|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2018-11-08 16:35
|
|
|
Juozas, Danė ir Asta Jurkšaičiai jau seniai kartu nebedainuoja, tačiau jų dainos vis dar skamba televizijos eteryje.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Dangyra APANAVIČIENĖ
Praeityje žinomas atlikėjas, iš mūsų krašto kilęs Juozas Jurkšaitis jau beveik tris dešimtmečius gyvena Vokietijoje. Jis ir toliau kuria dainas, muzikuoja bei planuoja su sesėmis padainuoti gimtinėje.
Gerbėjai nepamiršo
Vyresniosios kartos vilkaviškiečiai dar nepamiršo šauniojo Jurkšaičių trejetuko ir jautriai atliekamų dainų, dedikuotų Lietuvai, mamai, gimtinei. Ilgesingi, iš širdies gelmių sklindantys jų kūriniai dar ir šiandien kartais skamba pageidavimų koncertuose per televizijas, nors kartu Juozas, Danė ir Asta Jurkšaičiai nedainuoja jau daug metų.
Muzikalumu garsėjusią šeimą, kilusią nuo Vištyčio krašto, pažinojo visa Lietuva. Rašė spauda, ne kartą – ir mūsų laikraštis, rodė televizija. Tačiau šiuo metu aktyvia muzikine veikla Lietuvoje užsiima tik viena iš seserų – pedagogė Danė Jurkšaitytė-Paukštaitienė, kuri vadovauja popchorui „Abėcėlė“ ir dainuoti moko jaunąją kartą. Juozas ir Asta gyvena Vokietijoje ir į gimtinę grįžta tik atostogų.
Neseniai kartu su žmona Raimonda ir sūnumi Arnu Juozas Jurkšaitis (dabar jau Josef Jurkschat) viešėjo Vilkaviškyje. Jis sutiko papasakoti apie gyvenimą svetur, pasidalyti mintimis apie savo muzikinę veiklą.
Mieliausios – savos kūrybos dainos
– Juozai, neseniai viename vakarėlyje Jūs atlikote nepaprastai gražią visus svečius sujaudinusią dainą „Tėvui“. Vadinasi, vis dar kuriate, dainuojate, muzikuojate?
– Taip, aš visą laiką muzikavau ir muzikuoju. O toje šventėje skambėjo ne mano sukurta daina, ją dainuoja jaunas lietuvių atlikėjas Valdas Lacko iš Rusnės, su kuriuo kartais pabendraujame, pasidalijame muzika. Daina iš tiesų graži, ir ji labai tiko tai išskirtinei progai – žmonos tėvo jubiliejui.
Šiaip aš dainuoju savo kūrybos dainas. Šiuo metu kaip tik turiu surinkęs apie dešimt savo kūrinių, bet vis neprisiruošiu nueiti į studiją ir įrašyti. Noro kurti tikrai turiu, bet dažniausiai dainas rašau tik sau, ir džiaugiuosi, kad kai kuriuos mano kūrinius paima Danė, dirbanti su vaikų popchoru.
– Kaip vyksta kūrybos procesas?
– Kuriu namuose laisvalaikiu, po darbo. Gitara, kompiuteris... Pirmiausiai mintyse gimsta melodija, tada žaidžiu akordais, niūniuoju, niūniuoju, o po to atsiranda ir tekstas. Mano kūriniai ramūs, lyriški. Trankių dainų, šlagerių kurti nemėgstu.
– Ar žodžius irgi rašote pats?
– Dažniausiai. Nors turiu dainų ir su žmonos Raimondos verstais tekstais, kelios yra pagal kraštiečių Birutės Pavlovienės, Janinos Kurtinaitienės parašytus eilėraščius, bet daugiausiai – mano ir sesers Danės tekstais.
– Ar koncertuojate Vokietijoje?
– Brolis Artūras, taip pat gyvenantis Vokietijoje, yra įkūręs grupę „Blue Trail“, į kurią pakvietė ir mane su kitu broliu Valdu. Grojame amerikiečių Blue Grass stiliaus muziką. Be mūsų, trijų brolių, toje grupėje yra ir trys šveicarai.
Pernai buvome atvažiavę į Lietuvą, koncertavome ir Vilkaviškyje, „Pegaso“ kavinėje. Mūsų muzika lietuviams, atrodo, patiko, šveicarams Lietuva, o ypač cepelinai – taip pat.
Kitąmet į Lietuvą tikriausiai vėl sugrįšime, nes mūsų bičiulis Albinas Venclova, kuris Marijampolėje vadovauja kantri muzikos kapelai „Jovarai“, žada organizuoti kantri muzikos festivalį, į kurį kviečia ir mus. Jeigu festivalis įvyks ir mums su šveicarais bus galimybė atvykti, būtinai dalyvausime!
Su seserimi Asta kartu
nebedainuoja
– Vokietijoje gyvena ir Jūsų sesuo Asta, su kuria anksčiau pasirodydavote scenoje. Gal ir dabar kartu padainuojate?
– Vienu metu Vokietijoje dainuodavau su jauniausiąja sesute Asta, bet jos vaikai buvo nedideli, tapo sudėtinga kartu repetuoti, išvykti į koncertus, ir mūsų bendrą veiklą teko nutraukti. Vis dėlto Asta nėra atitrūkusi nuo muzikos. Dirba užklasinio ugdymo mokytoja, turi chorelį, moko vaikus dainuoti. Beje, jos jaunėlė duktė taip pat yra labai muzikali, turi puikų balsą, dalyvauja konkursuose.
– Esate kilęs iš dainingos dešimties vaikų šeimos. Kaip susiklostė kitų likimai?
– Visi mėgome dainuoti. Dainavo mūsų tėvai, dainavome mes – keturi broliai ir šešios seserys, o vėliau – ir mūsų antrosios pusės. Tačiau ne visi savo gyvenimus susiejome su muzika. Aš galėjau eiti mokytis muzikos, bet nenuėjau. Dabar tenka dirbti ne tą darbą, kurį mėgčiau.
Iš dešimties vaikų penki išvažiavome į Vokietiją – dvi seserys ir mes, trys broliai, kiti penki likę Lietuvoje. Vokietijoje visi susitinkame, nes gyvename tame pačiame Lioracho rajone, labai gražiame Badeno-Viurtembergo regione šalies pietvakariuose, garsėjančiame miškingu Švarcvaldo kalnų masyvu ir kurortais.
– Papasakokite, ką dirbate Vokietijoje, ką veikia Jūsų šeima?
– Esu autobuso vairuotojas. Žmona Raimonda dirba pagal išsilavinimą, ji – medicinos sesuo Katalikų bažnyčios vienuolyno ligoninėje. Toje pačioje vietoje Raimonda dirba nuo pat atvykimo, beveik tris dešimtmečius, ir kolektyve yra pelniusi gerą vardą bei ligonių pripažinimą. Tik gaila, kad Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, viską optimizuoja, naikina, jungia mažas miestelių gydymo įstaigas, taigi neaiškus ir vienuolyno ligoninės likimas.
Sūnus Arnas jau suaugęs, gyvena atskirai, netoli mūsų namų. Jis yra kompiuterių specialistas informatikas, šiuo metu dar studijuoja magistrantūroje. Yra baigęs Vokietijoje muzikos mokyklą, akordeono klasę, tačiau instrumento į rankas nelabai ima.
Grįžti į Lietuvą neplanuoja
– Kaip Jūsų šeima atsidūrė Vokietijoje?
– Išvažiavome 1991 metais. Turiu vokiškų šaknų. Mano tėčio Hermann Friedrich Jurkschat tėvai buvo vokiečiai – Josef ir Emma Jurkschat. Šią pavardę nuvykę į Vokietiją perėmėme ir mes.
Gerai vokiškai tada nekalbėjome, bet kalbos pradmenis turėjome. Gražiškių vidurinėje mokykloje, kurioje aš mokiausi, skirtingai nei kitose rajono mokyklose, buvo dėstoma vokiečių kalba. Tėtis mokėjo vokiškai, tai jis mums, vaikams, padėdavo ruošti pamokas.
Tiesa, iš pradžių tėtis buvo kiek primiršęs savo gimtąją kalbą. Buvo vedęs lietuvaitę, mūsų mamą, tai šeimoje vokiškai niekas nekalbėjo. Be to, tarybiniais laikais ir negalėjo kalbėti vokiškai, nes tuometis visuomenės požiūris į „vilko vaikus“ buvo nepalankus. Vis dėlto kai 1985 metais iš Vokietijos pradėjo atvažinėti teta, tėčio sesuo, jis gana gerai prisiminė savo gimtąją kalbą.
Tėtis buvo iš 8 vaikų šeimos, gyveno Liukių kaime. Čia prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įsikūrę daug vokiečių ūkininkų, tarp jų – ir mūsų giminių. Kai baigiantis karui bėgdami nuo rusų vokiečiai repatrijavo, tėčio šeima išsiblaškė: dvi jo seserys išvyko į Vokietiją, o kiti liko gyventi čia, tėtis – taip pat. Bijodamas, kad neišvežtų į Sibirą, jis kurį laiką slapstėsi, gyveno be asmens dokumento, prisiglausdamas tai pas vienus, tai pas kitus uždarbiavo. Taip ir išsilaikė iki Stalino mirties, tik po to tėtis gavo pasą.
– Ar regione, kuriame gyvenate, yra ir daugiau mūsų kraštiečių? Gal veikia lietuvių bendruomenė?
– Kai tik atvykome į Vokietiją, mes patys buvome subūrę lietuvių bendruomenę. Tačiau palaipsniui jos veikla nublėso. Dabar pas mus yra atvažiavusi žmonos dukterėčia Gerda ir ji rodo didelę iniciatyvą suburti lietuvius, kurių mūsų krašte yra gana daug. Tikiuosi, kad jai pavyks.
– Ar dažnai aplankote Lietuvą? Gal planuojate visam laikui sugrįžti?
– Į Lietuvą tikriausiai jau nebegrįšime. Prabėgo 27 metai, pripratome. Nors gimtinė visuomet traukia. Bent kartą per metus būtinai sugrįžtame. Aplankome Vilkaviškyje gyvenančius tėvus – mano mamą, kuriai rugsėjį sukako 84-eri metai, ir žmonos tėtį, praeitą rugsėjį atšventusį gražų 80 metų jubiliejų. Grįžę susitinkame su čia likusiais broliais, seserimis, draugais.
– Ar Jurkšaičių terceto gerbėjai dar gali tikėtis pamatyti Jus, Danę ir Astą dainuojančius Lietuvos scenoje?
– Minčių padainuoti kartu tikrai turime. Norėtųsi kokį koncertą tėviškėje surengti. Paskutinįsyk su Dane, Asta ir kitais dainuojančiais giminaičiais koncertavome 2015 metais Vištyčio miestelio šventėje. Prieš tai, metais anksčiau, su Dane ir jos anūke Paulina, kylančia žvaigždute Lietuvos muzikos padangėje, pasirodėme Vilkaviškyje. Buvo smagu.
Projektą „Lietuva – širdy“
remia Spaudos, radijo ir
televizijos rėmimo fondas
Praeityje žinomas atlikėjas, iš mūsų krašto kilęs Juozas Jurkšaitis jau beveik tris dešimtmečius gyvena Vokietijoje. Jis ir toliau kuria dainas, muzikuoja bei planuoja su sesėmis padainuoti gimtinėje. |
Vyresniosios kartos vilkaviškiečiai dar nepamiršo šauniojo Jurkšaičių trejetuko ir jautriai atliekamų dainų, dedikuotų Lietuvai, mamai, gimtinei. Ilgesingi, iš širdies gelmių sklindantys jų kūriniai dar ir šiandien kartais skamba pageidavimų koncertuose per televizijas, nors kartu Juozas, Danė ir Asta Jurkšaičiai nedainuoja jau daug metų.
Muzikalumu garsėjusią šeimą, kilusią nuo Vištyčio krašto, pažinojo visa Lietuva. Rašė spauda, ne kartą – ir mūsų laikraštis, rodė televizija. Tačiau šiuo metu aktyvia muzikine veikla Lietuvoje užsiima tik viena iš seserų – pedagogė Danė Jurkšaitytė-Paukštaitienė, kuri vadovauja popchorui „Abėcėlė“ ir dainuoti moko jaunąją kartą. Juozas ir Asta gyvena Vokietijoje ir į gimtinę grįžta tik atostogų.
Neseniai kartu su žmona Raimonda ir sūnumi Arnu Juozas Jurkšaitis (dabar jau Josef Jurkschat) viešėjo Vilkaviškyje. Jis sutiko papasakoti apie gyvenimą svetur, pasidalyti mintimis apie savo muzikinę veiklą.
– Juozai, neseniai viename vakarėlyje Jūs atlikote nepaprastai gražią visus svečius sujaudinusią dainą „Tėvui“. Vadinasi, vis dar kuriate, dainuojate, muzikuojate?
– Taip, aš visą laiką muzikavau ir muzikuoju. O toje šventėje skambėjo ne mano sukurta daina, ją dainuoja jaunas lietuvių atlikėjas Valdas Lacko iš Rusnės, su kuriuo kartais pabendraujame, pasidalijame muzika. Daina iš tiesų graži, ir ji labai tiko tai išskirtinei progai – žmonos tėvo jubiliejui.
Šiaip aš dainuoju savo kūrybos dainas. Šiuo metu kaip tik turiu surinkęs apie dešimt savo kūrinių, bet vis neprisiruošiu nueiti į studiją ir įrašyti. Noro kurti tikrai turiu, bet dažniausiai dainas rašau tik sau, ir džiaugiuosi, kad kai kuriuos mano kūrinius paima Danė, dirbanti su vaikų popchoru.
– Kaip vyksta kūrybos procesas?
– Kuriu namuose laisvalaikiu, po darbo. Gitara, kompiuteris... Pirmiausiai mintyse gimsta melodija, tada žaidžiu akordais, niūniuoju, niūniuoju, o po to atsiranda ir tekstas. Mano kūriniai ramūs, lyriški. Trankių dainų, šlagerių kurti nemėgstu.
– Ar žodžius irgi rašote pats?
– Dažniausiai. Nors turiu dainų ir su žmonos Raimondos verstais tekstais, kelios yra pagal kraštiečių Birutės Pavlovienės, Janinos Kurtinaitienės parašytus eilėraščius, bet daugiausiai – mano ir sesers Danės tekstais.
– Ar koncertuojate Vokietijoje?
– Brolis Artūras, taip pat gyvenantis Vokietijoje, yra įkūręs grupę „Blue Trail“, į kurią pakvietė ir mane su kitu broliu Valdu. Grojame amerikiečių Blue Grass stiliaus muziką. Be mūsų, trijų brolių, toje grupėje yra ir trys šveicarai.
Pernai buvome atvažiavę į Lietuvą, koncertavome ir Vilkaviškyje, „Pegaso“ kavinėje. Mūsų muzika lietuviams, atrodo, patiko, šveicarams Lietuva, o ypač cepelinai – taip pat.
Kitąmet į Lietuvą tikriausiai vėl sugrįšime, nes mūsų bičiulis Albinas Venclova, kuris Marijampolėje vadovauja kantri muzikos kapelai „Jovarai“, žada organizuoti kantri muzikos festivalį, į kurį kviečia ir mus. Jeigu festivalis įvyks ir mums su šveicarais bus galimybė atvykti, būtinai dalyvausime!
– Vokietijoje gyvena ir Jūsų sesuo Asta, su kuria anksčiau pasirodydavote scenoje. Gal ir dabar kartu padainuojate?
– Vienu metu Vokietijoje dainuodavau su jauniausiąja sesute Asta, bet jos vaikai buvo nedideli, tapo sudėtinga kartu repetuoti, išvykti į koncertus, ir mūsų bendrą veiklą teko nutraukti. Vis dėlto Asta nėra atitrūkusi nuo muzikos. Dirba užklasinio ugdymo mokytoja, turi chorelį, moko vaikus dainuoti. Beje, jos jaunėlė duktė taip pat yra labai muzikali, turi puikų balsą, dalyvauja konkursuose.
– Esate kilęs iš dainingos dešimties vaikų šeimos. Kaip susiklostė kitų likimai?
– Visi mėgome dainuoti. Dainavo mūsų tėvai, dainavome mes – keturi broliai ir šešios seserys, o vėliau – ir mūsų antrosios pusės. Tačiau ne visi savo gyvenimus susiejome su muzika. Aš galėjau eiti mokytis muzikos, bet nenuėjau. Dabar tenka dirbti ne tą darbą, kurį mėgčiau.
Iš dešimties vaikų penki išvažiavome į Vokietiją – dvi seserys ir mes, trys broliai, kiti penki likę Lietuvoje. Vokietijoje visi susitinkame, nes gyvename tame pačiame Lioracho rajone, labai gražiame Badeno-Viurtembergo regione šalies pietvakariuose, garsėjančiame miškingu Švarcvaldo kalnų masyvu ir kurortais.
– Papasakokite, ką dirbate Vokietijoje, ką veikia Jūsų šeima?
– Esu autobuso vairuotojas. Žmona Raimonda dirba pagal išsilavinimą, ji – medicinos sesuo Katalikų bažnyčios vienuolyno ligoninėje. Toje pačioje vietoje Raimonda dirba nuo pat atvykimo, beveik tris dešimtmečius, ir kolektyve yra pelniusi gerą vardą bei ligonių pripažinimą. Tik gaila, kad Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, viską optimizuoja, naikina, jungia mažas miestelių gydymo įstaigas, taigi neaiškus ir vienuolyno ligoninės likimas.
Sūnus Arnas jau suaugęs, gyvena atskirai, netoli mūsų namų. Jis yra kompiuterių specialistas informatikas, šiuo metu dar studijuoja magistrantūroje. Yra baigęs Vokietijoje muzikos mokyklą, akordeono klasę, tačiau instrumento į rankas nelabai ima.
– Kaip Jūsų šeima atsidūrė Vokietijoje?
– Išvažiavome 1991 metais. Turiu vokiškų šaknų. Mano tėčio Hermann Friedrich Jurkschat tėvai buvo vokiečiai – Josef ir Emma Jurkschat. Šią pavardę nuvykę į Vokietiją perėmėme ir mes.
Gerai vokiškai tada nekalbėjome, bet kalbos pradmenis turėjome. Gražiškių vidurinėje mokykloje, kurioje aš mokiausi, skirtingai nei kitose rajono mokyklose, buvo dėstoma vokiečių kalba. Tėtis mokėjo vokiškai, tai jis mums, vaikams, padėdavo ruošti pamokas.
Tiesa, iš pradžių tėtis buvo kiek primiršęs savo gimtąją kalbą. Buvo vedęs lietuvaitę, mūsų mamą, tai šeimoje vokiškai niekas nekalbėjo. Be to, tarybiniais laikais ir negalėjo kalbėti vokiškai, nes tuometis visuomenės požiūris į „vilko vaikus“ buvo nepalankus. Vis dėlto kai 1985 metais iš Vokietijos pradėjo atvažinėti teta, tėčio sesuo, jis gana gerai prisiminė savo gimtąją kalbą.
Tėtis buvo iš 8 vaikų šeimos, gyveno Liukių kaime. Čia prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įsikūrę daug vokiečių ūkininkų, tarp jų – ir mūsų giminių. Kai baigiantis karui bėgdami nuo rusų vokiečiai repatrijavo, tėčio šeima išsiblaškė: dvi jo seserys išvyko į Vokietiją, o kiti liko gyventi čia, tėtis – taip pat. Bijodamas, kad neišvežtų į Sibirą, jis kurį laiką slapstėsi, gyveno be asmens dokumento, prisiglausdamas tai pas vienus, tai pas kitus uždarbiavo. Taip ir išsilaikė iki Stalino mirties, tik po to tėtis gavo pasą.
– Ar regione, kuriame gyvenate, yra ir daugiau mūsų kraštiečių? Gal veikia lietuvių bendruomenė?
– Kai tik atvykome į Vokietiją, mes patys buvome subūrę lietuvių bendruomenę. Tačiau palaipsniui jos veikla nublėso. Dabar pas mus yra atvažiavusi žmonos dukterėčia Gerda ir ji rodo didelę iniciatyvą suburti lietuvius, kurių mūsų krašte yra gana daug. Tikiuosi, kad jai pavyks.
– Ar dažnai aplankote Lietuvą? Gal planuojate visam laikui sugrįžti?
– Į Lietuvą tikriausiai jau nebegrįšime. Prabėgo 27 metai, pripratome. Nors gimtinė visuomet traukia. Bent kartą per metus būtinai sugrįžtame. Aplankome Vilkaviškyje gyvenančius tėvus – mano mamą, kuriai rugsėjį sukako 84-eri metai, ir žmonos tėtį, praeitą rugsėjį atšventusį gražų 80 metų jubiliejų. Grįžę susitinkame su čia likusiais broliais, seserimis, draugais.
– Ar Jurkšaičių terceto gerbėjai dar gali tikėtis pamatyti Jus, Danę ir Astą dainuojančius Lietuvos scenoje?
– Minčių padainuoti kartu tikrai turime. Norėtųsi kokį koncertą tėviškėje surengti. Paskutinįsyk su Dane, Asta ir kitais dainuojančiais giminaičiais koncertavome 2015 metais Vištyčio miestelio šventėje. Prieš tai, metais anksčiau, su Dane ir jos anūke Paulina, kylančia žvaigždute Lietuvos muzikos padangėje, pasirodėme Vilkaviškyje. Buvo smagu.
Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Galerija: „Blue Trail“
Publikuota: 2018-11-08 16:35:28
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|