Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2019-06-06 16:26

---

Paminklo autorius Vilius Puronas (kairėje) ir fundatorius mūsų kraštietis Gedeminas Vyšniauskas.

Ievos ŠLIVINSKIENĖS nuotr.

Į Pajevonį atvežtas Šiauliuose pagamintas paminklas 1863–1864 metų anticarinio nacionalinio išsivaduojamojo sukilimo dalyviams.

Paminklo autorius šiaulietis dizaineris Vilius Puronas gamybos darbus baigė jau pernai, tad dabar beliko imti ir sumontuoti. Tačiau iškilo problema – Pajevonyje dar nėra seniūno, tad tartis dėl pastatymo keblu.

Praeitą savaitę kūrinio autorius V. Puronas ir fundatorius Gedeminas Vyšniauskas, kurio gimtinė Pajevonyje, atvyko į Vilkaviškį. Jie kreipėsi į mūsų rajono valdžią. Vadovai svečių prašymą priėmė palankiai ir sutarė, kad sudaryta komisija apžiūrės vietą, numatomą statyti paminklui, ir, greičiausiai, pritars idėjai.

Brėžinius ir nuotraukas atvežęs V. Puronas parodė, koks įspūdingas tai būtų statinys. Tokio Suvalkijos krašte tikrai niekas neturės. Ne taip, kaip šito žmogaus darbų „išlepinti“ Šiauliai. Turbūt ne vienas žino šio miesto simboliu tapusią metalinę lapę, populiarumu greitai aplenkusią net Šiaulių auksinį šaulį, taip pat V. Purono ir G. Vyšniausko įkurtą centų kambarį, kuriam nėra analogų ne tik Lietuvoje. Menininkas savo miestui siūlo ir daugiau darbų, tačiau kol kas bendrų sąlyčio taškų su Šiaulių valdžia neranda.

Kaip sakė G. Vyšniauskas, jei pavyks bendradarbiauti su Vilkaviškio rajono valdžia, gali būti, kad daugiau V. Purono darbų atsiras ir pas mus. O kol kas laukiama mūsiškių sprendimo dėl paminklo Pajevonyje.

Prieš gerus dvejus metus esame rašę, kad minėtam paminklui tuometis seniūnas Gediminas Bisikirskas jau buvo paskyręs vietą, tačiau jos parinkimas papiktino ne tik autorių, bet ir pajevoniečius. Statiniui buvo paruošta už kultūros namų gyvenančio ūkininko patvartė. Tam reikalui seniūno rūpesčiu ten buvo atvežtas ir didžiulis lauko riedulys, prie kurio iš pradžių ir derintas V. Purono darbas. Tuomet, kilus daugybei diskusijų tarp Pajevonio kaimo bendruomenės ir seniūno, paminklo fundatorius G. Vyšniauskas į savo gimtinę pakvietė kūrinio autorių.

Kartu su bendruomenės žmonėmis pasidairius po Pajevonio apylinkes, rastas bendras sprendimas paminklą statyti visai greta bendruomenės namų, priešais kapines. Vieta patiko visiems. Menininkas sakė galintis kūrinį pritaikyti prie aplinkos. Juolab kad erdvė paminklui – labai tinkama. Tiesa, jau be buvusio seniūno parūpinto akmens.

Paminklą nutarta „apgyvendinti“ greta senovinio rūsio, kurį būtų galima apdėti akmenimis. Didelėje erdvėje meno kūrinys atrodytų didingai ir kartu įsikomponuotų į aplinką. Sutvarkius patį rūsį būtų galima įrengti ten nedidelę muziejinę ekspoziciją. Toks objektas neabejotinai į Pajevonį pritrauktų turistų.

Tad tikimasi, kad bus sulaukta vietinės valdžios pritarimo ir netrukus prasidės statybos darbai. Juolab kad pats kūrinys mūsų rajonui nekainuos.

Kodėl Pajevonyje nutarta statyti tokį paminklą? Kaip sakė V. Puronas, nuolat išvedantis tokių istorinių sąsajų, apie kokias dažnas net nepagalvotų, 1863 metų įvykiais pulsavo visa Lietuva. Prie Pajevonio, sankryžoje ties Būdviečiais, sukilėliai buvo pakorę vietinį gyventoją Puodžiūną, kuris bendradarbiavo su caro valdžia. Tad manyti, kad čia nebuvo sukilimo, negalima. Todėl toks paminklas ir turėtų rasti vietą Pajevonyje, greta T. Senkaus-Senkausko, nukentėjusio nuo caro valdžios bei atgulusio Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kalnelyje, kapo. Šis žmogus už parapijiečių raginimą dalyvauti sukilime Rusijos caro valdžios buvo ištremtas į Vologdos guberniją.

Kaip sakė V. Puronas, Suvalkija ir mūsų kraštas dar buvo ir jotvingijos lopšys, tad būtų labai prasminga įamžinti ir šį faktą. Jis net yra išleidęs leidinį „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“. Jame pasakojama apie Jotvingių kryžiaus riterių ordino istoriją, tradicijas ir žmones. Šis ordinas yra seniausia Lietuvos organizacija. 1487-ieji yra laikomi jo įkūrimo data. V. Purono išleista knyga iš tikrųjų geležinė – apkaustyta metalu ir, aišku, labai sunki. Įspūdingą leidinį autorius padovanojo mūsų rajono Savivaldybei. Kaip ir seną maldaknygę, rastą Kryžių kalne. Mat ji tarpukariu buvo išleista Vilkaviškyje.

---

Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Galerija: Paminklas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---