|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Kraštiečiai
Biologė Asta Navickaitė ragino kolegas mokytojus nebijoti prisipažinti ko nors nežinančius.Nuotr. iš asmeninio albumo
A. Navickaitė dar mokyklos suole žinojo, kad savo ateitį nori sieti su biomedicinos mokslais. Dilema buvo tik viena: tapti mokytoja ar žengti kitu keliu. Vis dėlto noras savo žiniomis dalytis su jaunimu nugalėjo ir ji pasirinko studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Jame kraštietė įgijo ne tik bakalauro diplomą, bet pabaigė ir magistrantūros bei doktorantūros studijas. Maždaug prieš pusantrų metų A. Navickaitė gavo vieną iš didžiausių savo profesinės srities įvertinimų. Mokytojai buvo įteikta švietimo reformos pradininkės habil. dr. Meilės Lukšienės premija. Ją kasmet Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skiria vienam šalies pedagogui už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą bei sklaidą. Į premiją gali pretenduoti ne vyresni nei 35 metų asmenys. „Visiškai nesitikėjau, kad būtent man atiteks šis įvertinimas. Pernai pati dirbau vertinimo komisijoje, tad pamačiau, iš kokio lygio pretendentų reikia išrinkti geriausią“, – pasakojo A. Navickaitė. A. Navickaitė nėra vienintelė pedagogė savo šeimoje. Jos mama dirba Vilkaviškio vaikų lopšelyje-darželyje „Buratinas“, mokytojų duoną kremta ir keletas Astos tetų. Tiesa, apsispręsti tapti pedagoge padėjo ir jos buvusios mokytojos tuometinėje Vilkaviškio dešimtmetėje mokykloje. „Aštuntoje klasėje biologijos mokytoja Laima Kuraitė mane pirmą kartą paragino dalyvauti rajoninėje olimpiadoje. Tada aš savimi nepasitikėjau, galvojau, kad yra daug geresnių už mane. Vis dėlto, įkvėpta mokytojos, dalyvavau toje olimpiadoje ir laimėjau pirmą vietą. Vėliau kasmet iki pat mokyklos baigimo biologijos olimpiadose mane lydėdavo sėkmė: arba laimėdavau, arba tapdavau prizininke. Iki šiol išlikęs tik vienas neaiškumas, kodėl taip niekada ir neteko dalyvauti respublikiniame etape?“ – svarstė pašnekovė. Anot jos, beveik visi dešimtmetės mokyklos pedagogai į mokinius žiūrėdavo kaip į asmenybes. Nemažą įtaką tolesnei A. Navickaitės karjerai padarė anglų kalbos mokytoja Rasa Juodeikytė ir buvusi klasės vadovė, istorikė Gražina Mikalauskienė. Vėliau Asta mokėsi tuometinėje Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, baigė universitetą. Pirma A. Navickaitės darboviete tapo Vilniaus statybininkų rengimo centras. Kraštietė prisimena, jog dirbti šioje įstaigoje buvo išties nelengva. „Po metų gavau pasiūlymą dirbti sostinės Žemynos gimnazijoje. Iš pradžių dvejojau, ar sugebėsiu iš profesinio rengimo centro pereiti tiesiai į gimnaziją, bet galiausiai sutikau. Čia skaičiuoju jau dešimtus metus“, – šypsojosi A. Navickaitė. Ji teigė, kad per dešimtmetį daug kas pasikeitė: mokiniai, aplinkinių požiūris į pedagogus, darbo sistema ir metodai. „Šiuolaikinis mokytojas – nuolat besikeičiantis, tobulėjantis, besidomintis naujovėmis, dalyvaujantis seminaruose ir ten gautas idėjas pritaikantis savo darbe. Mokiniams dabar yra sudarytos visos galimybės mokytis. Jiems skiriamos papildomos valandos, moduliai, individualios konsultacijos. Aišku, jei susikerta pedagogo ir moksleivio požiūriai, didelės naudos nebus. Savo mokiniams esu pasakiusi, kad jeigu jie nori dešimtuko, aš jį galiu parašyti, tačiau kas iš to? Vaikai žinių dėl to neįgis. Deja, neretai šeimose jie yra spaudžiami, jog pažymiai – labai svarbūs“, – mintimis dalijosi pašnekovė. A. Navickaitė į savo darbą stengiasi žiūrėti labai profesionaliai. „Aš atsakingai ruošiuosi pamokoms, planuoju laiką, tačiau būna apmaudu, jei mokiniai ateina nepasiruošę. Iš rajonuose dirbančių kolegų esu girdėjusi daug replikų, kad Vilniuje dirbti lengva. Tai – netiesa. Manau, problemos visur yra panašios. Be to, mūsų klasės – perpildytos. Pavyzdžiui, aš dirbu su 31 mokiniu. Net džiaugiuosi, jei kas neateina į pamoką, nes tada nereikia užleisti savo kėdės. Tik maždaug 10 procentų moksleivių yra tikrai motyvuoti, dalis stengiasi kažką daryti, o kiti skaičiuoja minutes iki pamokos pabaigos“, – pasakojo kraštietė. Mokytoja prisipažino, jog kartais tenka atlaikyti nemažą tėvų spaudimą. Šie neretai nurodinėja pedagogams, kaip reikia ugdyti jų atžalas. Tiesa, pašnekovė teigė pastebėjusi, kad šių mokslo metų pradžioje kilę neramumai švietimo sistemoje tėvus mobilizavo. Jie ėmė labiau gerbti ir palaikyti mokytojus. Anot A. Navickaitės, taip ir turėtų būti. Pedagogams tėvų pagalba reikalinga nuolat, o ne epizodiškai. A. Navickaitė svarstė, kad siekdami susigrąžinti prarastą prestižą mokytojai privalo daug kalbėti apie save, neužsisklęsti, nebijoti pripažinti, jog jie taip pat daro klaidų. Asta pati niekada nevengia savo mokiniams pasakyti ko nors nežinanti. „Turime nevengti prisipažinti, kad ir mums kartais nesiseka, tačiau neturi būti šaukiama, jog ko nors nesugebame. Daugumoje įstaigų yra specialistai, padedantys vaikams išgyventi tam tikras situacijas, tačiau ne ką rečiau jų reikia ir mokytojams“, – sakė kraštietė. Kalbėdama apie savo dėstomą discipliną, ji džiaugėsi, kad biologija Lietuvoje turi neblogą ateitį. Nemažai jaunuolių po mokyklos renkasi biomedicinos mokslų studijas. Asta pati visada skatina mokinius dalyvauti olimpiadose, nes žino, jog įgyta patirtis gali jaunuolius įkvėpti, paskatinti ateityje dar daugiau dėmesio skirti mokslams bei studijoms. Ne paslaptis, kad ateityje gali imti stigti šios srities specialistų. A. Navickaitė pasakojo, kad Žemynos gimnazijos pedagogai kasmet stebi kolegų pamokas, o visi įstaigos mokiniai privalo įsitraukti į trijų kategorijų projektus: pamokos, gimnazijos arba respublikos mastu. Už juos duodamas atitinkamas kreditų skaičius. Mokslo metų gale kiekvienas gimnazistas turi būti sukaupęs bent 10 kreditų. Šiuo metu kraštietė yra vyresnioji mokytoja. Prieš kurį laiką jos kvalifikaciją vertinę atestacinės komisijos nariai nusprendė, kad darbo rodikliai yra per geri gauti tik mokytojo metodininko vardą, tad buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu suteikti A. Navickaitei galimybę tapti eksperte. „Turiu raštišką patvirtinimą, jog baigiantis šiems mokslo metams man bus suteikta mokytojo eksperto kvalifikacija“, – sakė Žemynos gimnazijos biologė. A. Navickaitė buvo sulaukusi ir pasvarstymų, jog galėtų pereiti dirbti į vieną iš prestižinėmis laikomų sostinės gimnazijų. Vis dėlto pedagogė kol kas neskuba palikti Žemynos gimnazijos. „Galbūt tik norėčiau išvykti bent kuriam laikui pasistažuoti užsienyje. Taip pat svajoju suorganizuoti kokį nors seminarą Vilkaviškio rajono mokytojams, kad galėčiau pasidalyti savo patirtimi. Žinau, jog mintys materializuojasi. Kažkada svajojau parengti vadovėlį, kuriuo galėtų naudotis ir mano kolegos. Praėjusiais metais gavau kvietimą prisidėti prie vieno elektroninio vadovėlio kūrimo. Teko įdėti labai daug darbo, bet rezultatas – džiugina. Tikiu, kad ir dabartinius tikslus pavyks įgyvendinti“, – vylėsi A. Navickaitė. Publikuota: 2019-04-23 09:51:32 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|