Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Karo istorijos

---

Arvydas Žardinskas (pirmas iš kairės) su knygos „Barbarosa“ autoriumi Robertu Petrausku (viduryje), kai šis dar dirbo sporto rungtynių komentatoriumi.

Nuotr. iš asmeninio albumo

Šiandien Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje, vyks jau seniai karo istorijos mėgėjų lauktos Roberto Petrausko knygos „Barbarosa“ pristatymas. Kartu su knygos autoriumi, literatūros kritikais, istorikais jame dalyvaus ir Arvydas Žardinskas. Muitinės pareigūnu dirbantis vilkaviškietis yra šio leidinio turinio redaktorius.

– Kiek nustebino, Arvydai, Tavo debiutas šioje nei su tiesioginiu darbu, nei su išsilavinimu nesusijusioje veikloje.

– Debiutu galbūt galima pavadinti tik dėl to, kad pirmą kartą gavau tokias solidžiai skambančias pareigas – turinio redaktorius. Nors tiksliau būtų tas pareigas vadinti „patarėjas“. Mat, su knygos autoriumi Robertu buvome sutarę, kad rašoma tema aš išsakysiu savo nuomonę ar pastabas, tačiau galutinį sprendimą dėl turinio vis tiek priims jis pats.

O tikrasis mano debiutas, tik kaip teksto autoriaus, įvyko daugiau kaip prieš dešimtmetį – 2008-aisiais. Ir tas debiutas buvo ne bet kur, o Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslinių darbų leidinyje „Lietuvos istorijos studijos“. Beje, tame leidinyje savo darbus skelbia istorikai „su laipsniais“ – docentai, profesoriai arba disertacijas rašantys doktorantai, todėl man, kaip savamoksliui „kaimietukui“, neturinčiam nei mokslinių laipsnių, nei istoriko išsilavinimo, buvo didelė garbė savo tyrinėjimus „Raseinių tanko istorijos klausimu“ matyti paskelbtus tokiame solidžiame leidinyje.

O istorija buvo tokia. Teko skaityti paskaitą karo istorijos mėgėjams, kartu dalyvavo ir keletas pripažintų istorikų. Vienas iš jų, Nerijus Šepetys, po paskaitos ir pasiūlė tą tekstą parodyti leidinio redakcinei kolegijai... Įdomu ir tai, kad šis mano tekstas buvo pripažintas ir Rusijos istorikų – išverstas į rusų kalbą ir paskelbtas viename leidinyje.

Vėliau buvo ir daugiau tų tekstų. Kartu su bičiuliu Gediminu Kulikausku, parašiusiu žinomas knygas „Apelsinų kontrabanda“, „Elektros boikotas“, „Lietuvio kodas“, žurnale „Verslo klasė“ esame paskelbę straipsnių ciklus „Didieji tankų mūšiai Lietuvoje“ ir „Brandenburgo diversantai Lietuvoje“, o žurnale „Aviacijos pasaulyje“ buvo paskelbtas tekstas „Pirmoji karo diena Lietuvos danguje“.

– Apie ką „Barbarosa“, prie kurios gimimo ir Tau teko pridėti ranką?

– Tai trečioji Roberto Petrausko knyga iš serijos apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. Prieš tai jis yra išleidęs knygas „Trečiojo reicho triumfas“ ir „Lemtingi sprendimai“. „Barbarosa“ – ko gero, buvo labiausiai lauktas tomas, nes jame aprašoma precedentų neturinti ir iki šiol daugybę istorikų bei mėgėjų diskusijų kelianti karinė operacija „Barbarosa“. Ši knyga ypač laukta ir dėl to, kad dalis joje aprašomų mūšių vyko Lietuvoje.

– Kas Tave sieja su knygos autoriumi?

– Robertą Petrauską seniai žinojau kaip krepšinio komentatorių. Išgirdęs, kad jis rašo knygą apie Antrąjį pasaulinį karą, į tai pažiūrėjau skeptiškai. Tačiau kai perskaičiau jo ką tik išleistą „Trečiojo reicho triumfą“, abejonės išgaravo. Su Robertu susipažinau, kai ši knyga buvo aptarinėjama dabar jau nebeegzistuojančioje svetainėje „Antrasis pasaulinis karas“.

Po to jis rašė savo antrąją knygą „Lemtingi sprendimai“, prie jos ir aš šiek tiek prisidėjau. 2013-ųjų liepą, parašęs šią knygą, Robertas buvo atvažiavęs pas mane į svečius. Jau tada jis mintyse dėliojo „Barbarosą“ ir paprašė paskolinti literatūros. Gerą „pusmetrį“ knygų tada jis išsivežė. O kai jau ir šį, trečiąjį, tomą buvo gerokai įpusėjęs, paprašė pagelbėti – peržiūrėti tekstą. Sutikau: kas be ko, glosto savimeilę įrašas „Turinio redaktorius“ knygos metrikoje. Tačiau reikia pripažinti, kad visa tai turi ir savo kainą – tenka prisiimti ir atsakomybę.

Ne vien karo istorija mus sieja. Abu mėgstame futbolą, o kai Robertas dar komentavo krepšinio rungtynes, porą kartų teko sėdėti kartu prie komentatoriaus stalelio ir stebėti visą to darbo „virtuvę“. Štai taip ir draugaujame iki šiolei.

– Kodėl ėmeisi, Arvydai, tokios neįprastos veiklos?

– Kodėl ėmiausi? Todėl, kad man tai įdomu, tai – mano hobis. Kas medžioja, kas žvejoja, kas kiurkso prie televizoriaus, o aš „kapstausi“ po istoriją ir būnu laimingas, kai pavyksta „atkapstyti“ tai, ko iki manęs niekam nebuvo pavykę padaryti.

A. Žardinskas: „Būnu laimingas, kai pavyksta „atkapstyti“ tai, ko iki manęs niekam nebuvo pavykę padaryti.“

– Kada pradėjai domėtis Antrojo pasaulinio karo istorija?

– Šia tema susidomėjau dar būdamas mokinukas. Kaip ir dažną berniuką, labiausiai mane domino karo įvykiai, per pamokas išgirstos istorijos apie 28 panfiloviečius, Kursko tankų mūšį, Berlyno šturmą. O juk ir karas tada buvo pasibaigęs palyginti neseniai – kiek daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus. Karo aidai vis dar aidėjo tragiškomis gaidomis: tai šen, tai ten vis kažkas susisprogdindavo... Vėliau atsirado kiti pomėgiai ir istorija buvo kiek primiršta.

Prie Antrojo pasaulinio karo vėl sugrąžino gal prieš penkiolika metų visai atsitiktinai į rankas patekusi karo istorijos mėgėjams gerai žinoma knyga – Viktoro Suvorovo „Ledlaužis“. Pradėjau ieškoti bei skaityti ir kitas šio autoriaus knygas, po to dar kitus autorius. Ėmiau skaityti ir rusišką, ir anglišką literatūrą, kol kaip branduolinėje reakcijoje susidarė kritinė žinių masė. Tada pasidarė nebeįdomu skaityti, ką rašo kiti, o atsirado noras pačiam tyrinėti, ieškoti ir analizuoti pirminius dokumentus.

– Iš kur semiesi tokių, atrodytų, netgi labai specifinių žinių?

– Kaip jau minėjau, iš pradžių – iš įvairių autorių knygų. Labai daug žinių ir patirties įgijau iš interneto svetainėje „Antrasis pasaulinis karas“ vykusių diskusijų. Tačiau pats pagrindinis žinių šaltinis yra archyviniai dokumentai. Vokiškus dokumentus gaunu iš amerikiečių archyvo NARA, sovietinės kariuomenės dokumentus – iš Rusijos archyvų. Tik nereikia pasakoti, kad tie archyvai Rusijoje užrakinti ir spynos ant jų durų užrūdijusios. Yra vienas geras posakis, tik neatsimenu jo autoriaus: „Tik nuo tinginių viskas paslėpta.“

– Esi sukūręs interneto svetainę „Rytų frontas“, taip pat Tavo komentarus apie koncertą, filmą, sporto varžybas ar perskaitytą knygą kartais tenka matyti socialiniuose tinkluose. Tau patinka rašyti?

– Niekada nesu rašęs „pagal užsakymą“. O į klausimą, ar man patinka rašyti, atsakysiu taip: kai aš to noriu ir kai man įdomi tema, – taip, man patinka rašyti. Gal manyje slypi neatsiskleidęs žurnalistas ar rašytojas? (Šypsosi.)

– Ar daug Lietuvoje yra žmonių, besidominčių Antrojo pasaulinio karo istorija? O rašančiųjų apie tai?

– Besidominčiųjų yra tikrai daug. Tai rodo ir Roberto Petrausko knygų serijos tiražai. Pirmieji du serijos tomai buvo parduoti bendru dvidešimt vieno tūkstančio egzempliorių tiražu. Rašančių apie tai – mažai. Na, o lietuvių autorių, rašančių Antrojo pasaulinio karo tema, – apskritai katino ašaros.

– Turi sukaupęs daug informacijos ir žinių, turi ir tam tikros leidybinės patirties. Ar nekyla noras ir pačiam visa tai suguldyti į leidinį – parašyti, tarkime, apie mūšius Vilkaviškio apylinkėse?

– Ar tik nebūsi nuspėjusi mano mėgstamą tematiką iš įrašų socialiniuose tinkluose? (Šypsosi.) Taip, domiuosi Vilkaviškio tankų mūšiu pakankamai seniai, turiu surinkęs nemažai archyvinės medžiagos. Savo apimtimi ir trukme šis mūšis buvo labai didelis ir reikšmingas, tačiau istoriografijoje jis praktiškai netyrinėtas. Gal ir pavyks kažką sukurti, juolab kad 2019 metais bus to mūšio 75-osios metinės.

– Mėgsti keliauti. Ar į savo turistinių maršrutų programą būtinai įtrauki ir istorinius karo objektus?

– Būna, kad įtraukiu tokius objektus. Kartais ir atsitiktinai pastebiu kokį tanką – paminklą. Štai prieš keletą metų Berlyne visiškai atsitiktinai sutapo, kad į ekskursiją po Reichstagą atvykome gegužės 9-ąją ( Sovietų Sąjungos pergalės prieš nacistinę Vokietiją dieną – red. pastaba ). Šiais metais keliaudami po Bavariją aplankėme aukštai kalnuose esančią Hitlerio būstinę – „Erelio lizdą“.

Progai pasitaikius apsilankau karinės technikos muziejuose, tačiau karo istorijos objektai nebūna pagrindinis kelionės tikslas. Mėgstu aplankyti ir muzikos istorijos objektus, pavyzdžiui, vienintelį pasaulyje paminklą Fredžiui Merkuriui, nepraleidžiu progos pasidomėti automobilizmo istorija.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---