Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kūryba

---

Kybartų menų studijos „Smiltys“ organizuotame plenere Kuršių nerijoje dalyvavo (iš kairės) studijos vadovė Aušrinė Dubauskienė, Margarita Batiasova, Irena Šunokienė, Irina Fomina, Irena Abraitienė ir Ilona Mikalainienė.

Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ narės jau kelinti metai vasaromis rengia plenerus, į juos pasikviečia bičiulių iš Gusevo (Rusijos Federacija). Paskiausiame, jau septintajame plenere bendramintės įkvėpimo sėmėsi Kuršių nerijoje. Moterų šios vasaros patirtys ateityje taps tapybos darbais, kuriuos visuomenė pamatys šviesos sklidinoje marinistinėje parodoje.

Tapybos plenero savaitė Kuršių nerijoje, Gintaro įlankoje, man, Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ vadovei, narėms Irenai Abraitienei, Irenai Šunokienei, Ilonai Mikalainienei bei viešnioms iš Gusevo menų mokyklos Margaritai Batiasovai ir Irinai Fominai prabėgo nejučiomis. Tarsi į kitą pasaulį, į vandenų skalaujamą neriją keliauta ieškoti smėlio, jūros ir šviesos. Už tai, kad kelionė įvyko ir pavyko, dėkojame UAB „Art Glacio“ vadovui Arūnui Simučiui, ūkininkui Evaldui Mačiuliui, Kybartų kultūros centrui.

Įstabaus krašto apžvalga pradėta nuo stipraus vėjo supustytų Mirusių kopų, saugančių vieną liūdniausių Kuršių nerijos istorijų: toje vietoje 1675–1934 metais smėlio audros užpustė 14 kaimų. Šiandien ši vieta, nuostabi jos panorama veda žmogų į dvasios gelmes, į patį save, į pajautą, kad reikia turėti šviesą su savimi ir iš savęs. Juk šviesa iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Ji tiesiog yra. Ir regima, ir jaučiama. O Mirusių kopų aplinka tai dar labiau patikina.

Marių ramybė ir sengirės medžių didybė. Dendrologinio tako bei vietos architektūros apžavai. Tarptautinis Juodkrantės smėlio skulptūrų simpoziumas „Kuršininkų sakmės“, Akmens skulptūrų parkas krantinėje. Mediniai „karpiniai“ Vėtrungių galerijoje, kurioje stebėtasi gintaro metamarfozėmis bei Nidos menininkų asociacijos „Tiltas“ pirmininko Sauliaus Kruopio ekspresyviais kūriniais. Juodkrantės parodų salėje patirta klaipėdiečio Vido Pinkevičiaus kūryba, o Miniatiūrų muziejuje aplankyta Neringai ypatingą vertę turinti ekspozicija „Metų laikai Rytų Prūsijos dailėje“. Tai kolekcininko Aleksandro Popovo sukaupta Rytų Prūsijos XIX a.–XX a. pirmos pusės tapybos ir grafikos rinkinio dalis. Neringai ši paroda ypač aktuali, nes minėtu laikotarpiu gyvavo Nidos dailininkų kolonija. Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 300 dailininkų iš Rytų Prūsijos ir Vokietijos. Čia tarpo laisvojo meno dvasia, persmelkta pirmapradės stichijos, Kuršių nerijos gamtos, architektūros bei žvejų gyvenimo būdo.

Esant šalia skulptūros Vytautui Kernagiui kužda atmintis žodžius: „Benai, plaukiam į Nidą.“ Čia „Smilčių“ plenero dalyvės sutiko sėkmės, o gal likimo draugus – kito plenero dalyvius. Akies krašteliu stebėjome dailininkės iš Maskvos Natalijos Boženovos meistriškumo pamokas (master-class), gėrėjomės ten vykusio plenero menininkų kūryba bei darbų formatu. Nidos bendruomenės namuose aplankėme Nidos ir Šilutės menininkų parodą.

Legendinė Parnidžio kopa... Nuo jos atsiveriantis vaizdas jau beveik du šimtus metų įkvepia dailininkus. Tai vieta, kurioje juntamas ypatingas erdvės ir laisvės alsavimas – juo spinduliuoja ir Nidą bei Kuršių neriją tapiusių dailininkų kūriniai. Saulės laikrodis, iškaltos valandų ir pusvalandžių įrėžos, taip pat po vieną kiekvienam mėnesiui ir dar keturioms saulėgrįžoms bei lygiadieniams primena laiko smiltimis matuojamą gyvenimą.

Dalele šios nuostabiosios žemės patapo plenero dalyvės: stebėjo neaprėpiamas, mėlynai pilkas marias, studijavo ypatingos šviesos kartkartėmis apšviečiamą žalsvai mėlyną jūrą, žavėjosi akmenėlių raibumu bei gintaro smiltelių šokiu. Per meistriškumo pamokas sėmėsi patirties iš tapybos meistrių. „Smiltys“ jautė, kad čia būti laikas yra ribotas... Drobėse kurdamos pamario nuotaiką skubėjo pajusti, skubėjo praregėti. Įkvėpti šviesos ir kiekvieną darbą daryti su didžiausia meile. Kad savo kraštui parvežtų šviesos sklidiną marinistinę parodą.





Aušrinė DUBAUSKIENĖ



Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ vadovė

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---