„Santaka“ / Profesionalaus teatro scenoje vilkaviškietis debiutavo pagrindiniu vaidmeniu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda šienainį (2021 m. derliaus, kaina sutartinė). Tel. 8 687 77 162.
Galioja iki: 2021-06-25 10:16:14

Parduoda traktorių T-150K su plūgu, šieno presą FORTSCHRITT. Tel. 8 648 22 878.
Galioja iki: 2021-06-26 10:07:22



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2019-04-25 15:23

Dalinkitės:  


Kelią į teatrą vilkaviškietis Lukas Auksoraitis atrado po ieškojimų ir klajonių užsienyje.

n


Profesionalaus teatro scenoje vilkaviškietis debiutavo pagrindiniu vaidmeniu

Dangyra APANAVIČIENĖ


Neseniai Marijampolės dramos teatre buvo parodytas Keistuolių teatro spektaklis „Riešutų duona“. Bilietus į jį žiūrovai išgraibstė akimirksniu, o po pasirodymo kūrėjus apdovanojo ilgomis ovacijomis.

Vieną pagrindinių vaidmenų šiame spektaklyje sukūrė debiutavęs jaunas aktorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) vaidybos kurso studentas vilkaviškietis Lukas Auksoraitis. Šis pokalbis su Luku – apie jaunam žmogui aktualias problemas gvildenantį spektaklį ir paties pasirinkimą būti aktoriumi.

– Lukai, esi dar tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentas, o jau atlieki vieną pagrindinių vaidmenų Lietuvoje pripažinto režisieriaus Aido Giniočio, Keistuolių teatro vadovo, pastatyme? Kaip patekai į „Riešutų duoną“?

– „Riešutų duona“ atsirado labai paprastai. Po antro kurso vaidybos egzaminų mane ir du mano bendramokslius pasikvietė vaidybos dėstytojas, o dabar jau ir mūsų kurso vadovas Aidas Giniotis. Jis pasakė, jog nuo rugpjūčio mėnesio statys spektaklį pagal Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ ir norėtų, kad mes ten kurtume vaidmenis. Liepė perskaityti kūrinį ir laukti repeticijų. O paskui viskas vyko gana greitai – tiesiog pakvietė mane vaidinti.


– Kas tavo scenos partnerė, kuri taip pat atliekai vieną iš pagrindinių vaidmenų?

– Turiu dvi scenos partneres: tai – Aistė Šeštokaitė, mano kursiokė, ir Jovita Jankelaitytė, profesionali aktorė, jau baigusi vaidybos studijas. Vaidinti su skirtingomis partnerėmis yra įdomu. Su Aiste mes esame labiau pažįstami, tad vienas kitą geriau jaučiame ir suprantame. O Jovita turi daugiau patirties, yra labai talentinga, puikiai vaidina ir su ja įvyksta kitoks kontaktas. Abi partnerės skirtingos, tad ir mūsų bendri kūrybos taškai skiriasi: kuriant vaidmenis su viena jų išryškėja vieni dalykai, su kita – kiti, bet svarbiausia – pasitikėjimas vieno kitu.

– Ar tau artimi pagrindinio herojaus Andriaus Šato – prieš srovę einančio ir prie pasaulio nepritampančio jauno žmogaus, kurį vaidini, išgyvenimai?

– Nemažai apysakos situacijų man priminė vaikystę ar paauglystę. Kurdamas vaidmenį, kai kur ieškodavau panašumų savo gyvenime, prisimindavau, ką jaučiau panašiose situacijose. Tad kartais pats nustebdavau, kiek daug dalykų patyriau ir, deja, ne visi jie buvo malonūs.

Andrius Šatas turėjo dėdę Boleslovą, aš tokio dėdės savo gyvenime neturėjau. Tačiau turėjau kaimyną, kurį mažas vadindavau Kipšu. Skaitydamas kūrinį iškart supratau, jog mano dėdė Boleslovas bus Kipšas. Tad spektaklyje žiūriu į Boleslovą taip, kaip žiūrėčiau į Kipšą.


– Tavo kelias į teatrą, kaip ir Andrius Šato, nebuvo lengvas ir tiesus. Juk ne iškart baigęs „Aušros“ gimnaziją atvažiavai į Vilnių? Papasakok.

– Tuomet dar nežinojau, kuo norėčiau būti. Tiesiog nebuvau radęs savo kelio ir išvykau jo ieškoti į Angliją. Planavau ten studijuoti tarptautinius santykius, bet kažkas mane nuo to sulaikė.

Anglijoje daug laiko teko praleisti vienam, dirbti paprastus darbus. Supratau, kad ne piniguose rasiu laimę, reikia ieškoti veiklos, kuri mane darytų laimingą. Tada ir užgimė idėja apie aktoriaus profesiją, nes teatras mane žavėjo nuo vaikystės. Ligi šiol pamenu kiekvieną savo apsilankymą teatre, fragmentus iš matytų spektaklių. Beje, šiek tiek ir pačiam teko vaidinti mokykliniuose pasirodymuose.

Tad kai per Kalėdas grįžau namo į Vilkaviškį, jau žinojau, jog atgal į Angliją nevyksiu. Pradėjau domėtis studijomis Lietuvoje, ruoštis ir birželio mėnesį jau laikiau egzaminus. Tuo metu įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Vaidybos programą. Visada žinojau, kad LMTA Vaidybos programa yra intensyvesnė, stipresnė, ten užsiėmimai vyksta nuo ryto iki vakaro. Tad metus pasimokęs Kaune pabandžiau perstoti – ir man pavyko. Taip po dvejų klajonių metų visgi atsidūriau Vilniuje.


– Kaip teigia A. Giniotis, „Riešutų duona“ – tai jaunimui skirtas spektaklis. Tačiau jo pažiūrėti susirenka ir nemažai vyresniosios kartos atstovų. Kaip manai, kodėl?

– Manau, dėl to, kad tai – kūrinys, turintis savo istoriją, galima sakyti, tapęs lietuviškąja klasika. Turbūt daugelis atsimena to paties pavadinimo Arūno Žebriūno filmą. Gal kiti pamena skaitytą Sauliaus Šaltenio apysaką iš mokyklos laikų.

Tai visiems labai gerai žinoma istorija, tarsi alegorija į „Romeo ir Džuljetą“, kai dvi šeimos pykstasi, o jų vaikai vienas kitą įsimyli. Tai kūrinys apie visais laikais žmogų jaudinusius dalykus: meilę, bičiulystę, nesantaiką, tėvų ir vaikų santykius. Tikrai pravartu jį paskaityti arba pamatyti mūsų spektaklį. Bus įdomu visiems: ir vyresnės kartos žmonėms, ir jaunimui, o ypač tiems, kurie dar nesulaukė pilnametystės.

– Gal „Riešutų duona“ planuoja atkeliauti ir į Vilkaviškio sceną?

– Girdėjau, jog yra planų spektaklį atvežti ir į Vilkaviškį. Tai gali įvykti kitą sezoną, galbūt rudenį. Labai tikiuosi, kad netolimoje ateityje pavyks susitikti ir su gimtojo miesto žiūrovais.

– Ar, be „Riešutų duonos“, Lukai, dar vaidini kur nors?

– Vaidinu Keistuolių teatro spektaklyje vaikams „HoP“ ir „Atviro rato“ teatro spektaklyje „Brangioji mokytoja“. Šiomis dienomis su savo dėstytoja ir viena iš kurso vadovių Ieva Stundžyte ruošiamės spektaklio „Aktas“ premjerai.

– „Riešutų duonoje“ esi bene daugiausiai kalbantis aktorius. Ar sunku išmokti tekstą? Ar tenka interpretuoti?

– Na taip, teksto man čia teko daugiausiai. Šiaip teksto kalti man dažniausiai nereikia, per repeticijas jis pats kažkaip įlenda į galvą. Vis dėlto šiam, pirmam, mano spektakliui nebuvo lengva išmokti žodžius. Todėl labai jaudinausi, ar suvaldysiu tiek daug informacijos.

Nors ir retai, bet kartais vis dėlto tenka interpretuoti: būna, jog pamiršti ką nors, praleidi kokią frazę ar pasakai anksčiau, nei reikia. „Riešutų duona“ yra pirmasis mano spektaklis, tad jaučiu ypač didelę atsakomybę, stengiuosi kiekvienąkart susikaupti ir pasiruošti, kad techninių klaidų būtų kuo mažiau. Žinoma, kartais nutinka visko, bet žiūrovas dažniausiai to nepastebi. Toks tas mūsų darbas.

– Ar labai jaudiniesi prieš eidamas į sceną?

– Prieš visus spektaklius būna jaudulio, o prieš „Riešutų duoną“ ypač dreba kinkos. Bet tas jausmas „užkuria“ gerąja prasme, įsijungia kitos jėgos. Būna, kad plaku save mintyse: išvadinu netalentingu, negabiu, nemokša, kad visa tai pamatys žiūrovai, o vyresni aktoriai „nurašys“. Tačiau kai tik įžengiu į sceną, kažkaip magiškai dingsta visos pašalinės mintys ir užvaldo vaidmuo.


– O kaip jautiesi po spektaklio, atlaikęs tokį didelį emocinį krūvį?

– Po spektaklio dažniausiai būnu pavargęs ir išsekęs, apima lengvas liūdesio jausmas. Vaidmuo iš tiesų pareikalauja daug jėgų ir psichologinės įtampos.

– Tavo debiutą teatre akylai stebi mama Loreta. Dalyvavo „Riešutų duonos“ premjeroje Vilniuje, stebėjo spektaklį Marijampolėje. Kaip ji vertina tavo pasirinkimą?

– Mama visada mane palaikė: ir kai važiavau į Angliją, ir kai stojau mokytis. Aš visada jaučiu ją šalia. Taip buvo ir su aktoriniu. Kai pasakiau, kad būsiu aktorius, mama turbūt intuityviai pajuto, jog tai gali būti mano kelias, ir neprieštaravo.

Dažnai, kai būna sunku, pasikalbu su mama apie šią profesiją, bet ji visada man primena, kad aš pats pasirinkau tokį kelią ir žinojau, jog nebus viskas rožėmis klota. Mama niekada manęs nespaudė stoti ten, kur nenorėjau. Manau, jai buvo svarbiausia, kad aš rasčiau savo kelią.

Dabar jaučiu, jog per mano menišką būtį atsiskleidžia ir mamos meniškoji pusė. Ji pradėjo dažniau lankytis spektakliuose, domėtis teatru. Man visada labai įdomu išgirsti, kaip mama vertina vieną ar kitą spektaklį.

– O kas tau pačiam yra teatras?

– Man teatras – tai ne pelno siekianti žmonių grupė, ne verslas, kurį dabar dažnai iš teatro bandoma padaryti, o nuolatiniai ieškojimai, kūryba, iš scenos sklindanti tiesa, žavesys, kai viskas kartais atsiranda tiesiog iš nieko – iš idėjos.


– Ar sunkios vaidybos studijos? Ar lieka laisvo laiko kitiems tavo pomėgiams?

– Sunkios, reikalaujančios didelio atsidavimo. Paskaitos ir repeticijos vyksta nuo ryto iki vakaro, o dažniausiai – ir savaitgaliais. Reikia tikrai daug dirbti, bet kai visa tai teikia malonumą, nejauti, kad tai darbas.

Laisvo laiko kitiems pomėgiams seniai neturiu. Gaila, bet ir namo grįžti tenka retai. Dabar mano vienintelis didžiausias pomėgis – sugrįžti į Vilkaviškį ir aplankyti mamą.

– Ką galėtum pasakyti mokyklą baigiantiems jaunuoliams, kurie taip pat svajoja apie aktorystę, tačiau bijo tam ryžtis?

– Atsargiai svajokite, nes svajonės pildosi (šypsosi). O iš tiesų palinkėčiau ne svajoti, o drąsiai eiti ten, kur traukia. Jeigu tai aktorystė – puiku! Bet pirmiausia reikėtų atsakyti sau į klausimą: kodėl aš noriu tapti aktoriumi? Todėl labai svarbu jau dabar kuo dažniau lankytis spektakliuose, domėtis aktoriais, vaidyba, nes tik tai padės pamatyti teatrą, galbūt net visai kitokį, nei įsivaizdavote iki tol. Aš visada sakau: geriau pabandyti, negu paskui gailėtis.

Aktoriaus profesija tikrai labai sunki, tačiau joje yra kažkas švento, ir tas kažko ieškojimas manęs iki šiol nepaleidžia.






Projektą „Čia – mūsų namai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas






Galerija: „Riešutų duona“




Publikuota: 2019-04-25 15:23:43

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Darbus prie kultūros centro pristabdė netikėta kliūtis
* Pavojingi medžiai toliau skaldo bendruomenę
* Švirkštai storomis adatomis liko tik pacientų prisiminimuose
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip darbdaviai rūpinasi Jumis per karščius?
Keičia darbo grafikus.
Darbe yra kondicionieriai.
Niekaip – kenčiam kaitrą.
Aš nedirbu.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga apibūdinti veiksmą vartojant formą pagrinde?
Tai nebūtų taisyklinga. Vietininkas nevartotinas veiksmo būdui reikšti, pvz.: Į spektaklį susirinko pagrinde (daugiausia) pagyvenę žmonės. Statybos darbai pagrinde (apskritai, iš esmės) baigti.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas