|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Jaunimas
|
|
|
Dažniausiai Tito Mockevičiaus dirbiniuose atsispindi istorinės temos.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos septintoje klasėje besimokantis Titas Mockevičius iš savo bendraamžių išsiskiria branda bei unikaliais pomėgiais. Net ir jo klasės vadovė Angelė Ferencienė pripažįsta, jog tokių kaip Titas – vienetai.
Sunkiai pritapo
Į Vilkaviškį iš Marijampolės Titas atsikraustė maždaug prieš porą metų, kai pradėjo lankyti penktą klasę. Iš pradžių berniuko bendraklasiai sunkiai priėmė naujoką, erzindavo vadindami jį „moksliuku“. Vis dėlto laikui bėgant situacija pradėjo keistis ir berniukas susirado nemažai naujų draugų. Labiausiai bendraamžius domino neįprasti Tito pomėgiai.
„Viskas ėmė keistis, kai jiems pradėjau pasakoti apie slaptą bazę, kurią su draugu įkūrėme Vilkaviškyje esančiame nedideliame miškelyje. Ten pasistatėme apžvalgos bokštą ir namelį. Tai – savotiška mūsų žaidimų aikštelė. Joje mes kuriame laužus, kepame bulves ar lašinius“, – pasakojo T. Mockevičius.
Kartą žaidimai su ugnimi vaikams galėjo baigtis gana skaudžiai: kažkas iš kompanijos netyčia padegė vadinamojoje bazėje stovintį namelį. Vėliau berniukai dar bandė jį restauruoti, tačiau nesėkmingai. Namelį teko nugriauti, o vietoje jo iškilo dar geresnis, dar didesnis statinys su lova ir netgi krosnimi viduje.
„Ir aš esu sulaukusi kvietimo apsilankyti šioje bazėje. Kol kas to dar nepadariau, bet kada nors tikrai ten nueisiu“, – šypsojosi Tito lietuvių kalbos mokytoja A. Ferencienė.
Eina į žygius
Vos pradėjęs mokytis Vilkaviškyje, T. Mockevičius įstojo į Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje veikiantį jaunųjų šaulių būrelį. Berniukas tikino, jog nuo mažens šeimoje jam buvo skiepijama meilė ir pagarba Tėvynei. Septintoko prosenelis buvo partizanas, nemažai jo artimųjų kadaise buvo ištremti į Sibirą, o grįžę prisidėjo prie kovų už laisvę. Vienas giminaitis apie tai yra išleidęs prisiminimų knygą.
Būdamas jaunuoju šauliu, Titas ne tik dalyvauja šio būrelio veikloje, bet ir čia įgytą patirtį pritaiko gyvenime. Pavyzdžiui, pasiėmęs šaulių žemėlapį berniukas kartais su keliais draugais eina į žygius. Per tokią išvyką vaikai nukeliauja nuo 12 iki 20 kilometrų.
„Einame miškais, rąstais keliamės per upelius, iš šaltinių geriame vandenį, kareiviškame katiliuke verdame arbatą. Žygiai neapsieina be nuotykių. Kartą mus užklupo smarkus lietus. Su draugu pamatėme medžiotojų namelį ir nusprendėme jame pasislėpti. Pasirodo, tame namelyje buvo širšių lizdas ir vienas vabzdys įgėlė draugui į akies voką. Laimei, rimtų pasekmių tąkart pavyko išvengti“, – pasakojo septintokas.
Domisi istorija
T. Mockevičiui mokslai sekasi labai gerai. Labiausiai jam patinka istorija. Su ja susijęs ir dar vienas jaunojo vilkaviškiečio pomėgis: berniukas gamina įvairius darbelius iš medžio ir metalo. Dažniausiai Tito dirbiniuose atsispindi istorinės temos.
„Kai buvau visai mažas berniukas, man močiutė pasakojo labai daug istorijų iš savo vaikystės. Jos man atstodavo pasakas. Galbūt dėl to iki šiol domiuosi istoriniais įvykiais“, – svarstė pašnekovas.
Titas mažus darbelius dažniausiai gamina viešėdamas pas močiutę Marijampolės savivaldybėje esančiame Šunskų kaime. Įprastai jis konstruoja teminius dirbinius. Pavyzdžiui, kai ėmė domėtis arkliais, padarė visą žirgyną, o štai šiemet berniukas sukonstravo senovės lietuvių kaimą su sodybomis, tautiečių naudotais kasdieniniais darbo įrankiais ir kt. Tarp Tito pagamintų daiktų – arklio tempiamas vežimas, luotas, skirtas plukdyti šieną, ožys, kuris senovės lietuviams pravertė pjaunant malkas, lovos, indai, kibirai ir kt. Idėja visa tai pagaminti berniukui kilo tuomet, kai jis perskaitė knygą „Lietuvio sodyba“. Būtent iš jos Titas sužinojo, kaip atrodė autentiški senovės tautiečių naudoti įrankiai.
Išvydę berniuko pagamintą senovės lietuvių kaimą, kai kurie aplinkiniai kartais mėgina traukti vaiką per dantį, jog pamiršęs namams įtaisyti kaminus. Tokiais atvejais septintokas jiems atkerta, kad tai ne namas, o dūminė pirkia.
„Pas močiutę yra labai daug istorinių knygų, kurias mėgstu skaityti. Būtent iš jų ir semiuosi idėjų darbeliams. Nemažai išlikę ir senovinių daiktų – net nežinau, kokie būtų tikslūs jų lietuviški pavadinimai. Tačiau žinau, kaip pati močiutė juos vadina. O jos namuose yra „grumdė“, ližė, kūjis, kočėlas, „vytuškos“ ir daug kitų senovinių įrankių. Esu pagaminęs visų jų sumažintas kopijas. Apskritai, panašius darbelius darau nuo pat mažens. Aišku, ne viskas išlikę iki šių dienų. Anksčiau pas močiutę vis atskrisdavo kuosa, tai ji daug darbelių tiesiog išvogė. Reikia pripažinti, kad ir pats jų nemažai išmėčiau“, – šypsojosi berniukas.
Dalį savo gaminių T. Mockevičius neseniai padovanojo mokyklos muziejui. Pasak berniuko, čia jie bus saugesni ir ilgiau išliks.
Svajonė – nuosavas miškas
Dažniausiai Titas savo darbelius daro su senelio įrankiais. Tiesa, pats vaikas teigia, jog pagrindiniai iš jų yra peilis ir plaktukas. Berniukas puikiai žino, ką iš kokio medžio galima padaryti.
Septintokas iš bendraamžių išsiskiria ir kitais pomėgiais. Jis labai myli gamtą ir stengiasi joje praleisti kuo daugiau laiko. T. Mockevičius ne tik mėgsta važinėti po miškus dviračiu, bet ir ten uogauti ar grybauti, su močiute rinkti įvairias šakeles.
„Užaugęs norėčiau įsigyti dalį Šunskų miško teritorijos. Su šia vietove susiję daug gražių prisiminimų“, – šypsojosi pašnekovas.
Berniuko klasės vadovė teigė, kad jis – išskirtinis vaikas. Tokių auklėtinių pasitaiko itin retai, o jų pavydėti gali visi mokytojai.
„Titas labai gerai jaučia aplinkinių nuotaikas, emocijas, žino, kada jiems būna gera, o kada šie dėl kažko kremtasi. Jis supranta nebylią kalbą. Berniukas geba parinkti pačius tinkamiausius žodžius, moka pralaužti bendravimo ledus“, – apie empatišką paauglį kalbėjo mokytoja A. Ferencienė.
Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos septintoje klasėje besimokantis Titas Mockevičius iš savo bendraamžių išsiskiria branda bei unikaliais pomėgiais. Net ir jo klasės vadovė Angelė Ferencienė pripažįsta, jog tokių kaip Titas – vienetai. |
Į Vilkaviškį iš Marijampolės Titas atsikraustė maždaug prieš porą metų, kai pradėjo lankyti penktą klasę. Iš pradžių berniuko bendraklasiai sunkiai priėmė naujoką, erzindavo vadindami jį „moksliuku“. Vis dėlto laikui bėgant situacija pradėjo keistis ir berniukas susirado nemažai naujų draugų. Labiausiai bendraamžius domino neįprasti Tito pomėgiai.
„Viskas ėmė keistis, kai jiems pradėjau pasakoti apie slaptą bazę, kurią su draugu įkūrėme Vilkaviškyje esančiame nedideliame miškelyje. Ten pasistatėme apžvalgos bokštą ir namelį. Tai – savotiška mūsų žaidimų aikštelė. Joje mes kuriame laužus, kepame bulves ar lašinius“, – pasakojo T. Mockevičius.
Kartą žaidimai su ugnimi vaikams galėjo baigtis gana skaudžiai: kažkas iš kompanijos netyčia padegė vadinamojoje bazėje stovintį namelį. Vėliau berniukai dar bandė jį restauruoti, tačiau nesėkmingai. Namelį teko nugriauti, o vietoje jo iškilo dar geresnis, dar didesnis statinys su lova ir netgi krosnimi viduje.
„Ir aš esu sulaukusi kvietimo apsilankyti šioje bazėje. Kol kas to dar nepadariau, bet kada nors tikrai ten nueisiu“, – šypsojosi Tito lietuvių kalbos mokytoja A. Ferencienė.
Vos pradėjęs mokytis Vilkaviškyje, T. Mockevičius įstojo į Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje veikiantį jaunųjų šaulių būrelį. Berniukas tikino, jog nuo mažens šeimoje jam buvo skiepijama meilė ir pagarba Tėvynei. Septintoko prosenelis buvo partizanas, nemažai jo artimųjų kadaise buvo ištremti į Sibirą, o grįžę prisidėjo prie kovų už laisvę. Vienas giminaitis apie tai yra išleidęs prisiminimų knygą.
Būdamas jaunuoju šauliu, Titas ne tik dalyvauja šio būrelio veikloje, bet ir čia įgytą patirtį pritaiko gyvenime. Pavyzdžiui, pasiėmęs šaulių žemėlapį berniukas kartais su keliais draugais eina į žygius. Per tokią išvyką vaikai nukeliauja nuo 12 iki 20 kilometrų.
„Einame miškais, rąstais keliamės per upelius, iš šaltinių geriame vandenį, kareiviškame katiliuke verdame arbatą. Žygiai neapsieina be nuotykių. Kartą mus užklupo smarkus lietus. Su draugu pamatėme medžiotojų namelį ir nusprendėme jame pasislėpti. Pasirodo, tame namelyje buvo širšių lizdas ir vienas vabzdys įgėlė draugui į akies voką. Laimei, rimtų pasekmių tąkart pavyko išvengti“, – pasakojo septintokas.
T. Mockevičiui mokslai sekasi labai gerai. Labiausiai jam patinka istorija. Su ja susijęs ir dar vienas jaunojo vilkaviškiečio pomėgis: berniukas gamina įvairius darbelius iš medžio ir metalo. Dažniausiai Tito dirbiniuose atsispindi istorinės temos.
„Kai buvau visai mažas berniukas, man močiutė pasakojo labai daug istorijų iš savo vaikystės. Jos man atstodavo pasakas. Galbūt dėl to iki šiol domiuosi istoriniais įvykiais“, – svarstė pašnekovas.
Titas mažus darbelius dažniausiai gamina viešėdamas pas močiutę Marijampolės savivaldybėje esančiame Šunskų kaime. Įprastai jis konstruoja teminius dirbinius. Pavyzdžiui, kai ėmė domėtis arkliais, padarė visą žirgyną, o štai šiemet berniukas sukonstravo senovės lietuvių kaimą su sodybomis, tautiečių naudotais kasdieniniais darbo įrankiais ir kt. Tarp Tito pagamintų daiktų – arklio tempiamas vežimas, luotas, skirtas plukdyti šieną, ožys, kuris senovės lietuviams pravertė pjaunant malkas, lovos, indai, kibirai ir kt. Idėja visa tai pagaminti berniukui kilo tuomet, kai jis perskaitė knygą „Lietuvio sodyba“. Būtent iš jos Titas sužinojo, kaip atrodė autentiški senovės tautiečių naudoti įrankiai.
Išvydę berniuko pagamintą senovės lietuvių kaimą, kai kurie aplinkiniai kartais mėgina traukti vaiką per dantį, jog pamiršęs namams įtaisyti kaminus. Tokiais atvejais septintokas jiems atkerta, kad tai ne namas, o dūminė pirkia.
„Pas močiutę yra labai daug istorinių knygų, kurias mėgstu skaityti. Būtent iš jų ir semiuosi idėjų darbeliams. Nemažai išlikę ir senovinių daiktų – net nežinau, kokie būtų tikslūs jų lietuviški pavadinimai. Tačiau žinau, kaip pati močiutė juos vadina. O jos namuose yra „grumdė“, ližė, kūjis, kočėlas, „vytuškos“ ir daug kitų senovinių įrankių. Esu pagaminęs visų jų sumažintas kopijas. Apskritai, panašius darbelius darau nuo pat mažens. Aišku, ne viskas išlikę iki šių dienų. Anksčiau pas močiutę vis atskrisdavo kuosa, tai ji daug darbelių tiesiog išvogė. Reikia pripažinti, kad ir pats jų nemažai išmėčiau“, – šypsojosi berniukas.
Dalį savo gaminių T. Mockevičius neseniai padovanojo mokyklos muziejui. Pasak berniuko, čia jie bus saugesni ir ilgiau išliks.
Dažniausiai Titas savo darbelius daro su senelio įrankiais. Tiesa, pats vaikas teigia, jog pagrindiniai iš jų yra peilis ir plaktukas. Berniukas puikiai žino, ką iš kokio medžio galima padaryti.
Septintokas iš bendraamžių išsiskiria ir kitais pomėgiais. Jis labai myli gamtą ir stengiasi joje praleisti kuo daugiau laiko. T. Mockevičius ne tik mėgsta važinėti po miškus dviračiu, bet ir ten uogauti ar grybauti, su močiute rinkti įvairias šakeles.
„Užaugęs norėčiau įsigyti dalį Šunskų miško teritorijos. Su šia vietove susiję daug gražių prisiminimų“, – šypsojosi pašnekovas.
Berniuko klasės vadovė teigė, kad jis – išskirtinis vaikas. Tokių auklėtinių pasitaiko itin retai, o jų pavydėti gali visi mokytojai.
„Titas labai gerai jaučia aplinkinių nuotaikas, emocijas, žino, kada jiems būna gera, o kada šie dėl kažko kremtasi. Jis supranta nebylią kalbą. Berniukas geba parinkti pačius tinkamiausius žodžius, moka pralaužti bendravimo ledus“, – apie empatišką paauglį kalbėjo mokytoja A. Ferencienė.
Publikuota: 2019-01-28 09:50:47
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|