|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
Senatvinė negalia žmogų paverčia priklausomu nuo artimųjų.
Eglės MIČIULIENĖS nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Nedažnai redakciją pasiekia laiškai žmonių, kurie juos išsiuntę pasirenka mirtį. Juolab kad šįkart laiškai iš anapus pasiekė ne tik redakciją. Paskutinį kartą popieriuje apraudojusi savo lemtį ir maldavusi tai paviešinti, senolė tiesiog išėjo.
Likimas nelepino
Janinos laišką redakcijai perdavė paštininkė, kuriai prieš pasitraukdama iš gyvenimo senolė paliko ne vieną voką. Laikraščius po kaimą nešiojusi moteris dažnai pasišnekėdavo su devintą dešimtį įpusėjusia močiute, tačiau niekada nenujautė, kad senolė turi tokių slogių ketinimų. Laiškus redakcijai, kaimynams bei kitame Lietuvos krašte gyvenančiai dukteriai išsiųsti prašiusi Janina sakė ketinanti išvykti, tačiau apie kelionės tikslą neužsiminė. Todėl sužinojusi, kas nutiko, paštininkė sutriko. Jai kilo minčių laiškus perduoti policijos pareigūnams.
Vis dėlto redakciją pasiekė paskutinis Janinos laiškas – šeši seno žmogaus rašysena išvedžioti puslapiai. Jie kupini nuoskaudų ir gėlos. Laiške Janina pasakoja apie jaunystę, kai anksti liko našlė su trimis nedideliais vaikais. Kaip giminės siūlėsi užauginti jaunėles dukteris, tačiau moteris jų neatidavusi ir vargą vargusi viena. Kaip turėjo galimybę dar kartą ištekėti, tačiau bijojusi, kad svetimas vyras bus blogas jos vaikams.
Janina aprašo, kaip džiaugėsi, kai dukterys užaugo, ištekėjo, sukūrė savo gyvenimus. Pati tuomet dar buvo stipri, gyveno savarankiškai savo namuose ir nė nemanė prašytis vaikų pagalbos.
Kai vyresniajai dukteriai vienas po kito gimė vaikai, tuomet prireikė Janinos pagalbos. Tad duktė prisikalbino mamą gyventi drauge. Močiutė nuo mažų dienų augino anūkus, gamino maistą, dirbdavo ūkyje.
Janina laiške guodėsi, kad labai norėjusi padėti dukteriai, tačiau žento charakteris nuo pat pradžių buvęs nepakenčiamas. Vis dėlto ji nutarė parduoti ūkį ir gautus pinigus išdalyti visiems trims vaikams.
Kraustėsi ne kartą
Deja, Janinos žentui neatrodė teisinga, kad pas jį atsikrausčiusi uošvė pinigus išdalijo ir kitoms dukterims. Nuo to laiko, anot laiško autorės, dar paaštrėjo nesutarimai. Moteriai ne tik reikėjo triūsti namuose, bet ir dirbti sunkiausius ūkio darbus: tampyti bulvių maišus, semti srutas kibirais. Galop konfliktas kilęs ir tarp jos su dukterimi, paskui motinos buvo paprašyta mokėti nuomą už kambarį.
Po šio konflikto mamą pas save išsivežė jaunėlė. Janina pasakojo su šia dukterimi puikiai sutarusi, tačiau žentas labai gėręs, kol gyventi tapo nebeįmanoma. Tad duktė su vaikais išvyko gyventi į užsienį, o Janinai po septynerių pas jaunėlę pragyventų metų teko kraustytis į sesers namus.
Drebančia ranka laiške išvedžiotos eilutės liudija, kad pas seserį Janina išgyveno kiek daugiau nei metus, o vėliau ją vėl parsiviliojo vyriausioji duktė. Senutė jau buvo susitaupiusi pinigų, tad davė žentui 5 tūkst. litų, kad suremontuotų jos kambarį. Tačiau, Janinos teigimu, paklojęs linoleumą ir išdažęs sienas vyras pradėjo reikalauti daugiau pinigų, o papildomai duotų 2 tūkst. litų jam nebeužteko – konfliktai vis gilėjo.
Anot Janinos, žentas jau tuomet ją būtų išvijęs iš namų, tačiau prisiminė, kad žemė, kurią dirba, priklauso uošvei. Tad tuokart liovėsi ujęs. Pareigūnai remiasi liudininkų parodymais, o laiško turinį palieka artimųjų sąžinei.
Aplinkiniai nepastebėjo
Kai prieš ketverius metus pašlijo senutės sveikata, kalba pasisuko apie tai, kad žemę reikia perrašyti dukters šeimai. Tačiau pinigų paprašiusi senolė visai užsitraukė žento nemalonę.
Laiške Janina graudinosi, kad nuo to momento dukters šeima visai apribojo jos laisvę: neleido naudotis pirtimi, užsuko dujas, gesindavo šviesą. Nors dukters šeima naudojosi jos žeme, bulvių neduodavo. Kaimynų tekdavo prašyti, kad nuvežtų į kaimo parduotuvę, o prie šeimos stalo močiutė valgyti drauge negalėjo.
Laiško pabaigoje senutė rašė, kad kaimynai jos vargus puikiai žino, tačiau ji norinti, kad apie tai sužinotų viso rajono žmonės, kad viešumas bent kiek sukirbintų jos artimųjų sąžinę.
Janinos laišką redakcijai perdavusi paštininkė sakė negalinti atsigauti dėl tokio jos nuolatinės klientės poelgio.
Senolei spaudą atnešdavusi moteris sakė visuomet ją išklausydavusi, paguosdavusi, tačiau niekada nepagalvojo, kad viskas gali baigtis taip tragiškai.
Seniūnijos, kurioje gyveno Janina, vadovai sakė taip pat neįžvelgę nelaimės požymių. Senutė niekada nesiskundė artimaisiais, o šie atrodo padorūs, kaime gerbiami žmonės.
Skaitant nuoskaudų persmelktas eilutes sunku patikėti, kad artimieji galėjo taip elgtis su sena, neįgalia moterimi. Tad kyla įvairių minčių.
Įrodyti sunku
Ikiteisminį tyrimą dėl senolės mirties pradėję policijos pareigūnai apklausė gimines ir kaimynus. Tačiau niekas nenurodė, kad artimųjų elgesys galėjo tapti savižudybės priežastimi. Kai kurie tvirtino, kad Janina, kaip ir daugelis devintą dešimtį įpusėjusių žmonių, kentė nuo senatvinės demencijos, tad kartais aplinkinių veiksmus vertino perdėtai jautriai ar net neadekvačiai.
Rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkė Kristina Siriūnienė sakė, jog net įtarus, kad žmogus buvo sukurstytas ar privestas prie savižudybės, įrodymus surinkti būtų labai sunku. Iš gyvenimo pasitraukusio žmogaus laiškas nėra svarus įrodymas, mat vien iš teksto neįmanoma nustatyti, ar jame išdėstyti faktai atitinka tikrovę. Taip pat neįmanoma įvertinti žmogaus psichinės būklės ir sužinoti, ar jis pasaulį vertino adekvačiai, ar senatvinė demencija nesukėlė paranojos, kitų sutrikimų.
Tad pareigūnai šioje situacijoje remiasi liudininkų parodymais, o senolės laiške išlietas nuoskaudas palieka jos artimųjų sąžinei.
Nedažnai redakciją pasiekia laiškai žmonių, kurie juos išsiuntę pasirenka mirtį. Juolab kad šįkart laiškai iš anapus pasiekė ne tik redakciją. Paskutinį kartą popieriuje apraudojusi savo lemtį ir maldavusi tai paviešinti, senolė tiesiog išėjo. |
Janinos laišką redakcijai perdavė paštininkė, kuriai prieš pasitraukdama iš gyvenimo senolė paliko ne vieną voką. Laikraščius po kaimą nešiojusi moteris dažnai pasišnekėdavo su devintą dešimtį įpusėjusia močiute, tačiau niekada nenujautė, kad senolė turi tokių slogių ketinimų. Laiškus redakcijai, kaimynams bei kitame Lietuvos krašte gyvenančiai dukteriai išsiųsti prašiusi Janina sakė ketinanti išvykti, tačiau apie kelionės tikslą neužsiminė. Todėl sužinojusi, kas nutiko, paštininkė sutriko. Jai kilo minčių laiškus perduoti policijos pareigūnams.
Vis dėlto redakciją pasiekė paskutinis Janinos laiškas – šeši seno žmogaus rašysena išvedžioti puslapiai. Jie kupini nuoskaudų ir gėlos. Laiške Janina pasakoja apie jaunystę, kai anksti liko našlė su trimis nedideliais vaikais. Kaip giminės siūlėsi užauginti jaunėles dukteris, tačiau moteris jų neatidavusi ir vargą vargusi viena. Kaip turėjo galimybę dar kartą ištekėti, tačiau bijojusi, kad svetimas vyras bus blogas jos vaikams.
Janina aprašo, kaip džiaugėsi, kai dukterys užaugo, ištekėjo, sukūrė savo gyvenimus. Pati tuomet dar buvo stipri, gyveno savarankiškai savo namuose ir nė nemanė prašytis vaikų pagalbos.
Kai vyresniajai dukteriai vienas po kito gimė vaikai, tuomet prireikė Janinos pagalbos. Tad duktė prisikalbino mamą gyventi drauge. Močiutė nuo mažų dienų augino anūkus, gamino maistą, dirbdavo ūkyje.
Janina laiške guodėsi, kad labai norėjusi padėti dukteriai, tačiau žento charakteris nuo pat pradžių buvęs nepakenčiamas. Vis dėlto ji nutarė parduoti ūkį ir gautus pinigus išdalyti visiems trims vaikams.
Deja, Janinos žentui neatrodė teisinga, kad pas jį atsikrausčiusi uošvė pinigus išdalijo ir kitoms dukterims. Nuo to laiko, anot laiško autorės, dar paaštrėjo nesutarimai. Moteriai ne tik reikėjo triūsti namuose, bet ir dirbti sunkiausius ūkio darbus: tampyti bulvių maišus, semti srutas kibirais. Galop konfliktas kilęs ir tarp jos su dukterimi, paskui motinos buvo paprašyta mokėti nuomą už kambarį.
Po šio konflikto mamą pas save išsivežė jaunėlė. Janina pasakojo su šia dukterimi puikiai sutarusi, tačiau žentas labai gėręs, kol gyventi tapo nebeįmanoma. Tad duktė su vaikais išvyko gyventi į užsienį, o Janinai po septynerių pas jaunėlę pragyventų metų teko kraustytis į sesers namus.
Drebančia ranka laiške išvedžiotos eilutės liudija, kad pas seserį Janina išgyveno kiek daugiau nei metus, o vėliau ją vėl parsiviliojo vyriausioji duktė. Senutė jau buvo susitaupiusi pinigų, tad davė žentui 5 tūkst. litų, kad suremontuotų jos kambarį. Tačiau, Janinos teigimu, paklojęs linoleumą ir išdažęs sienas vyras pradėjo reikalauti daugiau pinigų, o papildomai duotų 2 tūkst. litų jam nebeužteko – konfliktai vis gilėjo.
Anot Janinos, žentas jau tuomet ją būtų išvijęs iš namų, tačiau prisiminė, kad žemė, kurią dirba, priklauso uošvei. Tad tuokart liovėsi ujęs.
Pareigūnai remiasi liudininkų parodymais, o laiško turinį palieka artimųjų sąžinei.
Kai prieš ketverius metus pašlijo senutės sveikata, kalba pasisuko apie tai, kad žemę reikia perrašyti dukters šeimai. Tačiau pinigų paprašiusi senolė visai užsitraukė žento nemalonę.
Laiške Janina graudinosi, kad nuo to momento dukters šeima visai apribojo jos laisvę: neleido naudotis pirtimi, užsuko dujas, gesindavo šviesą. Nors dukters šeima naudojosi jos žeme, bulvių neduodavo. Kaimynų tekdavo prašyti, kad nuvežtų į kaimo parduotuvę, o prie šeimos stalo močiutė valgyti drauge negalėjo.
Laiško pabaigoje senutė rašė, kad kaimynai jos vargus puikiai žino, tačiau ji norinti, kad apie tai sužinotų viso rajono žmonės, kad viešumas bent kiek sukirbintų jos artimųjų sąžinę.
Janinos laišką redakcijai perdavusi paštininkė sakė negalinti atsigauti dėl tokio jos nuolatinės klientės poelgio.
Senolei spaudą atnešdavusi moteris sakė visuomet ją išklausydavusi, paguosdavusi, tačiau niekada nepagalvojo, kad viskas gali baigtis taip tragiškai.
Seniūnijos, kurioje gyveno Janina, vadovai sakė taip pat neįžvelgę nelaimės požymių. Senutė niekada nesiskundė artimaisiais, o šie atrodo padorūs, kaime gerbiami žmonės.
Skaitant nuoskaudų persmelktas eilutes sunku patikėti, kad artimieji galėjo taip elgtis su sena, neįgalia moterimi. Tad kyla įvairių minčių.
Ikiteisminį tyrimą dėl senolės mirties pradėję policijos pareigūnai apklausė gimines ir kaimynus. Tačiau niekas nenurodė, kad artimųjų elgesys galėjo tapti savižudybės priežastimi. Kai kurie tvirtino, kad Janina, kaip ir daugelis devintą dešimtį įpusėjusių žmonių, kentė nuo senatvinės demencijos, tad kartais aplinkinių veiksmus vertino perdėtai jautriai ar net neadekvačiai.
Rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkė Kristina Siriūnienė sakė, jog net įtarus, kad žmogus buvo sukurstytas ar privestas prie savižudybės, įrodymus surinkti būtų labai sunku. Iš gyvenimo pasitraukusio žmogaus laiškas nėra svarus įrodymas, mat vien iš teksto neįmanoma nustatyti, ar jame išdėstyti faktai atitinka tikrovę. Taip pat neįmanoma įvertinti žmogaus psichinės būklės ir sužinoti, ar jis pasaulį vertino adekvačiai, ar senatvinė demencija nesukėlė paranojos, kitų sutrikimų.
Tad pareigūnai šioje situacijoje remiasi liudininkų parodymais, o senolės laiške išlietas nuoskaudas palieka jos artimųjų sąžinei.
Publikuota: 2019-03-22 09:54:29
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|