|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Parduoda dirbamą žemę Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-10-20 08:58:54
Parduoda atjunkytus paršelius. Tel. 0 614 11 665.
Galioja iki: 2024-10-20 14:10:20
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2019-06-03 16:23
|
|
|
Dviejų aukštų renesanso stiliaus grakštusis rūmas apylinkėje sau lygių neturėjo.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus nuotr.
Didikų Geištarų dvaras buvo vienas gražiausių visoje Suvalkijoje. Anuomet, dar XIX amžiuje. Kada buvo garbinamos aristokratiškos tradicijos. Kada rūmų durys buvo statomos dvigubai aukštesnės už patį savininką. Svečiams tai buvo žinutė, kad lankosi neeilinio dvarininko rezidencijoje.
Dvaro savininkas Leonas Geištaras negailėjo nei triūso, nei pinigų. Vien dėl paprastos, žmogiškos silpnybės – pasididžiavimo. Siekė, kad jo rūmai labiau blizgėtų už kaimyno Gauronskio puošniuosius „pajakus“. Ir iš tiesų – dviejų aukštų renesanso stiliaus grakštusis rūmas apylinkėje sau lygių neturėjo.
Rūmelis buvo viso dvaro puošmena. Pastatytas ant tvenkinio kranto, iš visų pusių apipintas vijokliais. Tvenkinyje plaukiojo gulbės ir egzotiškos iš Japonijos atvežtos vandens vištelės. Žmonių pasakojimai liudija, kad po paukščių kojomis nardė būriai auksinių žuvyčių. Viduryje tvenkinio, baudžiauninkų supiltoje salelėje, stovėjo vasarnamis. Pagrindinė lėbaujančių dvarininkų pramogų vieta.
Šaltiniai teigia, kad vieną vasaros vakarą saloje buvo susirinkę visi stambiausi apylinkių magnatai. Tarp išsipuošusių ponų sėdėjo neseniai iš užsienio grįžęs jaunėlis senojo Geištaro sūnus. Sugrįžo iš Petrapilio (dab. Sankt Peterburgo), tikėdamasis gimtajame kampe rasti poilsį ir ramybę. Liudininkų prisiminimais apipintos legendos mena, kad rado tik meilę ir persekiojimus.
Jo ambicingasis tėvas negalėjo net pagalvoti, kad sūnus vestų kaimo mergaitę. Mėlynas kraujas buvo svarbiau už šeimos laimę. Tą vakarą sūnaus veidas buvo padengtas sielvarto šešėlių. O tėvo akyse klaidžiojo pyktis, nes jaunėlis nepratarė nė žodžio, nešoko su poniomis. Pasipylė garsūs priekaištai apie kaimo mergaitę ir begėdį sūnų.
Buvęs Geištaro tarnas, senelis Vingilas, prisimena, kad tą vakarą kilo skandalas. Sūnaus maldavimai ir grasinimai senojo dvarininko širdies nesuminkštino: „Kol aš, Leonas Geištaras, būsiu gyvas, mužikė su tavim prie altoriaus nestovės.“ Toks buvo trumpas jų pokalbis.
Jaunėlis netikėtai išsitraukė revolverį ir prikišęs tarnui prie galvos liepė visą saloje esantį vyną supilti į tvenkinį. Kelios išsigandusios ponios apalpo, o vyrai bejėgiškai žiūrėjo į šėlstantį jaunuolį. Vienintelė motina sugebėjo grąžinti sūnų į realybę.
Greitai prie rūmų privažiavo karieta. Jaunasis Geištaras, vadeliodamas ketvertą eikliausių žirgų, nulėkė į Vilkaviškį. Didvyžiuose liko amą praradusios ponios, išblyškę aristokratai ir girtos gulbės, plaukiojančios drumstame tvenkinio vandenyje. Tarnai rinko sudaužytas šukes ir išmėtytas kortas, o vokiškas orkestras griežė valsą.
Slinko dienos, o Geištaruose ūkanos nesisklaidė. Vieną pavakarį į dvarą atėjo žinia. Rūmų salėje nuvilnijo garsios motinos raudos. Viename Petrapilio baliuje nusišovė jos sūnus. Tai išgirdusi nuliūdo ir laukuose dirbusi mergina. Tik ji neišsidavė, nealpo ir neverkė, nes norėjo gyventi.
Vėliau nepalaužiamasis Geištaras, norėdamas įtikti dangui, pastatė bažnyčią. Keitėsi dvaro šeimininkai. Pasikeitė net ir parapijos pavadinimas. Po karo negrįžo nė vienas iš Geištarų. Jų „palocius“ privatizavo valstybė, o parapijai davė Didvyžių vardą.
Geištarai dingo be žinios Pirmojo pasaulinio karo audrose. Bet kasmet vykdavę Leono ir Marijos atlaidai vietiniam klebonui primindavo bažnyčios fundatorių ir senus, gerus laikus. Klebonas atvirai bėrė į kišenę rėmėjo auksines monetas. Nostalgijos vedamas dar daugybę metų mišiose kalbėdavo maldas už mecenato sielą.
Laikui bėgant iš senosios praeities beveik nieko neliko. Dvaro trobesiai tarpukaryje buvo apgriuvę, plačiose sodo alėjose žėlė usnys, žemių plotai buvo apkarpyti. Maurų priaugusiame tvenkinyje plaukiojo jau lietuviškos antys. O puošniuose rūmuose laiką leisdavo paliegę elgetos. Pabrėžiama, kad elgetoms gyvenimo minimumą parūpindavo Vilkaviškio savivaldybė.
Vasaromis aikštėje prie rūmų buvo ruošiamos gegužinės su įvairiais sporto numeriais ir prizais. Grieždavo jau ne vokiškas orkestras, o Šaulių sąjungos jaunų vyrukų būrys. Iš spirito varyklos jau nekildavo dūmai. Kamine lizdus suko kregždės, šikšnosparniai ir pelėdos. Tik sekmadieniais parapinės bažnyčios bokšte vis dar gausdavo varpo dūžiai. Tolimu aidu visoje apylinkėje. Žmonėms primindavo senuosius didikus ir skaudžius baudžiavos laikus.
Vėliau galbūt tik seneliai prieglauda 1928 m. paverstuose rūmuose retkarčiais sukalbėdavo porą „Sveikų Marijų“ už pono Geištaro dūšią.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Didikų Geištarų dvaras buvo vienas gražiausių visoje Suvalkijoje. Anuomet, dar XIX amžiuje. Kada buvo garbinamos aristokratiškos tradicijos. Kada rūmų durys buvo statomos dvigubai aukštesnės už patį savininką. Svečiams tai buvo žinutė, kad lankosi neeilinio dvarininko rezidencijoje. |
Dvaro savininkas Leonas Geištaras negailėjo nei triūso, nei pinigų. Vien dėl paprastos, žmogiškos silpnybės – pasididžiavimo. Siekė, kad jo rūmai labiau blizgėtų už kaimyno Gauronskio puošniuosius „pajakus“. Ir iš tiesų – dviejų aukštų renesanso stiliaus grakštusis rūmas apylinkėje sau lygių neturėjo.
Rūmelis buvo viso dvaro puošmena. Pastatytas ant tvenkinio kranto, iš visų pusių apipintas vijokliais. Tvenkinyje plaukiojo gulbės ir egzotiškos iš Japonijos atvežtos vandens vištelės. Žmonių pasakojimai liudija, kad po paukščių kojomis nardė būriai auksinių žuvyčių. Viduryje tvenkinio, baudžiauninkų supiltoje salelėje, stovėjo vasarnamis. Pagrindinė lėbaujančių dvarininkų pramogų vieta.
Šaltiniai teigia, kad vieną vasaros vakarą saloje buvo susirinkę visi stambiausi apylinkių magnatai. Tarp išsipuošusių ponų sėdėjo neseniai iš užsienio grįžęs jaunėlis senojo Geištaro sūnus. Sugrįžo iš Petrapilio (dab. Sankt Peterburgo), tikėdamasis gimtajame kampe rasti poilsį ir ramybę. Liudininkų prisiminimais apipintos legendos mena, kad rado tik meilę ir persekiojimus.
Jo ambicingasis tėvas negalėjo net pagalvoti, kad sūnus vestų kaimo mergaitę. Mėlynas kraujas buvo svarbiau už šeimos laimę. Tą vakarą sūnaus veidas buvo padengtas sielvarto šešėlių. O tėvo akyse klaidžiojo pyktis, nes jaunėlis nepratarė nė žodžio, nešoko su poniomis. Pasipylė garsūs priekaištai apie kaimo mergaitę ir begėdį sūnų.
Buvęs Geištaro tarnas, senelis Vingilas, prisimena, kad tą vakarą kilo skandalas. Sūnaus maldavimai ir grasinimai senojo dvarininko širdies nesuminkštino: „Kol aš, Leonas Geištaras, būsiu gyvas, mužikė su tavim prie altoriaus nestovės.“ Toks buvo trumpas jų pokalbis.
Jaunėlis netikėtai išsitraukė revolverį ir prikišęs tarnui prie galvos liepė visą saloje esantį vyną supilti į tvenkinį. Kelios išsigandusios ponios apalpo, o vyrai bejėgiškai žiūrėjo į šėlstantį jaunuolį. Vienintelė motina sugebėjo grąžinti sūnų į realybę.
Greitai prie rūmų privažiavo karieta. Jaunasis Geištaras, vadeliodamas ketvertą eikliausių žirgų, nulėkė į Vilkaviškį. Didvyžiuose liko amą praradusios ponios, išblyškę aristokratai ir girtos gulbės, plaukiojančios drumstame tvenkinio vandenyje. Tarnai rinko sudaužytas šukes ir išmėtytas kortas, o vokiškas orkestras griežė valsą.
Slinko dienos, o Geištaruose ūkanos nesisklaidė. Vieną pavakarį į dvarą atėjo žinia. Rūmų salėje nuvilnijo garsios motinos raudos. Viename Petrapilio baliuje nusišovė jos sūnus. Tai išgirdusi nuliūdo ir laukuose dirbusi mergina. Tik ji neišsidavė, nealpo ir neverkė, nes norėjo gyventi.
Vėliau nepalaužiamasis Geištaras, norėdamas įtikti dangui, pastatė bažnyčią. Keitėsi dvaro šeimininkai. Pasikeitė net ir parapijos pavadinimas. Po karo negrįžo nė vienas iš Geištarų. Jų „palocius“ privatizavo valstybė, o parapijai davė Didvyžių vardą.
Geištarai dingo be žinios Pirmojo pasaulinio karo audrose. Bet kasmet vykdavę Leono ir Marijos atlaidai vietiniam klebonui primindavo bažnyčios fundatorių ir senus, gerus laikus. Klebonas atvirai bėrė į kišenę rėmėjo auksines monetas. Nostalgijos vedamas dar daugybę metų mišiose kalbėdavo maldas už mecenato sielą.
Laikui bėgant iš senosios praeities beveik nieko neliko. Dvaro trobesiai tarpukaryje buvo apgriuvę, plačiose sodo alėjose žėlė usnys, žemių plotai buvo apkarpyti. Maurų priaugusiame tvenkinyje plaukiojo jau lietuviškos antys. O puošniuose rūmuose laiką leisdavo paliegę elgetos. Pabrėžiama, kad elgetoms gyvenimo minimumą parūpindavo Vilkaviškio savivaldybė.
Vasaromis aikštėje prie rūmų buvo ruošiamos gegužinės su įvairiais sporto numeriais ir prizais. Grieždavo jau ne vokiškas orkestras, o Šaulių sąjungos jaunų vyrukų būrys. Iš spirito varyklos jau nekildavo dūmai. Kamine lizdus suko kregždės, šikšnosparniai ir pelėdos. Tik sekmadieniais parapinės bažnyčios bokšte vis dar gausdavo varpo dūžiai. Tolimu aidu visoje apylinkėje. Žmonėms primindavo senuosius didikus ir skaudžius baudžiavos laikus.
Vėliau galbūt tik seneliai prieglauda 1928 m. paverstuose rūmuose retkarčiais sukalbėdavo porą „Sveikų Marijų“ už pono Geištaro dūšią.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Galerija: Didvyžių dvaras
Publikuota: 2019-06-03 16:23:13
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Automobilių taršos tikrintojai pasiekė ir Vilkaviškį * Dronus perpratęs senjoras siužetais džiugina žmones
* „Korio“ grupės narių tikslas – sau ir kitiems padėti gyventi blaiviai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|