Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Jaunimas

---

Birželio 14 dieną Vilkaviškio skautai (vad. E. Budrytė-Vilbikė) susiruošė į žygį po Vištyčio apylinkes.

Susirinkę dalyviai atidarė savo žygį rikiuote, kur po raportų ir vėliavos pagerbimo, aptarė žygio maršrutą ir pasiimti būtinus daiktus.

„Tuomet autobusu nuvažiavome iki Lankupkos, kur pradėjome žygiuoti link mūsų nakvynės vietos. Žygiavome pro miškus, sodybas, žvyrkelius. Sustojome ant Pavištyčio piliakalnio pasistiprinti ir pailsėti. Žygio metu taip pat daug bendravome, sustoję žaidėme įvairius žaidimus. Nakvynės vietą su skautiškomis dainomis pasiekėme jau po 17 val. Atkeliavę, kiek pavargę pailsėjome, o tada pasistatėme palapines ir įsikūrėme. Kadangi oras buvo tikrai puikus, nuėjome iki Vištyčio ežero išsimaudyti ir nuovargio kaip nebūta – kai kas dar ir vandens mūšį spėjo sulošti. Po maudynių, pasiskirstę pareigomis paruošėme vakarienę, o tądien ji buvo tikrai puiki – kiekvienas pasidarėme dešrainių!“ – pasakojo vadovė.

Tuomet tradiciškai laukė vakaro rikiuotė, kur po dienos raportų brolis Domas Lukoševičius davė jaunesniojo skauto įžodį. Pasveikinę brolį visi susirinko prie vakaro laužo susikaupimo vakare, kurio metu paminėta Gedulo ir vilties diena, pagerbti žmonės, kurie prieš daug metų tą dieną buvo vežami į tremtį į Sibirą. Skautai skaitė žmonių pasakojimus, atsiminimus, kuriuos jie užrašė po visų siaubingų įvykių, dainavo liaudies ir partizanines dainas. Susikaupę, surimtėję ir tylėdami visi išsiskirstė miegoti. Kitą rytą, pavalgę pusryčius, taip pat dalyvavo programoje apie tremtį – sesė Onytė papasakojo, kaip tremtinių vaikai leisdavo laiką, kokius žaidimus jie žaisdavo, iš jos skautai daug sužinojo apie praeitį ir įdomių faktų, patys galėjo išbandyti kai kurių jau seniai užmirštus žaidimus.

„Po rikiuotės išleidome savo jaunesniuosius skautus ir skautus iki 13 metų namo, o patyrę skautai ir kandidatai į juos liko dar parai. Gavome įvairių užduočių, pasigaminome pietus, o po jų leidomės į antrą žygio dalį – ėjome į pasienio ruožą, kur šiek tiek paklaidžioję po pievas ir laukus (deja, ne visada žemėlapyje esantys keliai atitinka realius), susitikome su Vištyčio užkardos pasienio pareigūnais. Kartu su jais nukeliavome į Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos valstybinių sienų sankirtos tašką, ėjome pasienyje esančiu draustiniu, pasieniečiai leido užlipti į stebėjimo bokštą, iš kurio atsivėrė platus ir gražus ežero vaizdas, galėjome palyginti, kaip atrodo „mūsų“ ir rusų pusės, “ – pasakojo E. Budrytė-Vilbikė.

Vakare, ant kalno su nuostabiu vaizdu, į ežerą leidžiantis saulei du skautai Miglena Petraitytė ir Dovydas Tupčiauskas davė patyrusio skauto įžodį. Sugrįžę su dainomis visi užbaigė skautų pradėtą ruošti vakarienę. Po daug pokalbių ir smagių akimirkų vaikai žiūrėjo dokumentinį filmą apie tremtį. Paryčiais stipriai užklupęs lietus neišgąsdino, o ryte, atsikėlę stovyklautojai viską susitvarkė ir papusryčiavę išvyko namo. Skautai dėkoja į savo sodybą priėmusiems Uldinskams, taip pat Vištyčio užkardos pasienio pareigūnams už puikų laiką kartu.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---