Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Lietuva – širdy

---

Kristinos Žalnierukynaitės nuotr.

Rytoj švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Švęsime įvairiai: vieni meilę savo Tėvynei išgyvensime nedaugžodžiaudami, tyliai ir asmeniškai, kiti šituo jausmu dosniai dalysimės šeimoje, bažnyčioje, bendruomenėje. Rytoj kilsime pasidžiaugti atkurtos Lietuvos valstybės 101-osiomis metinėmis.

Ši diena taps istorine jungtimi tarp mūsų ir tų, kurie kone prieš šimtą metų Vilkaviškyje šventė savo valstybės – jaunos, ginančios trapią nepriklausomybę – atkūrimą. Į laiką, kai vilkaviškiečiai Vasario 16-ąją minėjo dar tik trečiąkart, nukelia muziejininko Tomo SUŠINSKO straipsnis, parengtas remiantis tarpukario spauda.

1921 metais nepriklausoma, bet vis dar kariaujanti Lietuvos valstybė trečią kartą minėjo laisvės gimtadienį. Besikuriančios Lietuvos kariuomenės išleistame žurnale „Karys“ aprašytos Vilkaviškyje vykusios šventės akimirkos.

„Vos tik aušrelei brėkštant ir tekant auksinei saulelei Vilkaviškio miestas pradėjo puoštis trispalvėmis tautiškomis vėliavomis. Kiekvieną valandą jų vis daugėjo ir daugėjo. Apie pusę devintos valandos visus namus jau puošė tautinės spalvos. Mūrinių namų, esančių miestelyje, balkonai buvo iškaišyti žaliomis eglės šakomis. Plevėsuojančios vėliavos ant supuvusių bakūžių darė jas nepaprastais rūmais. Visur buvo tylu ir ramu. Staiga pasigirdo dūdų orkestras, pagrindinėje gatvėje pasirodė kareivių pulkas. Orkestro lydimas traukė bažnyčios link.

Visų pirmas jojo pulko vadas. Paskui jį – pulko adjutantas ir I bataliono vadas. Ir tik tada kareivių būriai, ant kurių šautuvų durtuvų viršūnėse plaikstėsi mažos mūsų vėliavėlės. Kiek atsilikę jojo raitųjų žvalgų komanda. O jiems iš nugaros pėstininkai.

Tą dieną visais aplinkiniais keliais į miestą plūdo jaunieji ūkininkai. Jų susirinko apie 1000. Paradas sustojo šalia bažnyčios, šautuvus sudėjo gubomis. Prie bažnyčios durų buvo palikta sargyba. Visi suėjo vidun.

Iš toliau matėsi ateinant didelį būrį jaunimo. Tai „Žiburio“ gimnazijos mokiniai ir mokinės. Už jų nugarų su savo uniformomis ir orkestru žygiavo ugniagesiai.

Po pamaldų, rankose laikant sulankstytą trispalvę, iš bažnyčios išėjo kariuomenė. Iš šonų ją saugojo du raiti žvalgai. Paskui valstybinę vėliavą jojo adjutantas ir I bataliono vadas. Maršą griežė dūdų orkestras. Už nugarų matėsi žydų realinė gimnazija, žydų liaudies mokykla, Šaulių sąjunga, ateitininkai, pavasarininkai, darbininkų krikščionių partija, „Žiedo“ sąjunga, vokiečių ir žydų amatininkų draugijos, žydų darbininkų ir darbo federacijos nariai.

Viešojoje aikštėje (dabartinė Jono Basanavičiaus – aut. pastaba) visi sustojo ratu aplinkui. Kariuomenė vienoje pusėje, organizacijos kitoje. Atėjo pulko vadas majoras Šaudris ir sušuko: „Sveiki, vyrai!“ Pasigirdo griausmingas: „Sveiks, tamsta!“ Apžiūrėjęs kiekvieną kuopą, kiekvieną kareivį, atsistojo priekyje visų. Minia kartu sušuko: „Valio nepriklausoma Lietuva! Valio narsioji mūsų kariuomenė!“ Orkestras pradėjo griežti Lietuvos himną.

Pasibaigus sveikinimo kalboms miesto gatvėmis minia ėjo pasivaikščioti. Skambant orkestrui žmonės dainavo tėvynės dainas. Balsai skriedami į mėlynas padanges priminė Lietuvos nepriklausomybės trejų metų sukaktuves. Tačiau minioje, apsitaisiusioj šiltomis drapanomis, ne visi su pasigėrėjimu žiūrėjo į mūsų kareivių veidus. Nutilus balsams, buvo galima išgirst klausiant lenkiškai: „Co to za parada?“ Tai žodžiai, kurie liejosi iš Vilkaviškio valdininko burnos. Lenkams besiveržiant į Lietuvą, matyt, ne visi buvo patenkinti atbundančia mūsų kariuomene. Nuo ryto prasidėjusi manifestacija užsibaigė 5 valandą vakare. Tik „co to za parada“ žvilgsnis buvo nukreiptas į Varšuvos pusę ir kaskart minioje žvalgėsi savo išpūstomis akimis, ieškodamas tokių pačių kaip jis. Bet mažai buvo pasėjęs, tad neturėjo ko pjauti.“

1921 m. vasario 16 d., Vilkaviškis.







Parengė Tomas SUŠINSKAS

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---