|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Iš piliečio pozicijos
|
|
|
Karkliniškietis Adas Viliušis (viršuje) nesikremta nepatekęs į ekspediciją, bet džiaugiasi susiradęs naujų draugų.
Žyginto JUREVIČIAUS nuotr.
Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
Mūsų kraštietis Adas Viliušis neseniai dalyvavo iniciatyvos „Misija Sibiras’19“ bandomajame žygyje. Nors vaikinui iš Karklinių kaimo šiais metais nepavyko patekti į galutinę „Misija Sibiras’19“ komandą, jis dėl to visiškai nesikremta, o naują patirtį vadina nuostabiu nuotykiu.
Išbandymų savaitgalis
„Visai neliūdžiu, nes žinau, kad pateko žmonės, kuriais visi galime didžiuotis. Apskritai, esu laimingas. Po bandomojo žygio pasidarė gera ir ramu, kad Lietuvoje liko dar daug ateities. Būsime tikrai stipri tauta su šiais jaunuoliais priešakyje, – po žygio sakė A. Viliušis. Anot jo, tas savaitgalis tapo tikru išbandymu. Jauni žmonės ne kartą brido Dubysa, kilo stačiais skardžiais, leidosi tokiomis pat nuokalnėmis.
Pirmąją dieną bandomojo žygio dalyviai tvarkė Ariogalos žydų kapines. Jos buvo pasislėpusios sunkiai įžengiamose „džiunglėse“, vos pavyko rasti antkapius. Žygyje naujokai daug bendravo su buvusių ekspedicijų nariais, kurie davė ne tik nemažai naudingų patarimų, bet ir dalijosi savo įspūdžiais.
„Keletą kilometrų ėjau su kraštiečiu, iš Karklinių kaimo kilusiu, Keturvalakiuose augusiu Aivaru Treikausku. Jis 2015 metais buvo patekęs į galutinę ekspedicijos komandą ir tvarkė lietuvių tremtinių kapus Tomsko srityje. Jo mama, Keturvalakių mokyklos istorijos mokytoja Regina Treikauskienė buvo mano pilietinio ugdymo mokytoja“, – pasakojo A. Viliušis.
Dėkingas už patirtį
Pasak jo, visi dalyvavusieji bandomajame žygyje buvo labai stiprūs ir savaip įdomūs. Iš kiekvieno buvo galima pasimokyti naudingų dalykų.
„Esu dėkingas naujiesiems savo draugams už istorijos pamokėles ir įkvėpimą būti dar patriotiškesniam, už sutvarkytas kojų pūsles, už įdomius pokalbius žygyje, už suteiktą nakvynę savo palapinėje ir už nepamirštamą draugiją. Visiems linkiu sėkmės ekspedicijoje! Dabar bus tūkstantį kartų įdomiau stebėti ją per televiziją, nes pažįstu visus dalyvius asmeniškai“, – nuoširdžiai džiaugėsi Adas.
Ne tik vaikaičių reikalas Nuo projekto vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire, Kazachstano Respublikoje aplankė septyniolika jaunimo ekspedicijų.
Pasak A. Viliušio, kai kurie artimieji ir draugai, išgirdę, kad vaikinas buvo atrinktas į bandomąjį žygį, truputį nustebo, nes žinojo, kad nei jo seneliai, nei kiti giminės tremties į Sibirą nepatyrė. Vis dėlto Adas mano, kad šitas istorinis įvykis ir jo atminimo išsaugojimas – ne tik tremtinių vaikaičių reikalas ir neturėtų būti taip suprantamas. Tai – visos tautos skaudi patirtis.
„Tremiamus kaimynus, draugus ar savo bendradarbius matė ir mano proseneliai, ir seneliai. Jie taip pat labai bijojo tremties, nes turėjo nemažai žemės, – savo šeimos patirtį prisiminė A. Viliušis. – Prieš sovietų trėmimus mano proseneliai, galima sakyti, jau buvo kartą ištremti iš savo šalies. Tai įvyko nacių okupacijos laikotarpiu. Tada visa mano prosenelių šeima prievarta buvo išvežta į Vokietiją dirbti. Ten gyveno apie šešerius metus. Į Lietuvą per patį sovietinį trėmimų vajų proseneliai grįžo su šešiais savo vaikais, tarp jų buvo ir mano močiutė. Grįžo gyvuliniuose vagonuose tik su keletu krepšių. Kiti keturi vaikai dar buvo likę Vokietijoje.
Grįžusi šeima neturėjo kur gyventi. Paliktuose namuose buvo įsikūrusi kita jauna šeima su penkiais vaikais. Ji atsisakė išsikraustyti ir grąžinti namus mano prosenelių šeimai. Laimei, gyventi priėmė kaimynai. Vyresni giminaičiai pasakojo, kad mano prosenelis Leonas Navikauskas buvo labai kantrus ir geras žmogus. Sukandęs dantis jis kentėjo ir nesiskundė nei partizanams, kurie pas juos ateidavo naktimis, nei stribams, kurie tikrindavo dieną. Prosenelis tylėjo, nes žinojo, kad bet kuriuo atveju galėjo pakenkti ir savo šeimai, ir tai jaunai šeimai su penkiais vaikais.“
Istorijos pėdsakais
Šįmet į ekspediciją „Misija Sibiras“ iškeliaus 16 žmonių komanda, kurios nariai buvo atrinkti iš daugiau nei tūkstančio kandidatų, pateikusių atrankos anketas. Per antrą etapą į bandomąjį žygį buvo pakviesta beveik 80 žmonių. Tarp jų – ir A. Viliušis. Žygio dalyviai išbandė ne tik fizines jėgas, per dvi dienas Raseinių rajono miškais, slėniais nužygiavę 55 kilometrus. Kandidatai taip pat turėjo įrodyti savo psichologinį pasiruošimą.
Kaip sako ekspedicijos organizatoriai, „Misija Sibiras“ – tai galimybė prisiliesti prie gyvosios istorijos, ypač tremties laikotarpio, palikusio mūsų praeityje gilų pėdsaką. Ekspedicija – jau keturioliktus metus gyvuojanti iniciatyva.
Nuo projekto vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire aplankė septyniolika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių daugiau nei pusantro šimto kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais. Projekto ekspedicijų dalyviai lankėsi Rusijos Federacijoje, Kazachstano ir Tadžikistano Respublikose. Pagrindiniai žygeivių tikslai – rasti ir sutvarkyti lietuvių tremtinių kapus, aplankyti politinių kalinių lagerių teritorijas, palikti šiose vietose atminimo ir pagarbos simbolius, susitikti su tose vietovėse tebegyvenančiais tautiečiais.
Po ekspedicijų jaunimas su visuomene dalijasi Sibire įgyta patirtimi: lankosi Lietuvos ir užsienio mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, savo įspūdžius perteikia pasakojimais ir vaizdo medžiaga. Tokiu būdu visuomenė skatinama domėtis šalies praeitimi, puoselėjamas kartų dialogas, kiekvienas gauna galimybę savo pilietiškumą išreikšti netradicinėmis formomis.
Mūsų kraštietis Adas Viliušis neseniai dalyvavo iniciatyvos „Misija Sibiras’19“ bandomajame žygyje. Nors vaikinui iš Karklinių kaimo šiais metais nepavyko patekti į galutinę „Misija Sibiras’19“ komandą, jis dėl to visiškai nesikremta, o naują patirtį vadina nuostabiu nuotykiu. |
„Visai neliūdžiu, nes žinau, kad pateko žmonės, kuriais visi galime didžiuotis. Apskritai, esu laimingas. Po bandomojo žygio pasidarė gera ir ramu, kad Lietuvoje liko dar daug ateities. Būsime tikrai stipri tauta su šiais jaunuoliais priešakyje, – po žygio sakė A. Viliušis. Anot jo, tas savaitgalis tapo tikru išbandymu. Jauni žmonės ne kartą brido Dubysa, kilo stačiais skardžiais, leidosi tokiomis pat nuokalnėmis.
Pirmąją dieną bandomojo žygio dalyviai tvarkė Ariogalos žydų kapines. Jos buvo pasislėpusios sunkiai įžengiamose „džiunglėse“, vos pavyko rasti antkapius. Žygyje naujokai daug bendravo su buvusių ekspedicijų nariais, kurie davė ne tik nemažai naudingų patarimų, bet ir dalijosi savo įspūdžiais.
„Keletą kilometrų ėjau su kraštiečiu, iš Karklinių kaimo kilusiu, Keturvalakiuose augusiu Aivaru Treikausku. Jis 2015 metais buvo patekęs į galutinę ekspedicijos komandą ir tvarkė lietuvių tremtinių kapus Tomsko srityje. Jo mama, Keturvalakių mokyklos istorijos mokytoja Regina Treikauskienė buvo mano pilietinio ugdymo mokytoja“, – pasakojo A. Viliušis.
Pasak jo, visi dalyvavusieji bandomajame žygyje buvo labai stiprūs ir savaip įdomūs. Iš kiekvieno buvo galima pasimokyti naudingų dalykų.
„Esu dėkingas naujiesiems savo draugams už istorijos pamokėles ir įkvėpimą būti dar patriotiškesniam, už sutvarkytas kojų pūsles, už įdomius pokalbius žygyje, už suteiktą nakvynę savo palapinėje ir už nepamirštamą draugiją. Visiems linkiu sėkmės ekspedicijoje! Dabar bus tūkstantį kartų įdomiau stebėti ją per televiziją, nes pažįstu visus dalyvius asmeniškai“, – nuoširdžiai džiaugėsi Adas.
Nuo projekto vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire, Kazachstano Respublikoje aplankė septyniolika jaunimo ekspedicijų.
Pasak A. Viliušio, kai kurie artimieji ir draugai, išgirdę, kad vaikinas buvo atrinktas į bandomąjį žygį, truputį nustebo, nes žinojo, kad nei jo seneliai, nei kiti giminės tremties į Sibirą nepatyrė. Vis dėlto Adas mano, kad šitas istorinis įvykis ir jo atminimo išsaugojimas – ne tik tremtinių vaikaičių reikalas ir neturėtų būti taip suprantamas. Tai – visos tautos skaudi patirtis.
„Tremiamus kaimynus, draugus ar savo bendradarbius matė ir mano proseneliai, ir seneliai. Jie taip pat labai bijojo tremties, nes turėjo nemažai žemės, – savo šeimos patirtį prisiminė A. Viliušis. – Prieš sovietų trėmimus mano proseneliai, galima sakyti, jau buvo kartą ištremti iš savo šalies. Tai įvyko nacių okupacijos laikotarpiu. Tada visa mano prosenelių šeima prievarta buvo išvežta į Vokietiją dirbti. Ten gyveno apie šešerius metus. Į Lietuvą per patį sovietinį trėmimų vajų proseneliai grįžo su šešiais savo vaikais, tarp jų buvo ir mano močiutė. Grįžo gyvuliniuose vagonuose tik su keletu krepšių. Kiti keturi vaikai dar buvo likę Vokietijoje.
Grįžusi šeima neturėjo kur gyventi. Paliktuose namuose buvo įsikūrusi kita jauna šeima su penkiais vaikais. Ji atsisakė išsikraustyti ir grąžinti namus mano prosenelių šeimai. Laimei, gyventi priėmė kaimynai. Vyresni giminaičiai pasakojo, kad mano prosenelis Leonas Navikauskas buvo labai kantrus ir geras žmogus. Sukandęs dantis jis kentėjo ir nesiskundė nei partizanams, kurie pas juos ateidavo naktimis, nei stribams, kurie tikrindavo dieną. Prosenelis tylėjo, nes žinojo, kad bet kuriuo atveju galėjo pakenkti ir savo šeimai, ir tai jaunai šeimai su penkiais vaikais.“
Šįmet į ekspediciją „Misija Sibiras“ iškeliaus 16 žmonių komanda, kurios nariai buvo atrinkti iš daugiau nei tūkstančio kandidatų, pateikusių atrankos anketas. Per antrą etapą į bandomąjį žygį buvo pakviesta beveik 80 žmonių. Tarp jų – ir A. Viliušis. Žygio dalyviai išbandė ne tik fizines jėgas, per dvi dienas Raseinių rajono miškais, slėniais nužygiavę 55 kilometrus. Kandidatai taip pat turėjo įrodyti savo psichologinį pasiruošimą.
Kaip sako ekspedicijos organizatoriai, „Misija Sibiras“ – tai galimybė prisiliesti prie gyvosios istorijos, ypač tremties laikotarpio, palikusio mūsų praeityje gilų pėdsaką. Ekspedicija – jau keturioliktus metus gyvuojanti iniciatyva.
Nuo projekto vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire aplankė septyniolika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių daugiau nei pusantro šimto kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais. Projekto ekspedicijų dalyviai lankėsi Rusijos Federacijoje, Kazachstano ir Tadžikistano Respublikose. Pagrindiniai žygeivių tikslai – rasti ir sutvarkyti lietuvių tremtinių kapus, aplankyti politinių kalinių lagerių teritorijas, palikti šiose vietose atminimo ir pagarbos simbolius, susitikti su tose vietovėse tebegyvenančiais tautiečiais.
Po ekspedicijų jaunimas su visuomene dalijasi Sibire įgyta patirtimi: lankosi Lietuvos ir užsienio mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, savo įspūdžius perteikia pasakojimais ir vaizdo medžiaga. Tokiu būdu visuomenė skatinama domėtis šalies praeitimi, puoselėjamas kartų dialogas, kiekvienas gauna galimybę savo pilietiškumą išreikšti netradicinėmis formomis.
Galerija: Bandomasis žygis
Publikuota: 2019-06-17 10:23:19
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|