |
Tapybos plenero savaitė Kuršių nerijoje, Gintaro įlankoje, man, Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ vadovei, narėms Irenai Abraitienei, Irenai Šunokienei, Ilonai Mikalainienei bei viešnioms iš Gusevo menų mokyklos Margaritai Batiasovai ir Irinai Fominai prabėgo nejučiomis. Tarsi į kitą pasaulį, į vandenų skalaujamą neriją keliauta ieškoti smėlio, jūros ir šviesos. Už tai, kad kelionė įvyko ir pavyko, dėkojame UAB „Art Glacio“ vadovui Arūnui Simučiui, ūkininkui Evaldui Mačiuliui, Kybartų kultūros centrui.
Įstabaus krašto apžvalga pradėta nuo stipraus vėjo supustytų Mirusių kopų, saugančių vieną liūdniausių Kuršių nerijos istorijų: toje vietoje 1675–1934 metais smėlio audros užpustė 14 kaimų. Šiandien ši vieta, nuostabi jos panorama veda žmogų į dvasios gelmes, į patį save, į pajautą, kad reikia turėti šviesą su savimi ir iš savęs. Juk šviesa iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Ji tiesiog yra. Ir regima, ir jaučiama. O Mirusių kopų aplinka tai dar labiau patikina.
Marių ramybė ir sengirės medžių didybė. Dendrologinio tako bei vietos architektūros apžavai. Tarptautinis Juodkrantės smėlio skulptūrų simpoziumas „Kuršininkų sakmės“, Akmens skulptūrų parkas krantinėje. Mediniai „karpiniai“ Vėtrungių galerijoje, kurioje stebėtasi gintaro metamarfozėmis bei Nidos menininkų asociacijos „Tiltas“ pirmininko Sauliaus Kruopio ekspresyviais kūriniais. Juodkrantės parodų salėje patirta klaipėdiečio Vido Pinkevičiaus kūryba, o Miniatiūrų muziejuje aplankyta Neringai ypatingą vertę turinti ekspozicija „Metų laikai Rytų Prūsijos dailėje“. Tai kolekcininko Aleksandro Popovo sukaupta Rytų Prūsijos XIX a.–XX a. pirmos pusės tapybos ir grafikos rinkinio dalis. Neringai ši paroda ypač aktuali, nes minėtu laikotarpiu gyvavo Nidos dailininkų kolonija. Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 300 dailininkų iš Rytų Prūsijos ir Vokietijos. Čia tarpo laisvojo meno dvasia, persmelkta pirmapradės stichijos, Kuršių nerijos gamtos, architektūros bei žvejų gyvenimo būdo.
Esant šalia skulptūros Vytautui Kernagiui kužda atmintis žodžius: „Benai, plaukiam į Nidą.“ Čia „Smilčių“ plenero dalyvės sutiko sėkmės, o gal likimo draugus – kito plenero dalyvius. Akies krašteliu stebėjome dailininkės iš Maskvos Natalijos Boženovos meistriškumo pamokas (master-class), gėrėjomės ten vykusio plenero menininkų kūryba bei darbų formatu. Nidos bendruomenės namuose aplankėme Nidos ir Šilutės menininkų parodą.
Legendinė Parnidžio kopa... Nuo jos atsiveriantis vaizdas jau beveik du šimtus metų įkvepia dailininkus. Tai vieta, kurioje juntamas ypatingas erdvės ir laisvės alsavimas – juo spinduliuoja ir Nidą bei Kuršių neriją tapiusių dailininkų kūriniai. Saulės laikrodis, iškaltos valandų ir pusvalandžių įrėžos, taip pat po vieną kiekvienam mėnesiui ir dar keturioms saulėgrįžoms bei lygiadieniams primena laiko smiltimis matuojamą gyvenimą.
Dalele šios nuostabiosios žemės patapo plenero dalyvės: stebėjo neaprėpiamas, mėlynai pilkas marias, studijavo ypatingos šviesos kartkartėmis apšviečiamą žalsvai mėlyną jūrą, žavėjosi akmenėlių raibumu bei gintaro smiltelių šokiu. Per meistriškumo pamokas sėmėsi patirties iš tapybos meistrių. „Smiltys“ jautė, kad čia būti laikas yra ribotas... Drobėse kurdamos pamario nuotaiką skubėjo pajusti, skubėjo praregėti. Įkvėpti šviesos ir kiekvieną darbą daryti su didžiausia meile. Kad savo kraštui parvežtų šviesos sklidiną marinistinę parodą.
Aušrinė DUBAUSKIENĖ
Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ vadovė
Publikuota: 2019-07-02 10:02:56
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|