|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Redakcijos svečias
Juozą Jankauską dalis rajono gyventojų puikiai pažįsta. Jis 47 metus dirbo autobusų vairuotoju.Autoriaus nuotr.
1952 m. vasario 2 d. tuomet dar Torėliškiuose (Pajevonio sen.) gyvenęs ir gretimo kaimo kolūkyje dirbęs devyniolikmetis J. Jankauskas atėjęs į darbą sužinojo, kad turi tuoj pat susirinkti daiktus, nes yra šaukiamas į armiją. Jau po trijų valandų jis su keliais kitais tokio pat likimo jaunuoliais sėdėjo traukinyje, vykstančiame iš Kybartų į Vilnių. Sostinėje J. Jankauskas susipažino su ketvirto kurso medicinos studentu Vytautu Velička, kuriam prisistatyti į karinį komisariatą buvo liepta tiesiai iš paskaitų. Ši pažintis vėliau tapo lemtinga: abu vyrai nesiskyrė kone visą tarnybos laiką, jiedu bendrauja iki pat šių dienų. Vilniuje būrys lietuvių buvo susodinti į traukinį ir iš jo neišlipo kelias savaites. Kur jie tada buvo išvežti, net ir šiandien likę gyvi tos kelionės dalyviai negali pasakyti. „Keliavome ne vieną savaitę. Matėme, kaip už lango keičiasi temperatūra, darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Vienu metu termometro stulpelis nukrito beveik pusšimtį laipsnių žemiau nulio. Jei norėdavome atsigerti vandens, tekdavo nusilaužti varveklį ir jį atsišildyti. Vėliau kelionę tęsėme amfibijomis, panašiomis į tankus su vikšriniais ratais, po to – krovininiais lėktuvais. Kur galiausiai atsidūrėme, niekas ir šiandien pasakyti negalėtų“, – teigė dabar Vilkaviškyje gyvenantis vyras. Nuvykę į reikiamą vietą jauni lietuviai buvo įdarbinti amfibijų vairuotojais. Jie turėjo iš vieno taško į kitą pervežti roges su tam tikrais kroviniais. Kas būdavo tose rogėse, vyrai ilgai nežinojo. „Aplinkui buvo tik ledynai ir nesibaigianti juoda naktis. Oro temperatūra laikėsi apie 50 laipsnių šalčio. Iškišti nosį į lauką be specialios kaukės nebuvo įmanoma. Mūsų darbas tapo visiška rutina: iš vienos bazės į kitą tempdavome krovinines roges, ten jas atkabindavo, prikabindavo kitas, į amfibijų bakus pripildavo maždaug pusantros tonos benzino ir vėl išsiųsdavo į kelią. Visa tai tęsėsi tris mėnesius. Nežinojome, kur esame, nes žemėlapiuose, kuriuos mums davė, nebuvo surašyti jokie vietovių pavadinimai, tik skaičiai“, – laiką, praleistą armijoje, prisiminė pašnekovas. Galiausiai oras ėmė šilti. Pasak J. Jankausko, sniegas ir ledynai tapo labai panašūs į taukus, kuriuose jo vairuojama transporto priemonė kartais net imdavo klimpti. Vieną kartą važiuojant įprastu maršrutu vilkaviškiečiui teko staigiai stabdyti. Iš paskos velkamos rogės atsimušė į amfibiją ir iš jų išlindo... sušalusių žmonių kojos ir galvos. „Tada ir supratome, ką visą tą laiką vežiojome. Buvo labai šiurpu. Kai mūsų paklausė, kodėl rogės apdaužytos ir ką jose pamatėme, atkirtome, jog pastebėjome tik sušalusių laukinių žvėrių kūnus. Toks pasiaiškinimas tuometinei mūsų vadovybei tiko“, – pasakojo J. Jankauskas. Jis svarstė, kad tarp jo vežtų žmonių lavonų galėjo būti ir 1940 metais ištremtų Skardupių mokyklos (buv. Pajevonio valsčius) mokytojų Petkevičių bei kitų pedagogų palaikai. Vyras dar ir šiandien ieško buvusių to krašto tremtinių artimųjų. Ką nors apie tai žinančiuosius jis prašo paskambinti telefonu 8 674 26 322. Jei norėdavome atsigerti vandens, tekdavo nusilaužti varveklį ir jį atsišildyti. Po trijų mėnesių, praleistų kažkur šiaurėje, J. Jankauskas ir kiti ten tarnavę kariai buvo atgabenti į Ukrainos Odesos miestą. Būtent Ukrainoje vėliau ir prabėgo beveik visa ketverių metų vilkaviškiečio tarnyba. „Vos atvykę į Odesą supratome esantys pusiau invalidai. Nuo nuolatinės tamsos visai negalėjome žiūrėti į dienos šviesą, o mūsų dantys buvo tokie silpni, kad neįstengėme įkąsti paprasčiausios duonos. Pamatę, jog iš mūsų nebus jokios naudos, armijos vadai leido pasirinkti: likti toliau tarnauti arba keliauti namo. Nemažai jaunų vyrų grįžo į gimtines, o mes keliese nusprendėme pasilikti. Bijojome būdami tokios būklės grįžti į visuomenę“, – prisiminė pašnekovas. Vėliau paaiškėjo, kad šis karių pasirinkimas pasiteisino su kaupu. Likusius tarnyboje jaunus vyrus ėmė gydyti geriausi specialistai, kariai net gavo apmokamų atostogų Juodosios jūros pakrantėje įsikūrusiame Jaltos kurorte. Į armiją visi sugrįžo daugiau nei po trijų mėnesių, rugsėjo pabaigoje. Sugrąžinti buvo ir tie, kurie dar visai neseniai pasirinko kelionę namo. Skirtumas buvo tik tas, kad pastarųjų niekas taip ir neišgydė. Tarnaudamas armijoje J. Jankauskas vienu metu buvo išsiųstas į aviacijos mokyklą, kur mokėsi pilotuoti naikintuvą. Deja, baigti šių mokslų jam taip ir nepavyko. Po trijų mėnesių buvo išsiaiškinta, kad vyras turi giminių užsienyje, apie kuriuos tuomet pats net nežinojo. Toliau mokytis pilotuoti naikintuvą jam buvo uždrausta. Viena įsimintiniausių vilkaviškiečio akimirkų, patirtų armijoje, – išgyventas atominės bombos sprogimas. Buvo 1954-ųjų rugsėjo 14 diena. Dabartinėje Kazachstano teritorijoje sovietinė vyriausybė surengė branduolinį eksperimentą: virš savo kareivių galvų įsakė susprogdinti atominę bombą, siekiant ištirti jos poveikį gyviems ir negyviems organizmams. Tai buvo pirmas kartas pasaulyje, kai atominis ginklas specialiai panaudotas bandymams su žmonėmis. Bombos galingumas buvo du kartus didesnis nei tos, kurią 1945 metais JAV numetė ant Japonijos miesto Hirošimos. „Tuo metu Kazachstane jau buvome maždaug du mėnesius. Apie būsimą sprogimą nieko nenutuokėme, tačiau šiokių tokių įtarimų sukėlė tai, jog likus mėnesiui iki lemtingos dienos visi gyventojai buvo evakuoti nuo tos vietos maždaug 40 kilometrų spinduliu. Sprogimo dieną mums pasirodė keista, kad negavome įprastinio įsakymo anksti ryte judėti į savo postus. Mums taip pat įsakyta nenusiimti dujokaukių, nors tuo metu lauke kepino 35 laipsnių karštis“, – prisiminė pašnekovas. Vyras pasakojo, kad prieš pat sprogimą danguje pasirodė keli naikintuvai, vėliau bombonešis. Netrukus visų akyse blykstelėjo ryški šviesa, pasigirdo griausmingas ošimas ir po kelių akimirkų atskriejo viską aplinkui griaunanti banga. Nors šį reginį visi stebėjo iš daugiau nei 40 kilometrų atstumo, didžiulio smūgio išvengti nepavyko niekam. „Buvome parblokšti ant žemės. Pakilo tokia audra, jog nunešė tolyn mūsų palapines, suplėšė automobilių brezentinius apdangalus, viską užvertė žemėmis. Chaosas truko gal 15 minučių. Keista, bet tuo metu jokios baimės nejutome. Viskam pasibaigus lauke buvo taip balta, kad atrodė, jog viską apgaubė tirštas rūkas“, – pasakojo J. Jankauskas. Iš maždaug 40 tūkst. šalia sprogimo vietos buvusių karių gyvi liko tik apie 7 tūkst., vienas iš jų – J. Jankauskas. Neilgai trukus išgyvenę kariai gavo įsakymą vykti į savo postus. Bevažiuojant į vilkaviškiečio mašiną atsitrenkė į kelią išbėgęs degantis briedis. Pavažiavus dar šiek tiek toliau, lietuvio vairuojamą automobilį ėmė neįprastai kratyti. Netrukus paaiškėjo to priežastis – užsidegė padangos... Po šio įvykio J. Jankauskas buvo išsiųstas pabaigti tarnybos į Ukrainą. Vėliau, jau sugrįžęs namo, jis 47 metus mūsų rajone dirbo autobusų vairuotoju. Nors nuo aprašytų įvykių prabėgo ne viena dešimtis metų, vyriškis ir šiandien puikiai prisimena net smulkiausias viso to detales. Anot jo, tokių išgyvenimų neįmanoma pamiršti. Publikuota: 2019-03-07 10:13:14 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|